Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Sergejus MADALOVAS
2002-12-07
Jūratė KUZMICKAITĖ
Kavos ir užkandžių jis kategoriškai atsisakė. “Šiandien ir rytoj gersiu tik mineralinį. Man iškrovos dienos”, - paaiškino. Pasirodo, badaudamas jis leidžia pailsėti organizmui kiekvieną savaitę. Nerūko. Nepiktnaudžiauja alkoholiu. “Konjako ir sauso vyno galima, bet saikingai”, - apibūdino savo santykį su svaigalais. “Stresų daug. Įtampa didelė. Reikia patausoti sveikatą”, - tarė nusišypsojęs. Paklaustas apie svarbiausią gyvenimo taisyklę, jis, be abejo, atsakė žodžiais iš kareiviško rinkinio: “Nepakelk ginklo be reikalo, o stenkis nepakelti niekada”. Tai - Lietuvos VRM vidaus tarnybos pirmojo pulko vadas, 57 m. pulkininkas Sergejus MADALOVAS
- Jei atvirai, ar šiandien Jums nekelia tam tikrų problemų Jūsų tautybė?
- Tai, kad aš čečėnas? Žinoma, nepadeda. Ko gero, tai ne tik šiandienos, bet ir viso mano gyvenimo, kariškio gyvenimo, problema. Kai tarnavau sovietų armijoje, turėjau tris kartus daugiau dirbti, kad pasiekčiau tokį pat rezultatą, kokį žymiai mažesnėmis pastangomis pasiekdavo, sakykime, rusas. Tai, kad esu čečėnas, nepalengvino man gyvenimo niekur. Ir Lietuvoje.
- Išgyvenate dėl to? Pykstate?
- Ne. Mane mokė taip: nekreipk dėmesio. Nesiblaškyk. Tarnauk. O jei reikės numirti - mirk. Tu karys.
- Kas buvo tokie griežti Jūsų mokytojai?
- Mano šeimos vyrai. Mano tėvas yra karininkas. Senelis irgi buvo karys.
- Jūsiškiai gyvena Čečėnijoje?
- Taip, mano šeima ten. Tėvas kartą per porą metų atvažiuoja pas mane į Lietuvą pasisvečiuoti ir vėl sugrįžta namo. Bet jis nekariauja.
- Kodėl?
- Todėl, kad jis yra išmintingas žmogus ir tai, kas vyksta Čečėnijoje, vertina labai blaiviai. Jam visuomet imponavo Lietuvos nepriklausomybės atgavimas. Tėvas apibūdino taip: taikus ir protingas kelias.
- Sakoma, kad kiekvienoje čečėnų šeimoje yra žuvusiųjų šiame, antrajame, arba prieš tai vykusiame kare. Jūsų šeima irgi turi savo juodąjį sąrašą?
- Taip. Užpernai žuvo pusbrolis. Pirmajame kare - dar vienas pusbrolis. Neseniai giminaitei, tiesa, kiek tolimesnei, amputavo kojas. Tai buvo baisu. Jos kojas suvarpė kulkos. Malūnsparnis kabojo žemai, ji matė piloto veidą. Ten buvo moterys ir vaikai. Jie šaukė: nešaudykit, nešaudykit. Bet į juos šaudė... Tą moterį sunkiai sužeidė, teko nupjauti kojas. Mes padėjome - pasirūpinome protezais ir taip toliau. Bet vis tiek labai sunku. Nori kur nors išeiti - nelabai gali. O gyvena palapinėse.
- Jei Jūsų paklausčiau, ką manote apie karą Čečėnijoje, atsakytumėte kaip savo šalies patriotas ar kaip Lietuvos karininkas?
- Kaip tiesus žmogus. Apie tą karą aš turiu savo nuomonę. Turiu ir kariškos patirties. Seniai žinojau, kad Čečėnija bus šluojama nuo žemės paviršiaus ir kad ji bus apšmeižta. Ir kad čečėnai bus naikinami. Žinojau, kad Rusija visomis priemonėmis bandys įrodyti, kad visi jie yra banditai, kuriais reikia atsikratyti. Tai dabar ir daroma. Vyksta čečėnų genocidas, pats tikriausias.
Tačiau nesakau, kad tarp čečėnų nėra banditų, jų dabar ten pakankamai. Geriausieji, tikrieji patriotai, idealistai buvo išžudyti pirmajame kare. Atėjo antroji banga. O su ja atėjo ir tie, kurie turi kitokių interesų, ne vien valstybinių. Iš kalėjimų buvo paleisti nusikaltėliai, recidyvistai. O iš nusikaltėlių ko norėti? Nusikaltėlis yra nusikaltėlis, kad ir kokios tautybės jis būtų. Kai nėra tvirtos valdžios - o Čečėnijoje jos, deja, nėra - tas gaivalas ir kelia galvą.
Ir jaunoji čečėnų karta auga kitokia, nei buvome mes. Jie žiaurūs. Dešimt metų vaikai nelankė mokyklų, neskaitė knygų. Augo, matydami vien kraują ir žudynes. Kokie jie galėjo išaugti? Prievarta gimdo prievartą. Demoralizuoti jie, degradavusi ir Čečėnijoje dislokuota rusų armija. Taip dabar ten.
- Kaip jautėtės Maskvos įkaitų dramos dienomis?
- Blogai. Kalbos nėra... Tų žmonių gaila. Prie ko čia jie, niekuo dėti taikūs gyventojai? Aš jau esu kalbėjęs apie įkaitų dramą. Jei nukentėjo bent vienas nekaltas žmogus - tai nusikaltimas. Bet koks teroristas yra nusikaltėlis.
Anksčiau mano tėvynėje apie tokius dalykus niekas nebuvo girdėjęs. Čečėnai galėjo susimušti tarpusavyje, net su peiliais, galėjo kariauti, bet kažką paimti įkaitais? Grobti žmones ir reikalauti už juos išpirkos?.. Iš kur visa tai? Tai arabų papročiai. Tikrai ne Kaukazo.
- Ar tai, kad šalia žodžio “čečėnai” vis dažniau rašoma “teroristai”, Jus skaudina?
- Žinoma, man skaudu. Mūsų papročiai nuo seno mokė: jei nori atsiskaityti su priešu, negali šauti arba smogti kinžalu jam į nugarą. Privalai pašaukti, kad jis atsisuktų ir pažiūrėtų į tave. Būtinai. Tik tada jau suvedinėkite sąskaitas, kaukitės. Ir dar - tas žmogus, su kuriuo nori grumtis, būtinai turi turėti ginklą. Su beginkliu kautis negalima.
Čečėnai turi ir daugiau karo taisyklių. Pavyzdžiui, priešo belaisviai privalo gyventi ne prastesnėmis sąlygomis negu savi įkalintieji. Taip buvo visada. Aš buvau taip auklėjamas. Daug mūsų. O dabar - viskas atvirkščiai. Šita čečėnų karta sugadinta. Gal dalis jos papirkta. Gal su čečėnais vyksta kažkoks baisus, negeras žaidimas.
- Ar niekada nesigailėjote, persikėlęs gyventi į Lietuvą?
- Tai ilga istorija, kaip aš tapau Lietuvos karininku. 1986-aisiais nusprendžiau išeiti iš sovietinės kariuomenės. Kodėl? Taip, tai natūralus klausimas. Buvau pulkininkas, brigados vadas, turėjau pusšešto tūkstančio žmonių. Metų pabaigoje būčiau gavęs generolo laipsnį.
Bet aš pajutau, kad buvusioje Sąjungoje gali kilti civilinis karas. Prasidėjo Tbilisio, Uzbekistano, Tadžikistano įvykiai. O aš juk karininkas, ne žandaras. Nesirengiau dalyvauti civiliniame kare. Nutariau išeiti.
Nebuvo lengva. Man iškėlė baudžiamąją bylą. Buvau beprecendentinis atvejis. Pirmą kartą Tarybų Sąjungoje tokio laipsnio karininkas pareiškė norą palikti armiją.
Tris su puse mėnesio pragulėjau ligoninėse, paskui tėvas, jis irgi pulkininkas, pasikvietė mane į Čečėniją. Jis labai norėjo, kad tapčiau generolu. Tačiau vienas aukštas asmuo prie keturių akių man užsiminė, kad už tokį laipsnį turėčiau įteikti apie 12 tūkstančių rublių kyšį. To daryti tikrai nesirengiau.
Išvykau į Uzbekistaną, ten pradėjau verslą. O 1991-aisiais man paskambino iš Lietuvos vidaus reikalų ministerijos. Atvykau pasikalbėti. Sako: tu jau tarnavęs Lietuvoje, rusų kariuomenė traukiasi, gali kilti specialiai išprovokuotos riaušės. Reikia valdyti situaciją. Reikia kurti Lietuvos kariuomenę. Ar negalėčiau padėti? Aš sutikau.
- Taip atsirado Pirmasis pulkas?
- Taip. Dievas padėjo, jis atsirado. Nors rinkome žmones iš civilių, iš buvusių praporščikų, iš pensininkų, jau tų pačių 1991-ųjų pabaigoje Seimui raportavome: kalėjimų apsauga perimta, konvojavimas vyksta, viešoji tvarka palaikoma. Tokios buvo mums priskirtos funkcijos.
- Per kiek laiko išmokote lietuvių kalbą?
- Privalėjau išmokti greitai. Man juk reikėjo pulką kurti. Instrukcijos, komandos... Pradėjau mokytis 1991-ųjų liepą, o 1992-ųjų vasarį jau gana laisvai bendravau lietuviškai.
- Ar daug draugų suradote per dvylika Lietuvoje prabėgusių metų?
- Labai daug. Ir tarp sportininkų - buriuotojų, dziudo imtynininkų, parašiutininkų, ir tarp policijos pareigūnų, savivaldybės tarnautojų. Na, juk tenka bendrauti, kartu spręsti įvairias problemas. Taip, žiūrėk, ir įgyji draugų.
- Jei jau užsiminėte apie problemas - ar daug jų Jūsų darbe?
- Netrūksta. Taip, rūpesčių pakankamai daug. Mūsų kasdienybė sunki. Jauni kareiviai... Ateina naujokai. Ne taip, kaip būdavo anksčiau - rudeninis ir pavasarinis šaukimas. Dabar - kas mėnesį po dvylika, penkiolika naujokų. Kai kurie su sveikatos sutrikimais. Nebėra laiko stebėjimui, gilinimuisi į jų asmenybes. Kasdien per 400 devyniolikmečių su ginklais, su šoviniais. Maža kas. O jei tarp jų koks psichopatas, narkomanas? Tos rizikos, grėsmės tu niekada nepamiršti. Jauti kiekvieną minutę.
- Teko girdėti, kad “tarnauti pas Madalovą, tai kaip pas tėvą”. Ar tikrai?
- Na... mes stengiamės, kad tarnyba mūsų pulke būtų vyriškumo ir garbės, teisingumo, pareigos mokykla. Ir kad ta tarnyba būtų saugi. Juk tėvai patiki mums savo vaikus. Už juos privalome atsakyti kaip už savus. Gal net labiau nei už savus.
- Ar žmona atvyko su Jumis gyventi į Lietuvą?
- Be abejo. Ir žmona, ir dukra. Iš pradžių turėjome Kaune keturių kambarių butą, paskui jį pardavėme ir pasistatėme namą Rumšiškėse. Ten dabar ir gyvename. Šalia marios, miškas, muziejus. Miestelis nedidelis. Vaikai sutikę gatvėje sveikinasi... Man patinka.
- Dar tebebėgiojate kiekvieną dieną 20 kilometrų iš Rumšiškių į Kauną?
- Ne kasdien, bet 3-4 kartus per savaitę bėgu. Ne visai iki Kauno. Iki Kauno bėgu tik savaitgaliais. Paprastomis dienomis bėgu 12-15 kilometrų.
- Su kariška uniforma?
- Žinoma. Juk į darbą bėgu. Paskui pakeliui mane užgriebia mūsų pavaduotojas, jis važiuoja į darbą iš Pravieniškių.
- Esate valingas žmogus, ar ne?
- Taip, valingas. Tai vienas pagrindinių mano bruožų. Nekerštingas. Padarė man bloga - su tuo žmogumi galiu daugiau nebebendrauti, tačiau tikrai nekeršysiu.
- Bet Jūs juk čečėnas!..
- Taip, bet čečėnų visokių būna... O vadui kerštauti iš viso negalima. Vadas visų pirma turi sugebėti perlaužti save. Jis negali elgtis pagal savo nuotaikas.
- Su kuo Jums asocijuojasi apibrėžimas “tikras vyras”?
- Kokios tikro vyro savybės? Vyras turi būti valingas, stiprus, protingas, “kietas” ir nešykštus. Jei vyras šykštus - jis ne vyras. Moteriškė gali būti šykšti. Vyras - ne. Jis turi padėti tam, kuriam reikia pagalbos. Ir dar labai svarbu - vyras negali išduoti draugo. Net jei nukentėtų pats.
- O Jūs nesate patyręs išdavystės?
- Ne. Man pasisekė.
- Apie moteris pasakėte nedaug, tik kad gali būti taupios, ar ne? Ir tai viskas, ko iš jų reikalautumėte?
- Moteris visų pirma turi būti su šypsena. Jei, tarkime, pas mane atėjo žmogus, visiškai nesvarbu, patinka jis mano moteriai ar nepatinka, bet ji turi priimti jį šypsodamasi. Ji privalo būti šeimininkė. Na, šiaip moteris gali būti ir “minkštesnė” už vyrą, ji juk moteris... O jei kalbame apie žmoną, svarbiausia, ji turi gerbti vyro tėvus. Kad ir kokie jie būtų.
- Jūsų šeimoje taip ir yra?
- Mūsų šeimoje yra kaip tik taip.
- O ginklų namuose ar turite? Kokių nors ant sienos sukryžiuotų kardų?
- Turiu ir kardų, ir durklų, ir senovinių pistoletų. Čečėniškų, rusiškų, vokiškų, lietuviškų. Man patinka ginklai. Šiokioje tokioje mano kolekcijoje buvo jų ir vardinių, bet dingo. Kai kėlėmės į Lietuvą, prapuolė konteineris su mano daiktais. Uzbekistane. Jame buvo ir ginklų.
- Ar kada nors vilkite kostiumą? Ta prasme, ar oficialiai “išlendate” iš kariškos uniformos?
- Laisvu nuo tarnybos laiku pasitaiko tokių progų. Bet retai.
- O vyriškus kvepalus naudojate?
- Taip. Prancūziškus. Nepykit, bet pamiršau pavadinimą. Man juos padovanojo, atvežė iš Prancūzijos.
- Skamba gana intriguojančiai.
- Kad nėra jokios intrigos. Tuos kvepalus padovanojo ne moteris, o vyras, policijos pareigūnas. Jis buvo atvykęs į mūsų pulką kaip ekspertas. Na, atvežė lauktuvių.
- O ką Jums dažniausiai dovanoja žmona?
- Irgi turbūt kvepalus. Arba kokius nors marškinėlius. Civiliškus.
- Kaip manote, ar kvepalais apdovanotas pulkininkas Lietuvoje taps generolu?
- Netaps. Kažkada mano senelis surinko visą vyrišką mūsų kompaniją - mus, tris brolius, pusbrolius, mūsų tėvus ir ėmė kalbėti, kuo tapsime ateityje. Vienam išpranašavo, kad bus gydytojas, kitam - kad inžinierius. O man pasakė: tu, Sergo, būsi karininkas. Tarnausi iki pulkininko. Generolu netapsi niekada, nes esi čečėnas. O mes, čečėnai, pinigų už laipsnį nemokėsime.
