Ričardas JAKUTIS


2002-09-28
Jūratė KUZMICKAITĖ
Ričardas JAKUTIS

“Aš pats dėl visko kaltas”, - šiuos žodžius mūsų pokalbio metu jis pakartojo bent keletą kartų. Nevaidino teigiamo herojaus likimo palaužtais sparnais. Nekaltino buvusių draugų ir susiklosčiusių aplinkybių. Tik nunarindavo galvą ir kalbėjo apie savo nuopuolį. Į jį, gėdingai nuskambėjusį per visą Lietuvą, susitepusį finansinėmis machinacijomis kunigą, dar atsisuka gatvėje. Šiauliuose, kur jis dabar gyvena kartu su mama jos vieno kambario bute, jis žinomas kaip ir Vilniuje, kurio pašonėje, Nemenčinėje, jo dvasininko karjera pasiekė svaiginantį zenitą ir staigiai smigo žemyn. Tai Ričardas JAKUTIS.

- Procedūrinis klausimas: kaip į Jus kreiptis?

- Tiesiog vardu. Aš parašiau laišką kardinolui Audriui Bačkiui, kad nesu vertas būti kunigu, tai jau lyg ir negalima manęs taip vadinti. Tą raštą parašiau vos išėjęs iš kalėjimo. Ten buvo laiko pamąstyti.

- Vilniaus tardymo izoliatoriuje-kalėjime atsidūrėte už sukčiavimą stambiu mastu?

- Iš esmės taip. Oficialiai - už iššvaistymą. Kalėjimo izoliatoriuje praleidau keturis mėnesius ir penkias dienas. Dabar laukiu teismo. Kokią bausmę man skirs, nežinau.

- Kiek esate iššvaistęs svetimų pinigų?

- Paskutinį kartą teismas priteisė du milijonus su trupučiu. Pagal įstatymus, aišku, reikia grąžinti ir palūkanas, ir delspinigius, nors aš tų pinigų nesu matęs. Bet tuos du milijonus tikrai esu skolingas. Netgi daugiau. Aš pats manau, kad savo kreditoriams - dviem bankams, firmoms ir privatiems asmenims esu skolingas 4-5 milijonus litų.

- Ar kreditoriai lipa Jums ant kulnų?

- Jie manęs negaudo. Susitinkame, pasikalbame. Draugiškai. Aš juk suprantu, kad kiekviena skola turi būti grąžinta.

- Norite pasakyti, kad šiandien turite iš ko grąžinti iššvaistytus milijonus?

- Aš nelabai bijau tos savo skolos. Pastatyti statiniai, atvežti brangūs vargonai. Visa tai juk niekur nedingo. Tačiau kol vyksta mano teismai, tas turtas areštuotas. Todėl aš ir noriu, kad greičiau viskas baigtųsi, kad greičiau mane nuteistų. Nes per šešerius metus, kol tęsiasi teismai, pastatai Nemenčinėje eina niekais. Jei areštas tęsis ir toliau, jie pradės pūti.

- Kalbate apie grandiozinį kultūros centrą, kurio statyba jau anuomet kai kam kėlė abejonių?

- Bet jis pastatytas, beveik užbaigtas. Ir senelių, ir vaikų namai. Taip, tai buvo didelis objektas - puspenkto tūkstančio kvadratinių metrų. Iš geriausių medžiagų, langai - su trigubais stiklo paketais. Rėmai net ne plastikiniai, o gryno medžio. Prieš aštuonerius metus tai buvo oho.

- Ar Jums niekas neužsiminė apie didybės maniją?

- Taip, mane ji turbūt buvo užvaldžiusi. Kai dabar pagalvoju, tokia statyba Nemenčinėje - šiek tiek Vasiukai... Bet tais statiniais aš šiandien galiu sumokėti skolas. Tų pastatų kaina - apie 2,2 milijono litų. Ne aš tiek įvertinau - ekspertai. O iš Anglijos parsivežti vargonai gali kainuoti apie 150 tūkstančių JAV dolerių, nors ekspertai tiek neduoda. Dar keturi komplektai koncertinių vargonų laikomi Vilniuje sandėliuose.

- Kam Jums tiek daug reikėjo?

- Na, paėmiau, jei davė. Anglijoje vyko tokia akcija - bažnytinio turto dalijimas. Ten irgi mažėja tikinčiųjų, todėl jie kartais surengia panašias akcijas. O neimti Lietuvai vargonų būtų nusikaltimas. Jei būčiau spėjęs, būčiau parvežęs daugiau.

- Jūsų užmojų kukliais niekas negalėjo pavadinti, ar ne?

- Ne. Jie nebuvo kuklūs. Visada buvau juodas žmogus, mėgstantis blizgučius.

- Čia Jūs apie prabangą? Asmeninius automobilius, laikrodžius, brangenybes?

- O ne, visai ne tai turėjau galvoje. Blizgučiai, kuriuos mėgau būdamas Nemenčinės klebonu, tai išorinis blizgesys. Priėmimai, puotos, pirmųjų valstybės asmenų apsilankymai, iškiliausių Lietuvos ir ne tik Lietuvos menininkų koncertai... Pagyros, žavėjimasis. Visa tai buvo.

Žinote, kai aš vykdavau į Sopotą, Lenkijoje prieš mano mašiną važiuodavo policijos automobilis su mėlynais švyturėliais. Sutikdavo kaip itin svarbų asmenį. Man tai patikdavo. Ir, turiu pasakyti, tie blizgučiai daug ką paveikdavo.

Brangūs laikrodžiai ar automobiliai manęs nedomino. Tiesa, važinėjau neprastais. Tarybiniais laikais turėjau trisdešimt pirmą “Volgą”, vėliau vienas pirmųjų Lietuvoje įsigijau užsienietišką automobilį. Tai buvo “Ford”. Kai sustodavau, vaikai rinkdavosi pasižiūrėti.

- Kiek laiko truko Jūsų klestėjimas?

- Šešerius metus. Lygiai.

- Per tuos metus populiarumu nesiskundėte nei Jūs, nei Nemenčinė, tiesa?

- Taigi. Per mano klebonavimo laiką Nemenčinėje įvyko per 600 koncertų. Mano kvietimu atvažiuodavo visi - ir dramos aktoriai, ir operos solistai: Prudnikovas, Noreika, Kaniava, Trimakaitė, Kaukaitė, Milkevičiūtė... Vykdavo literatūriniai vakarai, eiles skaitė Jonas Mačiukevičius, Justinas Marcinkevičius, aktoriai Vladas Bagdonas, Laimonas Noreika. Nemenčinėje koncertavo visi Lietuvos chorai, visi vargonininkai. Net estradininkai atvažiuodavo.

Kiekvieną sekmadienį pusvalandį prieš Mišias per Nemenčinę pražygiuodavo pučiamųjų orkestras “Trimitas”. Tai pakeldavo miestelį.

- Pas Jus atkakdavo ne tik menininkai.

- Į Nemenčinę atvažiuodavo ir ministrai - tai tiesa. Draugystė vyko ir su rajono, ir su šalies valdžia. Tikrai neatsitiktinai prieš vieno mano svečio vizitą Nemenčinėje buvo sutvarkytos gatvės ir šaligatviai. Kapsulėje, kurią pakasėme po kultūros centro pamatais, sudėti Danutos Valensos, Audronės Usonienės, Birutės Šleževičienės, kitų žinomų žmonių parašai. Taip. Jie lankydavosi pas mane. Žavėdavosi šiuolaikinio meno kolekcija. Girdavo mano siekį pastatyti didžiulį kultūros centrą, modernius vaikų ir senelių namus.

- Kiek tų žmonių išliko šalia, kai Jus ištiko krachas?

- Nuo manęs nusigręžė kokie 10 procentų buvusių draugų. Tai nedaug. Menininkai išliko visi, bet politikai, suprantama, pažinties nebetęsė. Nusigręžė ir kokie 50 procentų kunigų. Aš juos suprantu. Jei labai atvirai, nežinau, kaip aš pats būčiau pasielgęs, jeigu koks nors mano draugas būtų žlugęs taip, kaip žlugau aš. Greičiausiai būčiau nusisukęs. Aišku, jei nebūčiau išgyvenęs to, ką išgyvenau. Dabar jau nenusisukčiau.

- Kaip prasidėjo Jūsų nuosmukis?

- Pas mane surado vogtą automobilį. Tą autobusiuką man padovanojo vienas verslininkas. Jo ir mano vairuotojai iš policijos kiemo partempė sudaužytą mašiną į Nemenčinę, ir tris mėnesius tas autobusiukas ramiai sau prastovėjo laukdamas remonto. Staiga vieną vakarą - triukšmas, pilnas kiemas policijos, žurnalistų, filmavimo kamerų. Pas kunigą - vogta mašina. Apskritai aš manau, kad tai įdomi istorija, ji dar ir šiandien man nelabai aiški. Bet nuo jos prasidėjo griūtis. Gal ir gerai.

- Kas gerai? Jums patiko kritimas žemyn?

- Gal to man reikėjo. Aš tapau per daug pasipūtęs. Per daug išdidus. Visas pasaulis buvo man po kojomis. Užtai gyvenimas mane ir nubaudė. Gavau bumerangu ir suprantu: dėl visko kaltinti galiu tik save.

- Taip lengvai ir išmintingai susitaikėte su tuo, kas ėmė slysti iš rankų? Su prarandamu prestižu, statusu visuomenėje, ateities planais?

- Iš pradžių nemaniau, kad jau viskas. Aš pradėjau meluoti. Reikėjo sustoti, bet aš dariau ką daręs. Nesustojau. Kad visi manytų, jog viskas gerai, ir kad geradariai iš užsienio - švedai, lenkai nesumanytų atsisakyti pažadų dėl paramos. Pusantrų metų mes visai neblogai trynėmės. Nors skolos augo, procentai irgi. Bet aš stačiau tuos kultūros namus skolon, stūmiausi į priekį. Vaidinau, kad viskas tvarkoje. O paskui atsidūriau ligoninėje. Tada ir prasidėjo tikroji griūtis.

- Apėmė siaubas? Įtūžis? Nusivylimas?

- Tik noras nusišauti. Pasikarti atrodė kažkaip per žema. Nusišauti - toks būdas išeiti iš gyvenimo man regėjosi gražesnis, vyriškesnis. Bet neturėjau ginklo. Skolintis iš draugo nenorėjau, kam dar niekuo dėtą žmogų įvelti?

- Kaip kunigui, tokios mintys turbūt buvo nelabai “į temą”?

- Žinote, keistas dalykas - dabar aš esu žymiai labiau, giliau tikintis negu anuomet, kai turėjau kunigiškų pareigų. Arba negu tuomet, kai stojau į Seminariją. Kunigu nutariau tapti ne todėl, kad jaučiau tikrąjį pašaukimą, o todėl, kad pasirinkimas buvo nedidelis: po Kalantos susideginimo nenorinčiam vegetuoti jaunuoliui reikėjo arba tapti komjaunimo sekretoriumi, arba bėgti į užsienį. Aš nuėjau į Seminariją. Kaip į kitokį, įdomesnį, pasaulį.

- Įdomumo Jūsų gyvenime išties nemažai. Kaip manote, jei pagal Jūsų biografiją kas nors sumanytų kurti filmą, kokio žanro jis būtų?

- Trileris, be abejo. Beje, girdėjau, kad tokių minčių - statyti filmą apie mano gyvenimą - jau yra. Kažkam apie tai yra prasitaręs V.V.Landsbergis.

- Tame filme ne paskutinę vietą užimtų moterys. Juk neneigsite šio visiems žinomo fakto?

- Neneigsiu.

- Ar iš tiesų esate toks mergišius, kaip ne kartą rašė spauda ir rodė televizija?

- Laikraštyje “Šiaulių naujienos” aš turiu tokią publicistikos skiltį, ji ir laida apie menininkus Šiaulių kabelinėje televizijoje yra mano pragyvenimo šaltiniai. Kai laikraščiui parašau savo kassavaitinę skiltį, redakcijoje juokiasi, kad aš labai gerai pažįstu moterų charakterius. Jos - pagrindinės mano skilties skaitytojos. Turiu net įkyrokų gerbėjų.

- Bet Jūs išsisukote nuo klausimo. Ar tikrai Jus galima vadinti lovelasu, dėl kurio moterys užstato butus ir ilgai lieja ašaras?

- Aš žinau, apie ką jūs kalbate. Bet aš labai nenorėčiau šnekėti apie moterį, kurios čia nėra su mumis.

- Ji visai Lietuvai leido suprasti, kad esate alfonsas. Ji jus išlaikė, rengė, maitino, o Jūs, palikęs ją skolose, dingote.

- Na, ji man iškėlė sąlygas: arba aš su ja, arba ji neš medžiagą į teismą. Ir nunešė. Kai man buvo blogai, ji atvažiavo pas mane ir pasiūlė: aš tau padėsiu. Bet su viena sąlyga - jei draugausime. Ji man šiek tiek padėjo, bet, aišku, sutvarkyti viso Nemenčinės reikalo ji negalėjo. O naudotis jos parama vien dėl kasdienių reikmių aš nenorėjau. Aišku, man tai reikėjo pasakyti pirmą dieną, o ne po kelių mėnesių. Tai dar viena mano kaltė.

- Ar šiuo metu turite moterį?

- Taip.

- Jei savo kunigystę Jūs lyg ir suspendavęs, gal toji moteris gali tikėtis, kad pasiūlysite jai ranką ir širdį?

- Taip. Tik tiek kol kas šia tema galiu pasakyti.

- Kokia būna žmonių reakcija, kai Jus išvysta gatvėje?

- Būna visko. Neseniai vaikščiojome Vilniuje su vienu labai žinomu Lietuvos aktoriumi. Kažkas atsisuko ir garsiai sako: “Žiūrėkit, Jakutis eina”. Nuotaika subjuro mums abiem. Man - kad atpažino, jam - kad atpažino ne jį.

- O Šiauliuose Jus atpažįsta?

- Manau, taip. Aš stengiuosi nekreipti dėmesio. Kas man beliko? Tik nereaguoti. Kai nueinu į bažnyčią - o aš nueinu - kartais kyla tokia problemėlė. Šiauliuose viena moteris atsisuko į mane ir kad suriks: “Kunigas aferistas!”. Todėl per Mišias aš dažniausiai tūnau zakristijoje, kur mane įleidžia pažįstamas kunigas, arba viršuje, pas choristus. Kam erzinti žmones?

- Tačiau Jūsų buitis jų turbūt nesuerzintų. Tebegyvenate mamos bute?

- Taip, mes abu - viename kambaryje.

- Ir kaip sutariate? Ar mama Jums nepriekaištauja dėl šuniui ant uodegos nuėjusios kunigystės, garbės, prarasto klestinčio gyvenimo?

- Visą tą laiką, kai man buvo gerai, kai sekėsi, mama gyveno pas mane Nemenčinėje. Ji matė visą mano didybę, jai rankas bučiavo ministrai. Ji matė ir mano žlugimą. Mama viską supranta. Esame dviese, kaip ir tada. Tik tada dviese gyvenome aštuoniuose kambariuose, dabar - viename.

- Ar parsivežėte į Šiaulius kokių nors daiktų iš Nemenčinės klebonijos? Juk turėjote vertingų meno dirbinių, geros aparatūros, prabangių baldų.

- Nepasiėmiau nieko. Net televizoriaus. Tik pačius asmeniškiausius daiktus. Na, skutimosi mašinėlę ir panašiai.

- Turėjote turtingiausią Lietuvoje šiuolaikinio meno kolekciją, tiesa?

- Taip, apie 700 šiuolaikinio meno drobių. Tai geriausių, talentingiausių Lietuvos dailininkų darbai. O kur dar medaliai, grafika, skulptūros, kurių buvau įsigijęs gal šimtą. Gera buvo kolekcija. Labai. Ji galėjo tapti šiuolaikinio meno galerijos pagrindu.

- Koks jos likimas?

- Dalis kolekcijos atiduota mano kreditoriams, kitą dalį pasiėmė Turto bankas. Aš iš savo kolekcijos neturiu nė vieno paveikslo. Mamos bute sienos visiškai tuščios.

- Užtat savo kasdienybę Jūs paįvairinate viena kita atrakcija? Sakykime, šuoliu su parašiutu?

- Kad gal ne, nešoksiu. Tiek to.

- Galimybę iššokti iš sraigtasparnio laimėjote Šiaulių televizijos žaidime?

- Taip. Galėjau pasirinkti: arba šuolis su parašiutu, arba pietūs prabangiame restorane. Kadangi su prabangiais pietumis manęs jau nebenustebinsi, pasirinkau parašiutą. Staigiai, nepagalvojęs, kaip kad man būdinga. O paskui apsigalvojau.

- Išsigandote?

- Kinai sako: jei tau trisdešimt, o tu dar nevedęs, jei tau keturiasdešimt, o dar neturi vaikų, jei penkiasdešimt, o dar neturi būsto, žinok, kad visa tai gali turėti ir šešiasdešimties. Bet tikro džiaugsmo jau nepajusi. Man penkiasdešimt. Su parašiutu reikėjo šokti prieš 20 metų.