Ištikta šizofrenijos priepuolio tėvą nužudžiusi poetė Gražina Cieškaitė pirmą kartą viešai prabilo apie nusikaltimą ir pačios išgyventas pragariškas kančias

“Nebegaliu tylėti. Atėjo laikas prabilti”, - 56-erių metų poetei Gražinai Cieškaitei prireikė beveik septynerių metų, kad ryžtųsi atlikti viešą išpažintį apie 2000 liepą įvykusią tragediją.

Kodėl būtent dabar? “Prasidėjęs puolimas prieš Sigitą Gedą iš naujo atvėrė mano sielos žaizdas. Žinau, kad jis myli savo dukterį. Tėvui jaučiau tą patį, jis buvo brangiausias žmogus. Kovojau ne su juo, o su šėtonu”, - poetė vis dar jaučia kaltę, kad ištikta šizofrenijos priepuolio nužudė savo tėvą.

Prieš metus teismas menininkei leido palikti Rokiškio psichiatrijos ligoninę, tačiau ji nesijaučia laisva: nuolat priversta vartoti stiprius vaistus, lankytis pas gydytojus, o dienas leisti kukliame kambarėlyje.

Daugiausiai laiko skiria maldai

Būna dalykų, kurių neištrina net laikas. Besivelkantis praeities šešėlis - vienas jų. Vilkaviškio rajone Virbalio miestelyje niekas nėra girdėjęs apie čia gyvenančią poetę, nepopuliari ir G.Cieškaitės kūryba. “Žinau, žinau ji nužudė savo tėvą”, - Virbalio bibliotekos vedėja Danutė Stankūnienė rodo lentynose sukrautas G.Cieškaitės knygas. Bet ji nėra girdėjusi, kad jos kaimynė, to paties miestelio gyventoja - žinoma poetė.

Kitaip ir negalėtų būti. Ilgiau nei metus Virbaliuose gyvenanti rašytoja retai išeina iš namų - tik pas gydytoją, kartais nuvažiuoja į Vilkaviškyje įsikūrusį knygyną. Ji bijo visuomenės reakcijos. Mano, kad liks nesuprasta.

“Gal dabar pavyks išsklaidyti žmonių baimes”, - pasitinka kukliame savo kambaryje. Įteikiu gėlių. Kada paskutinį kartą jų yra gavusi? “1990 metais. Kai tapau Poezijos pavasario laureate”, - poetės mintys nukrypsta į metus, kai dar niekas negalėjo prognozuoti nelaimės jos šeimoje.

G.Cieškaitė nepanaši į nusikaltėlę. Ji prisėda ant tvarkingai paklotos lovos. Kambaryje smilksta smilkalai, ant stalo - Frydricho Nyčės knygos, Jono Pauliaus II maldynas, Naujasis Testamentas, rožinis. “Meldžiausi, - paaiškina ji. - Kiekvieną rytą dvi valandas skiriu maldai. Dievas mane palaiko, įkvepia nepasitraukti, gyventi.”

Didžiąją dalį kambario užima lentynos, jose - ne vien maldaknygės, bet ir kitų lietuvių, užsienio autorių prozos, poezijos rinkiniai. Literatūra, kultūrinė spauda, televizorius - vieninteliai kūrėjos langai į pasaulį. “Kai per žinias pranešė apie tragediją Gedos šeimoje, ilgai verkiau, labai gailėjau, - sako G.Cieškaitė. - Kai parašome naujas knygas, niekas to nepastebi. Apie nelaimes kalbame nesustodami. Pranešama daug netiesos. Juk primelavo ir apie mane.”

Nors poetė atrodė išsekusi, sunkiai rinko žodžius, tačiau akys degė ryžtu ir noru kalbėti - ne tik gydytojams, bet ir visuomenei pagaliau papasakoti, kas judviejų su tėvu bute įvyko 2000-ųjų liepos 5 dieną.

Kovojo su šėtonu

Noreikiškių gyvenvietėje tuo metu niekas negalėjo nujausti nelaimės. Kaimynai žinojo apie menininkės ligą, tačiau ji vartojo vaistus, konsultavosi su asmenine psichiatre. Aštuoniasdešimtmetis poetės tėvas retai pykdavosi su dukra. Kai prasidėdavo priepuoliai, paduodavo vaistų.

Visuomenei tuomet nepateikta jokių nusikaltimo detalių. Pranešta tik tiek, kad Jurgis Cieška savo namuose rastas negyvas. Lavoną aptiko vidun įėję kaimynai. Senukas gulėjo ant grindų. Vien apatinius drabužius vilkėjęs vyras buvo pakištas po žurnaliniu staliuku. Pagrindinė įtariamoji - psichikos sutrikimų turinti dukra. Poetė pripažinta nepakaltinama, diagnozuota šizofrenija.

“Klauskite. Bus lengviau kalbėti”, - įkvepia poetė. Ji sako esanti tikra, kad praeities prisiminimai neturės neigiamos įtakos jos psichikos būklei. Ir seserį globojantis brolis Saulius ragina išsikalbėti.

- Ar vis dar prisimenate tos dienos įvykius?

- paklausiau. Poetės lūpos virpėjo, ji giliai įkvėpė.

- Tik nuotrupas. Žinau, ko tikrai nedariau, nors tai man priskyrė spauda. Nebuvau pagrobusi įkaitės, tai melas, tiesiog prašiau pagalbos. Iki tol nė karto nebuvo užpuolusi tėvo. Tai netiesa. Kai kurie kaimynai pasakė daug netiesos, kuri buvo paskelbta viešai.

- Vienas faktas - nenuginčijamas. Tą dieną Jūs užpuolėte tėvą, kodėl?

- Gaila, kad praradau tėvelį. Labai jį mylėjau. Nevartojau vaistų, jie trukdė kūrybai. Be to, turėjo neigiamos įtakos sveikatai - drebėjo rankos, kojos. Prieš nelaimę važiavau pas gydytoją. Ji pakeitė vaistų sudėtį, daugiau nieko nepatarė, - kalba su ilgomis pauzėmis. - Nekaltinu gydytojos, ji geras žmogus.

- Gal prisimenate, kas Jums liepė smogti tėvui?

- Netiesa, kad kalbėdavausi su savimi. Taip nesergu, kad nesusivokčiau aplinkoje. Tai padariau paveikta ligos. Man atrodė, kad kovoju su šėtonu. Netiesa, kad šėtonas liepė žudyti. Maniau, kad tėvelis - blogio angelas. Kai ką atsimenu, bet apie tai per sunku kalbėti. Blogai, kad taip atsitiko. Buvo 80-ties, tačiau galėjo gyventi.

- Ar sugebėjote sau atleisti?

- Kaltinu save. Bet ar galiu pykti, savęs nekęsti? Ten buvau ne aš. Kai užeina priepuolis, nesusivokiu, kas vyksta.

- Mylėjote tėvą?

- Taip, labai mylėjau. Matyt, jis buvo vienintelis žmogus pasaulyje, kuris mylėjo mane, - ašaros pasirodė poetės akyse.

Ligoninėje rašė naktimis

“Ar žinote, kaip susiklostys Gedos likimas? Labai vertinu jo kūrybą. Gaila, jei jam teks pabūti kalėjime”, - patirti jos išgyvenimų poetė nelinki dukters užpuolimu įtariamam kolegai. Lukiškėse ji kalėjo dvi savaites. Iki šiol prisimena kiekvieną mažoje kalėjimo kameroje praleistą minutę.

“Buvo baisu, kai atvedė narkomanę. Vėliau likau viena. Išeidavau į kiemelį. Mačiau tik sienas ir dangų. Nieko, reikėjo atkentėti už savo nusikaltimą”, - dvi savaitės kalėjime prilygo ilgiems mėnesiams.

Teismo medicinos ekspertų išvada buvo pagrįsta išsamiais tyrimais - nepakaltinama. Poetė priverstinai paguldyta į Rokiškio psichiatrijos ligoninę. “Palatoje gulėjo tokie pat - nusikaltėliai”, - G.Cieškaitė pabrėžė šį žodį.

Su poete gydytos aštuonios pacientės, kai kurios jų nemiegodavo net naktimis. Nesibaigiantis triukšmas, priepuoliai buvo tapę poetės gyvenimo dalimi. “Liūdna prisiminti tas dienas. Vakarais sugebėdavau rašyti, - atsisakyti to, kam paaukojo visą gyvenimą, rašytoja neįstengė net ligoninės palatoje. - Rašiau teofanijas - Dievo apsireiškimus. Aukščiausiasis mane palaikė, nors jaunystėje buvau ateistė.” Ligoninėje sukurtos eilės neišspausdintos iki šiol.

Ligoninėje poetė nesijautė vieniša. Per penkerius metus du kartus ją aplankė kaimynė Irena Ruplienė, kas pusmetį atvykdavo brolis. Sauliaus Cieškos tikslas - ne vien išvysti sergančią seserį. Du kartus per metus jis moterį lydėdavo į teismą ir bandydavo įrodyti, kad G.Cieškaitė nebepavojinga visuomenei.

Ne iš karto atsivėrė grotuotos ligoninės durys. Poetė džiaugėsi retomis akimirkomis, kai galėdavo išeiti į aukšta tvora aptvertą ligoninės kiemą. 2005-aisiais atsivėrė vartai. “Pernelyg skaudu, daugiau apie tai nekalbėkime”, - prašo poetė.

Visas gyvenimas - kambaryje

Dabar poetė gyvena su brolio šeima - net devyniais giminaičiais. “Neišgyvenčiau vos iš 400 litų pensijos, - pripažįsta. - Už paskutinę knygą sumokėjo tris kartus daugiau. Nesiskundžiu. Maistui užtenka.” Bent keliolika litų per mėnesį ji skiria ir saldainiams. Tai vienas iš nedaugelio dalykų, kuriais ji lepina save.

Kita aistra - literatūra, tačiau Vilkaviškio knygyne - daugiausiai populiarioji literatūra. “Paviršutiniški tekstai manęs nedomina, - sako ji. - Nusipirkau Frydricho Nyčės “Štai taip Zaratustra kalbėjo”. Jis buvo laisvamanis, tačiau tekstai labai įdomūs. Skaitau ir Paskalio mintis.”

Kai paskaito, į rankas paima rožinį. Namuose ji susikūrė savo bažnyčią. “Mišių klausau per radiją. Pramogauju, kai žiūriu televizorių. Viskas patinka - ir muzikinės laidos, ir vaidybiniai filmai.” Tačiau labiausiai ji mėgsta radijo programą “Klasika”. Žymių kompozitorių kūriniai primena akimirkas, kai lankydavosi teatre.

G.Cieškaitė nebeprisimena paskutinio matyto spektaklio, bet nenorėtų nueiti į teatrą. “Kartais apima apatija, bet nieko. Gal kada nors pasirodysiu viešumoje”, - ji niekada nebuvo pratusi lankytis masiniuose renginiuose. Nebent literatūros popietėse, diskusijų vakaruose.

“Visuomet buvau linkusi į vienatvę. Nesiskundžiu, - trumpam nutyla poetė. - Nemylėjau nė vieno vyro, jiems rūpėjo tik seksas.”

Gal todėl išėjusi iš ligoninės ji taip ir nesulaukė svečių. Poetė neišgyvena, ji supranta, kad pažįstami, kolegos turi svarbesnių užsiėmimų. Pati irgi niekam neskambina. Ir ne tik todėl, kad visada labiau mėgo rašyti. “Nėra kam, gal tik seseriai, ji gyvena Londone”,- džiugesio negirdėti nuo visuomenės atsiskyrusios poetės balse.

Priepuoliai nesikartoja

“Mano brolis nesupranta poezijos, jis skaito detektyvus, fantastinę literatūrą”, - apie savo globėją kalbėjo G.Cieškaitė. Juos skiria ir daugiau dalykų, tačiau vienija svarbiausias - kraujas. Brolis niekada nekaltino sesers. Suprato, kad kalta ne ji, bet liga.

Kai atsirado galimybė G.Cieškaitę parsivežti namo, nė akimirkos nesvarstė. Tą pačią dieną išvyko į ligoninę. Namuose skyrė atskirą kambarį. “Pripratome, - sako brolienė Irena Cieškienė. - Tikrai nerakiname durų. Priepuolis iš karto neprasideda. Jei pastebėtume simptomus, vežtume į ligoninę.”

Kol kas tam nėra jokio pagrindo. Poetė blaiviai mąsto, o šizofrenijos priepuoliai liko praeityje. “Pasikalbame. Visuomet gerai sutarėme. Niekas nepasikeitė”, - sakė I.Cieškienė. Artimieji G.Cieškaitę ragina kurti, nelaidoti savo talento, tačiau dažnai sulaukia neigiamo atsakymo.

Nori išleisti knygą

2002-aisiais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido aštuntąją, paskutinę G.Cieškaitės knygą “Antgamtėje klajojanti šviesa”. Ji ir vėl rašo, bet tik tuomet, kai ateina įkvėpimas. “Kartais sėdžiu. Galvoju, kad gyvenimas neturi prasmės, - pasakojo poetė. - Sunku rašyti. Kai ateina įkvėpimas, parašau bent kelis eilėraščius. Be to, sau keliu labai didelius reikalavimus.”

Gražinos Cieškaitės poezija - vienas sudėtingiausių atvejų mūsų šiandieninėje literatūroje. Tokią ją daro ir gyvenimiškieji kontekstai: liga, nusikaltimas, tikriausiai visą likusį gyvenimą truksianti izoliacija.

Kol kas naujos eilės - popieriuje. “Prašysiu sūnėno, kad suvestų į kompiuterį. Gal iš tiesų pats laikas pagalvoti apie naują knygą. Nieko nebesinorėjo. Aplankėte, supratau, kad nesu užmiršta. Buvau įskaudinta kritikų, apie paskutinę knygą pasirodė tik viena recenzija. Noriu daugiau, nei leidžia galimybės, bet pasistengsiu išleisti dar vieną knygą”, - atrodo, kad jai užteks ryžto ne tik naujos poezijos rinktinės leidybai, bet ir vėl sugrįžti į visuomenę.

Kai atšils, žada išeiti iš namų. Pirma kelionė - į miestelio biblioteką. Joje po kelių mėnesių galbūt ras ir dažais kvepiančią paskutinę savo knygą, kuriai sugalvojo pavadinimą “Žodžiai kaip stigmos”.