Skola estrados patriarchui - be senaties termino


2005-02-12
Virginija SKUČAITĖ
Skola estrados patriarchui - be senaties termino

Lietuviškų šlagerių ir humoristinių monologų karaliaus Danieliaus Dolskio atminimas iki šiol deramai neįamžintas

Anot rašytojo Marko Zingerio, lietuviams Danielius Dolskis iš esmės buvo tas pats kaip rusams - Leonidas Utiosovas (tikroji pavardė Vaisbeinas). Pastarasis tėvynainių iniciatyva pateko į garsiausias enciklopedijas, o ką padarėme mes, kad įamžintume lietuviškos estrados pionieriaus vardą?

Nepelnytai užmirštas

Neteko girdėti nė vieno retro dainų konkurso, nė vieno apdovanojimo D.Dolskio vardu. Maža to, jei ne žurnalistai, prieš kelerius metus suradę jo kapą, niekas nežinotų, kur jis palaidotas. Beje, į paskutinę kelionę dainininką lydėjo nemaža žymių tarpukario Lietuvos žmonių, tarp kurių buvo ir K.Petrauskas, padėjęs vainiką ant D.Dolskio kapo.

Apleistose žydų kapinėse šalia Radvilėnų plento ant D.Dolskio kapo rymo gėlių vazonėlis. Matyt, kažkas prisiminė lietuviškos estrados pirmtaką jo mirties dieną, guodžio 3-iąją. Šis vienišas ir kuklus atminimo ženklas - tarsi priekaištas mums, per septyniasdešimt metų neradusiems būdų, kaip deramai įamžinti lietuviškos estrados patriarcho Danieliaus Dolskio atminimą.

Lavinosi Rusijoje

Tarpukario ir sovietmečio spaudoje nemaža gan padrikų duomenų apie Danielių Dolskį. Daugiau žinių apie jį buvo surinkę jau mirę muzikologai Algirdas Urbanavičius ir Vytautas Venckus.

D.Dolskis gimė 1890 m. balandžio 13 d. senoje Vilniaus žydų komersantų šeimoje. Aukštųjų mokslų būsimasis šlagerių karalius siekė Peterburgo universitete, kur studijavo teisę. Baigęs universitetą, Danielius puikiai mokėjo lotynų, hebrajų, prancūzų, vokiečių, ispanų ir italų kalbas, buvo gerai susipažinęs su klasikine ir ano meto filosofija.

Maža to, jis lankė privačią vaidybos studiją ir, anot A.Urbanavičiaus, 1914 m. vasarą debiutavo Rusijos mažojoje estradoje. Pirmajame jo koncerte nepasididžiavo dainuoti garsusis Aleksandras Vertinskis.

Buvo vedęs A.Čechovo dukterėčią

D.Dolskis buvo žinomas ir kaip miniatiūrų - monologų meistras, pradėjęs šią karjerą garsiajame Peterburgo “Vila Rode” restorane, kur jo mėgo klausytis Rasputinas (apie tai savo romane “Paskutinis caras” rašė J.Paleckis). Tad neatsitiktinai prieš Spalio revoliuciją leistuose bukletuose D.Dolskis vadinamas “Peterburgo ir Maskvos publikos numylėtiniu”.

Anot A.Urbanavičiaus, po Spalio revoliucijos D.Dolskis atsidūrė Berlyne, kur vedė Antono Čechovo dukterėčią - žinomą kino aktorę Olgą Čechovą. 1929 ar 1928 m. ją paliko ir atvyko į Kauną (kituose šaltiniuose tvirtinama, kad jis pirmiausiai nuvažiavo į Rygą, kur koncertavo su O.Stroko orkestru). Teigiama, kad D.Dolskį įkalbėjo palikti žmoną Berlyne žinomas profesionalaus šokių muzikos orkestro Kaune vadovas D.Pomerancas. Beje, Kaune anuomet buvo ne vienas toks profesionalus orkestras, kuriems vadovavo M.Hofmekleris, A.Stupelis, Ch.Ceitelis.

Pirmas estradoje uždainavo lietuviškai

V.Venckaus nuomone, lietuviškoje mažojoje scenoje D.Dolskis išvarė giliausią ir greičiausiai pirmą vagą šlagerių srityje. Beje, kas tie šlageriai? Šiuo terminu apie 1880 metus pradėta vadinti anuomet populiarius valsus, polkas, galopus ir operečių kupletus. Vėliau šiuo terminu imta vadinti visus populiaraus žanro instrumentinius ir vokalinius kūrinius, o ypač dainuojamuosius šokius: fokstrotus, tango, Vienos ir anglų valsus ir kt.

Lietuvoje pirmuosius šlagerius (tango, valsus, fokstrotus) apie 1929 metus pradėjo dainuoti kai kurie operos solistai, tačiau jie nekoncertuodavo kavinėse, restoranuose ar kino teatruose prieš seansą. Tad jų nebuvo galima vadinti estrados artistais. Pirmuoju estrados artistu tapo atvykėlis Danielius Dolskis. Tiesa, ir iki jo Kauno restoranuose, kavinėse, kino teatruose dainuodavo daugybė svetimtaučių (net ir afrikiečių), tačiau jie nemokėjo nė žodžio lietuviškai. Danielius kalbą išmoko per pusę metų.

Jis iš kitų išsiskyrė patrauklia išore, scenine kultūra, nepaprastu sugebėjimu bendrauti su publika ir lietuviškais dainų bei kupletų tekstais.

Istoriniai šlageriai

Dainuodamas anuomet madingus užsienio kompozitorių šlagerius, D.Dolskis nesiekė pažodinio jų tekstų vertimo. Beje, tekstus jam vertė VDU Filologijos fakulteto studentas R.Mironas, kurio dainininkas prašė suteikti vertimui lietuviško gyvenimo aktualijų. Tad užsieninių šlagerių vertimuose skambėjo lietuviški vardai (Onytė, Katrytė, Elytė ir pan.), buvo apdainuojama Lietuvos gamta.

Anot V.Venckaus, D.Dolskis estetine dainų tekstų prasme pralenkė garsųjį Leonidą Utiosovą. Pavyzdžiui, populiarųjį F.Gordono fokstrotą, kurį D.Dolskis pavadino “Palangos jūroj”, L.Utiosovas vėliau įdainavo kaip banaliąją “U samovarą ja i moja Maša” (prie samovaro aš ir manoji Maša).

R.Mironas sulietuvino ir kito žinomo šlagerio - F.Katšerio fokstroto tekstą ir pavadino jį “Elyt, tu meili, gražias kojas kam turi?”. Šie du šlageriai tapo lietuviškos estrados pirmtakais.

Patirties sėmėsi Arkadijus Raikinas

Ano meto savaitraštyje “Diena” rašoma, kad D.Dolskis linksmino Kauną ne tik madingų fokstrotų ar tango melodijomis, bet ir humoristiniais monologais, pavyzdžiui, “Kaip mes su Jonu operą žiūrėjome” arba “Amerikos lietuvių priėmimas Kumpiškiuose”. Beje, po dainininko mirties spaudoje pasirodė jo feljetonas “Kaip gyvenome bolševikams atėjus”, kurį jis buvo parašęs Ukrainoje 1918 metais.

Gaila, kad humoristinių monologų meistro gebėjimą menkino gan darkyta lietuvių kalba. Vis dėlto, ar šiais laikais jo akcentas, be kitų dainavimo ypatybių, nesuteikia D.Dolskio dainoms ypatingo žavesio? Anot V.Venckaus, norint įvertinti D.Dolskį, kaip vieno artisto teatro pradininką, reikia klausytis jo sukurto vaizdelio “Kaimo ligoninės priimamajame” rusų kalba.

D.Dolskis atvyko į Kauną tuomet, kai per miestą ritosi kultūros pakilimo banga. Anuomet Valstybės teatre pradėjo dirbti atvykęs iš Rusijos A.Oleka-Žilinskas, operoje dainavo Kipras Petrauskas, pažinojęs ir palaikęs D.Dolskį. Teigiama, kad būtent K.Petrauskas paakino D.Dolskį vykti į Londoną ir įrašyti savo dainas bei parodijas, iš kurių patirties, beje, sėmėsi net ir nepamirštamas Arkadijus Raikinas.

Paakino kurti lietuvių kompozitorius

D.Dolskį sėkmė lydėjo visur - kur jis dainavo ir skaitė monologus, griaudėjo plojimai. Jis negailėjo nei balso, nei šypsenos, visuomet buvo elegantiškas ir kartu labai savas. Jo įdainuotos plokštelės turėjo, vartojant anų laikų posakį, “velnioniško” populiarumo, tačiau Kauno radiofonas jų netransliuodavo, V.Venckaus nuomone, dėl netaisyklingos kalbos (kiti prisiminimų autoriai tvirtina, kad jo dainos buvo transliuojamos).

Pažymėtina, kad D.Dolskis tapo ir pirmuoju lietuvių autorių kūrinių atlikėju. Didžiulis dainininko populiarumas skatino jaunus lietuvių kompozitorius išmėginti jėgas estradinėje muzikoje. Kompozitorius S.Gailevičius sukuria pirmuosius lietuviškus šlagerius - tango “Kaunas” ir fokstrotą “Meilė ir džiazas”, J.Karnavičius - anglų valsą “Mažas vaikelis”, fokstrotą “Motule mano”.

Lietuviškų šlagerių karaliaus karjera nutrūko staiga - dainininkas mirė pačiame jėgų žydėjime nuo plaučių uždegimo 1931 m. gruodžio 3-iąją.