Legendinis Lietuvos boksininkas Ričardas Tamulis, prisiminęs savo karjeros viršūnꠖ Tokijo olimpiadą, kartą pro ūsą šyptelėjo: „Taip, liko skolelė…“

Ringas liko skolingas

Šią savaitę R.Tamulis atgulė amžinojo poilsio Petrašiūnų kapinėse. Sportinė skola, apie kurią jis pats beveik niekada specialiai neužsimindavo, išėjo su bokso virtuozu amžinybėn.

„Stovėdamas prie Ričkos kapo duobės pagalvojau, kad jei jis 1964-aisiais būtų parvežęs iš Tokijo aukso medalį, į jo laidotuves tikriausiai būtų suvažiavę visi aukščiausi Lietuvos sporto šulai, Kauno miesto valdžios vyrai.

Bet tąkart olimpinio čempiono titulą iš jo atėmė. Mėlynoji paukštė, kurios laukėme iš Japonijos ringo, kaip ir 1952-aisiais Algirdui Šocikui kovojant Helsinkio žaidynėse, neatskrido“, – sakė buvęs olimpiečio klasės ir suolo draugas, bokso istorijos žinovas Skirmantas Leonas Karalevičius.

Tokijo olimpiadoje R.Tamulis akivaizdžia persvara sutriuškino varžovus iš Vokietijos Demokratinės Respublikos, Ugandos ir Suomijos.

Finale jis 1:4 pralaimėjo lenkui Marianui Kasprzykui ir buvo apdovanotas sidabro medaliu.

„Manoma, kad Lenkijos bokso vadovai, tuo laikotarpiu turėję didelę įtaką Tarptautinėje bokso mėgėjų federacijoje (AIBA), paveikė teisėjus“, – teigė S.L.Karalevičius.

Lenkus gelbėjo „Rolexai“

R.Tamulis, po įspūdingų pergalių Europos čempionatuose Belgrade (1961 m.) ir Maskvoje (1963 m.), buvo pagrindinis pretendentas į olimpinį Tokijo auksą.

Pats lenkų bokso tėvas Feliksas Stammas, kurio autoritetas atliko ne antraeilį vaidmenį AIBA užkulisiuose, gerbė lietuvį ir yra pavadinęs jį techniškiausiu visų laikų Europos boksininku antrojo pusvidutinio svorio kategorijoje.

Įveikęs didelę konkurenciją ir įsitvirtinęs anuometinėje SSRS rinktinėje, kaunietis į olimpiadą išvyko geros sportinės formos. Žaidynėse sausais rezultatais – 5:0 – paklupdęs vokietį Bruno Gusę, ugandietį Ernestą Mabwą, o pusfinalyje – suomį Perttį Purkoneną, R.Tamulis išsiveržė į finalą su F.Stammo auklėtiniu M.Kasprzyku.

„Vietas lemiamuose mačuose buvo užsitikrinę septyni SSRS boksininkai. Po dviejų raundų Rička pirmavo ir atrodė, kad persvaros pakaks pergalei, juo labiau kad trečiasis raundas buvo apylygis. Vis dėlto arbitrai nugalėtoju pripažino lenką.

Kalbėta, kad Lenkijos bokso veikėjai, nepatenkinti SSRS boksininkų sėkme, paprašė į Tokiją atsiųsti paauksuotų „Rolex“ laikrodžių, kuriais „patepė“ teisėjus. Be M.Kasprzyko, čempionais tapo dar du lenkai, kiti pelnė vieną sidabro ir tris bronzos medalius“, – papasakojo S.L.Karalevičius.

Į operacinę – pėsčiomis

Lemtingas Lenkijos barjeras R.Tamulio sportinėje karjeroje buvo šmėkštelėjęs ir gerokai anksčiau, prieš 1960-ųjų Romos olimpiadą.

Jos išvakarėse kaunietis su Lietuvos rinktine išvyko į Varšuvą, tačiau per dvikovą su Leszeku Drogoszu susilaužė ranką. Greitosios pagalbos automobilis, vežęs boksininką ligoninėn, pateko į avariją – trenkėsi į kitą mašiną. R.Tamulis, nors ir kamuojamas skausmo, pėsčias nuėjo pas gydytojus. Sportininkui buvo atlikta sudėtinga operacija – rankos kaulai sutvirtinti platinine plokštele. Tačiau lenkų medikams ne viskas pavyko, todėl R.Tamulis netrukus grįžo į Lietuvą ir buvo dar kartą operuotas.

„Chirurgai jam visam gyvenimui paliko 18 centimetrų randą. Prisiminęs Varšuvą ir nuotykius jos gatvėse, Rička apnuogindavo ranką, tačiau nepiktai, nors tas sužeidimas jam kainavo olimpines žaidynes“, – kalbėjo triskart Europos čempiono klasės draugas.

„Jis niekada nesistengė nugalėti fizine jėga, pergalių siekdavo savo pagrindiniais privalumais – staigumu, greičiu ir puikia technika. Jis žaisdavo su varžovu, tačiau buvo labai valingas, kovodavo traumuotas, lūžusiomis rankomis sugebėdavo išplėšti pergales“, – viename interviu tvirtino R.Tamulio bendražygis, 1968 m. Meksiko olimpiados vicečempionas Jonas Čepulis.

„Mano duomenimis, Ričardas ringe kovojo 266 kartus, pralaimėjo tik 15 susitikimų, iš jų 10 – dėl rankų ir antakių sužeidimų. Jei ne traumos, jo sąskaitoje būtų vos 5 nesėkmės. Tai – fenomenalus rezultatas“, – pridūrė S.L.Karalevičius.

Mėgo nevaržomą gyvenimą

Buvęs ilgametis R.Tamulio treneris bei svarbiausių pergalių liudininkas, Ringo džentelmenas Algirdas Šocikas yra sakęs, kad dirbti su olimpiniu vicečempionu buvo lengva, jis – šaunus vyras ir talentingas boksininkas, tačiau buvo „šiek tiek pasileidęs, kai kurie draugai jį iš kelio išvedė“.

„Jo boksavimosi stilius atitiko nevaržomą charakterį, nepriklausomą gyvenimo būdą. Jau V.Kudirkos pradžios mokykloje mes sirgome boksu – šalia esančiame parke įsirengdavome ringą ir imituodavome Šociko bei kitų to meto meistrų kovas. Ričardui drąsa, ištverme neprilygdavo net vyresni berniūkščiai.

Jis netausojo, nesureikšmino savęs. Kai Varšuvoje jam lūžo ranka, pagalvojome – viskas, karjera baigta. Po kelių dienų netikėtai sutinku Ričką šokiuose. Sako, nuobodu sugipsuotam namuose sėdėti, o išėjus į gatvę – vėl rūpesčiai: lydėjo merginą, prikibo keturiese, tai teko juos sutvarkyti…

Kažin kaip būtų susiklostęs jo likimas, jei Tokijuje būtų iškovojęs auksą. Išgarsėjęs jis gerbėjų nestokojo, kai kurie iš jų, kviesdami į svečius, padarė meškos paslaugą. Po pergalių kažkur užsidarydavo švęsti, tai užtrukdavo ir perpildydavo trenerio A.Šociko kantrybės taurę, bet grįžęs į ringą boksininkas dirbdavo iki devinto prakaito“, – dalijosi prisiminimais S.L.Karalevičius.

Bokso istoriko duomenimis, R.Tamulis pirmą kartą į didžiojo bokso ringą išėjo 1953-iaisiais buvusio brolių Tilmansų fabriko darbininkų klube (dabar – „Pergalės koncernas“).

Gali būti, kad dabar apleistas pastatas skaičiuoja paskutines dienas – neseniai ketinta jį sulyginti su žeme, tačiau toks planas, lyg nenorint aplenkti laiko, buvo atidėtas.