Profesorė savo jaunystės neužkodavo


2006-09-19
Marijana JASAITIENĖ
Profesorė savo jaunystės neužkodavo

Gyvenimas yra gražus, kai iš jo nori nedaug, o jam atiduodi viską

Žvalus “alio” jaunatvišku balsu mobiliojo ryšio telefono ragelyje akimirkai privertė sudvejoti, ar tikrai tai profesorė Alla Baubinienė atsiliepė. “Taip, tai aš”, - patikslino. Prisistačius balsas dar labiau pagyvėjo: prisimena tokią žurnalistę, dar ir kaip prisimena.

Prisimena visus korespondentus, su kuriais yra bendravusi, ir iškart suskirsto juos į dvi kategorijas: gerųjų ir ne. Išgąsdino: jei pateksiu tarp pastarųjų, ar kalbės toliau? Juk skambinu garbaus amžiaus profesorei emeritei, vienai iškiliausių medikių, mokslininkei, šimtų gydytojų mokytojai, kurie jos vardą taria su didžiule pagarba.

Internetas - geriausias ryšys

“O tu atsiųsk man šįvakar klausimus “emeilu” ir rytoj turėsi atsakymus. Klausk, ko nori, į visus atsakysiu”, - padrąsino profesorė Alla Baubinienė. Susitikimui nepritarė: kam gi taip toli, į Klaipėdą iš Kauno važiuoti, kai yra toks puikus ryšys - elektroninis paštas. Juo profesorė naudojasi bendraudama su Kanadoje gyvenančia dukra bei vaikaičiu, draugais, kurių turi ne tik šioje užatlantės šalyje, bet ir kituose kontinentuose.

“Neseniai grįžau iš Kanados. Kasmet ten po tris mėnesius praleidžiu. Šįmet bėgau iš Lietuvos dėl savo jubiliejaus, kurių niekada nešvenčiu. Vienintelį kartą buvau priversta švęsti prieš trisdešimt metų, kai “išprievartavo”, nes penkiasdešimtmetį minėti neva privaloma”, - beria telefonu žodžius Alla Baubinienė.

Ji skuba kalbėti, nes tuoj tuoj turi atvažiuoti vyresnioji dukra Jolanta su šeima. Jie grįžta iš Italijos. Profesorė važiuos pas juos į Šventąją ir klausysis įspūdžių. Kelionės - šios moters aistra nuo jaunystės. Kiek šalių aplankyta dalyvaujant pasaulinėse medicinos konferencijose, kiek pranešimų jose skaityta! Tai profesorės niekada nevargino, kaip ir dažni skrydžiai dabar pas dukrą Arianą per Atlantą.

Kelionės į “ponių susitikimus”, kai buvusios bendradarbės pagal seną tradiciją septynis kartus per metus susitinka Kaune, yra vienas malonumas. Susitikimai su gimnazijos, studijų draugėmis yra tarsi jaunystės eleksyro gurkšnis.

Save laiko kauniete

Į Kauną profesorei labai miela sugrįžti. Kauno medicinos universitete ji dirbo net 44-erius metus. “Gimiau Kaune, tai mano gimtasis miestas”, - su meile ir ištikimybe pabrėžė Alla Baubinienė.

Mažoji Alla, tuomet Demidavičiūtė, čia lankė prestižinį privatų Nemeikšaitės vaikų darželį, nors mama, baigusi vieną pirmųjų akademiko Prano Mažylio vadovaujamų akušerijos kursų, niekur nedirbo - augino vienturtę dukrą. Allos tėvas buvo vienas pirmųjų nepriklausomos Lietuvos besikuriančios aviacijos karininkų, aviacijos kapitonas.

Ar iš tėvų išmintis, protas paveldėtas? “Kas mokėsi labai gerai, dviejų klasių kursą išmokdavo per vienus metus. Taip aš baigiau pradinę mokyklą per dvejus metus”, - profesorei miela prisiminti laikus, kai mokėsi Šv. Kazimiero kongregacijos vienuolių gimnazijoje, dabartinės “Saulės” gimnazijos patalpose. Tuomet, sako, buvo taikoma mokymo sistema, apie kokią dabar kalbama kaip apie švietimo reformos tikslą: neapkraudavo namų darbais, klasėse buvo po 10 mokinių. “Gimnazija buvo katalikų vienuolių, Šveicarijoje mokslus baigusios mokytojos - labai profesionalios, jas mokiniai labai mylėjo ir gerbė. Aš - ne katalikė, priklausiau skautų organizacijai, bet niekad nejutau jokios diskriminacijos”, - dalijasi mielais prisiminimais Alla Baubinienė.

Ji įsitikinusi, kad nuo mokytojų profesionalumo, moralumo labai daug priklauso, kokie užaugs vaikai ir kokia bus visuomenė. Allai jie, tarp kurių buvo ir Salomėja Nėris, padarė didžiulę įtaką. Tėvas ją ir mamą paliko, kai Alla baigė pradinį mokslą gimnazijoje. Dėl to jos ir persikėlė į mamos gimtąjį miestą Panevėžį ir Alla mokėsi šio miesto mergaičių gimnazijoje.

Kartų dialogas

Profesorė džiaugiasi savo dukromis ir vaikaičiais. Apie savo antrąją pusę, sako, nėra ką daug kalbėti. “Šeimyniniame gyvenime buvo nesėkmių ir mano klaidų virtinė, bet jokiu būdu nesakau, kad buvau nelaiminga”, - konstatuoja Alla Baubinienė. Visą savo gyvenimą jai paaukojo mama, gyvenusi kartu iki pat mirties, padėjusi užauginti dukras.

“Mano mažiukas”, - švelniai sako apie šešiolikmetį vaikaitį Karolį ir greitai pasitaiso: tiesa, jo ūgis - 190 centimetrų. Anūkė Joana šiemet baigs Klaipėdos universitetą. Ji studijuoja vadybą ir administravimą, nepasuko nei močiutės, nei mamos - gydytojos reabilitologės pėdomis. Jaunesnioji profesorės dukra Ariana, jau vienuolika metų turinti Kanados pilietybę, yra keramikė. Žentas - aktorius. “Tas anūkas, kur Kanadoje, Andrius, baigė kompiuterinio profilio specialybę, kuria interneto svetaines”, - didžiuojasi močiutė.

Ji pati vos netapo aktore - dar būdama gimnaziste pasimokiusi legendinio aktoriaus ir režisieriaus Juozo Miltinio studijoje ir suvaidinusi viename spektaklyje teatrą metė. Kodėl? “Miltinis pasakė, kad teatrui reikia viso žmogaus, visos jo asmenybės. Aš tam atiduoti visos savęs negalėjau, nes mano galvoje buvo daug troškimų, planų”, - apie savo jaunystę, kuri iki šiol gyva širdyje, pasakoja Alla Baubinienė.

Ji žaidė tinklinio rinktinėje, buvo lengvaatletė, šoko tautinius ir kitokius šokius, dainavo chore. Ko gero, tai padėjo iki šiol išlikti grakščiai, būti sveikai. Profesorė sako niekada nevartojusi kosmetikos, tik kremą sausai veido odai.

Dirbtinis grožis šiai moteriai niekada nebuvo priimtinas. Ji džiaugiasi, kad šią nuostata vadovaujasi ne tik dukros, bet ir anūkė. Tačiau subtilūs papuošalai, kuriais pasidabina profesorė kasdien, pabrėžia jos moterišką eleganciją.

Ėjo pro šalį

Visa tai, ką Alla Baubinienė pasakoja apie savo jaunystę, vyko Antrojo pasaulinio karo fone. “Kai jau buvo aišku, kad karas eina į pabaigą, tokiems jaunuoliams, kaip aš, iškilo labai didelis pavojus būti išvežtiems į Vokietiją darbams. Nutariau traukti į Kauną, kur, uždarius universitetą, įstojau į Mokytojų seminariją, paskutinį kursą. Tai apsaugojo nuo priverstinių darbų ir garantavo laikiną profesiją. Vėl pasisekė, nes klausiau Maceinos, Deveikytės paskaitų. Pavasarį, baigiant mokslus, vaikinai išėjo į partizanus, o aš grįžau namo. Netruko ateiti ir Raudonoji armija. Rudenį atidarė universitetą, išvažiavau nusiteikusi studijuoti matematiką. Tarp kitko, tai buvo mano mėgstamiausias dalykas. Eidama Kaune Mickevičiaus gatve pro Medicinos fakultetą pagalvojau, o kodėl gi nestojus čia? Įėjau, padaviau atestatą (jis buvo “neįdomus” - vieni penketai) ir man liepė atvykti rugsėjo pirmąją. Taip paprastai ir visai neromantiškai tapau medike”, - pusiau juokais, pusiau rimtai pasakoja profesorė.

Įdiegtos pažangios naujovės medicinos studijų procese, išeminės širdies ligos epidemiologinės situacijos Lietuvoje ir jos veiksnių tyrimai, vadovavimas pirmajam Lietuvoje tarptautiniam išeminės širdies ligos tyrimui, padėtas kertinis akmuo tuomet dar nežinomai biomedicinos mokslų srities visuomenės sveikatos krypties mokslo raidai... Nuolatinė Pasaulio sveikatos organizacijos patarėja, profilaktinės kardiologijos kūrėja, specializuotų klinikų įkūrimo ir šeimos gydytojų rengimo iniciatorė... Šį nuopelnų sąrašą būtų galima tęsti dar ilgai. Juos vainikuoja, be kitų apdovanojimų, garbingiausias - Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino karininko kryžius.

Tiki, kad blogybės bus išgyvendintos

Medicinos profesorė sako, kad gydant žmogų būtina matyti jo visumą, ne vieną ligą. Pažinimui ribų nėra. Ji cituoja savo mokytojo akademiko Zigmo Januškevičiaus žodžius: jei bent vieną dieną nepapildai savo žinių, tai atsilieki kelis metus. Kalbėdama apie savo “kūdikį” - šeimos mediciną Alla Baubinienė sako: “Visam civilizuotam pasauliui ši sistema gera ir sėkmingai veikia. Pas mus irgi užtenka įstatymų ir įsakymų, bet ministrai kaitaliojasi, todėl nėra generalinės strategijos, pastovumo ir niekas nieko iki galo nepadaro. Trūksta susiklausymo su savivalda. Pavyzdžiui, profilaktika garsiai skelbiama prioritetu, bet veiklos nesijaučia ir nesistengiama eiti ta kryptimi. Kiek sudaryta komisijų, kuriose man teko dalyvauti kartu su patyrusiais praktikais, kiek prirašyta pasiūlymų, bet viskas tebeguli stalčiuose. Tačiau aš esu optimistė ir tikiu, kad ateityje viskas susitvarkys”.

Bendradarbiaudama su Klaipėdos universitetu profesorė Alla Baubinienė džiaugiasi jaunų specialistų iniciatyvomis kuriant sveikatos stiprinimo, lėtinių neinfekcinių ligų prevencijos programas. “Mielai padedu jauniems specialistams, praktikams įgyvendinti jų idėjas mokslo srityje. Juk tai, ką jie daro, yra puiku!” - sako jaunus žmones mylinti, juos suprantanti ir jų siekiams pritarianti profesorė Alla Baubinienė.

O juk galėtų būti išdidi ir neprieinama. Šitiek pasaulio mačiusi, šitiek darbų nuveikusi, garbingą profesorės emeritės vardą pelniusi moteris juk turėtų būti milijoniere, ar ne?

“Niekada nevertinau turtų. Manau, pinigų reikia tik tiek, kad netektų sukti galvos, kaip nusipirkti reikalingą daiktą, prasimaitinti. Viską, ką turėjau, dalijausi su savo vaikais, anūkais, nors juos visada skatinau dirbti ir būti savarankiškus. Neturiu netgi nuosavo būsto, gyvenu nuomotame ir jaučiuosi puikiai, kol esu pakankamai sveika ir darbinga. Esu laiminga”, - sako profesorė.

Ko gi dar reikėtų klausti moters, kuriai tokio gyvenimo pavydi vyrai, kolegos profesoriai? Taip gyventi, mylėti gyvenimą, matyt, taip pat reikia išminties.