Dailininkas Jūratis Zalensas jau įpusėjo savo pirmąjį paveikslą, kurį pradėjo tapyti įveikdamas sunkios ligos pasekmes

Nei sudėtinga širdies aortos operacija, nei trys mėnesiai komos būsenos po insulto, nei žmonos mirtis nesugniuždė J.Zalenso. Rodėsi, beviltiškai sirgęs dailininkas šiandien su vaikštyne jau pats užsuka į virtuvę pavalgyti, skaito, žiūri televizorių, tapo improvizuotoje jo kambaryje dirbtuvėje prie molberto ir net užsidirba pinigų. J.Zalensas įsitikinęs, kad galynėjantis su liga padėjo ne tik medikai, draugai, bet ir, svarbiausia, jo uošvė, kurią dailininkas pagarbiai vadina mama.

Nelaimė pasibeldė po Oninių

Jūračio Zalenso uošvė Elena Palšauskienė, dabar gyvenanti dailininko namuose, prisimena, kad pernai jos dukra Violeta su Jūračiu atvažiavo į uošviją Verėduvoje pačiame vasaros įkarštyje - per Onines. “Po kelių dienų dukra pranešė, kad Jūratis pasijuto labai blogai, ir greitoji medicinos pagalba jį išvežė į Kauno medicinos universiteto klinikas, kur buvo sėkmingai atlikta sudėtinga širdies kraujagyslių operacija. Deja, po operacijos neišvengta komplikacijų - Jūratį ištiko insultas”, - prisiminė E.Palšauskienė.

Dailininkas, labai karščiuodamas, net tris mėnesius buvo komos būsenoje, ir niekas netikėjo, kad jis liks gyvas. Išvarginta budėjimo prie Jūračio Reanimacijos skyriuje, po poros mėnesių ir pati Violeta pasijuto blogai.

Dar vienas likimo smūgis

Kol Jūratis balansavo ant slenksčio tarp gyvybės ir mirties, jo žmonai buvo diagnozuota sunki nepagydoma liga. Tada į Zalensų namus atsikraustė ponia Elena, kuri lankė dukrą ir žentą, gulėjusius toje pačioje ligoninėje. Paskui jai teko namuose slaugyti mirštančią dukrą ir ją palaidoti.

“Su Violetos ir Jūračio draugais ilgai svarstėme, ar pranešti jam apie žmonos mirtį. Tuo metu, gruodžio mėnesį, Jūratis jau buvo atgavęs sąmonę, tačiau gulėjo bejėgis kaip kūdikis. Visgi nusprendėme jam pranešti. Jis apsiverkė ir prašė nuvežti į laidotuves, tačiau niekas iš draugų nedrįso imtis tokios atsakomybės. Šiam jo prašymui prieštaravo ir gydytojai. Tad Violeta buvo palaidota jam nedalyvaujant”, - prisiminė dukters mirtį ponia Elena.

Maratonas po ligonines

“Reabilitacijos skyriuje Jūratis pamažu išmoko laikyti šaukštą ir pavalgyti. Mėgo skaityti laikraščius, bet nekalbėjo. Kartą aš neatnešiau, kaip buvo įprasta, laikraščio. Ir štai tuomet po keturių mėnesių pirmą kartą išgirdau jo balsą. Labai apsidžiaugiau - tame Klinikų skyriuje jį išmokė kalbėti”, - pasakojo ponia Elena.

J.Zalensas vėliau buvo nugabentas į Panemunėje įsikūrusią slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninę. Jo sveikata tai gerėjo, tai blogėjo. Buvo gydomas ir 2-ojoje klinikinėje ligoninėje. Šios ligoninės Reabilitacijos skyriuje buvo padaryta viskas, kad dailininkas pats atsisėstų lovoje ir pastovėtų ant kojų. “Aš dėkingas to skyriaus personalui už griežtus reikalavimus. Būtent tai ir pastatė mane ant kojų, suteikė vilčių”, - prisipažino J.Zalensas, taisydamasis klausos aparatą. Tiesa, su draugais jis ir be to aparatėlio susišneka, tačiau geriau girdi su įtaisu. Gaila, kad tas brangus aparatas dažnai genda, o prisišaukti specialistus pataisyti nėra taip lengva.

Kitas etapas - ramentai

Su apetitu šveisdamas uošvės iškeptą picą, Jūratis pasigyrė, kad su draugais šią vasarą žvejojo Nevėžyje. “Taip, kaip dabar, vasarą aš dar nevaikščiojau. Tai mano draugams Gintautui Laurinavičiui, Raimondui Kulbiui ir Edmundui Saladžiui buvo nelengva mane nugabenti prie upės, bet tą išvyką atsiminsiu visą gyvenimą. Beje, aš vienintelis tuomet pagavau žuvelę!” - švytinčiomis akimis pasakojo Jūratis.

Jis pasidžiaugė, kad minėti draugai dažnai jį lanko. Ypač daug laiko Zalensų namuose praleidžia Raimondas Kulbis, o kai ateina kitas senas jo draugas gydytojas Gintautas Laurinavičius, Jūratis žino, kad šis nepaduos jam, sėdinčiam ant lovos, rankos - prašys pačiam atsistoti ir pasisveikinti.

Anot G.Laurinavičiaus, reabilitacijos laikotarpiu J.Zalensui reikia ne tiek užuojautos, kiek reiklumo. “Jūračio gyvenime jau įvyko vienas stebuklas - jis pabudo po tris mėnesius trukusios komos. Aš tikiu ir kitu stebuklu - jis netrukus vaikščios savarankiškai. Tam reikia daug jo pastangų ir, beje, “budinčių” ramentų, kurie ne vieną žmogų pakėlė ant kojų. Turiu namuose tokius ramentus, kurie nuolat kam nors tarnauja. Ilgą laiką jie buvo reikalingi sunkią avariją patyrusiam aktoriui Valentinui Masalskiui, o dabar - jo sūnui. Netrukus aš juos atvešiu Jūračiui. Manau, kad pravers, kai važiuosime žvejoti žiemą”, - įsitikinęs gydytojas chirurgas Gintautas Laurinavičius.

Labai padeda draugai

Nors ir reiklūs draugai Jūračiui, stengdamiesi kuo greičiau jį pastatyti tvirtai ant kojų, tačiau visgi surentė lieptą nuo namo laiptų iki kiemo, kad sveikstantis ligonis galėtų nuvažiuoti ratukais. Tad šią vasarą dailininkas ne vieną valandą praleido su draugais savo sode. Jūratis labai dėkingas ir skulptoriui Stasiui Žirguliui, kuris pažadėjo užbaigti dailininko dar prieš ligoninę pradėtą antkapinį paminklą mirusiems tėvams bei dabar šalia jų atgulusiai žmonai.

Padėjo J.Zalensui draugai ir ne vieną jo tapybos darbą parduoti - keli paveikslai iškeliavo net į Daniją. Ne vien noras tapyti gena Jūratį dabar sėstis prie molberto. Mat po visų nelaimių tenka gyventi nepaprastai taupiai, todėl gautas atlyginimas už darbus - didelė materialinė ir moralinė parama. Kolega Antanas Obcarskas ir mecenatė Dalia Gruodienė surengė menininkų darbų aukcionus. Už gautus pinigus buvo nupirktas brangokas klausos aparatas blogai girdinčiam Jūračiui.

J.Zalenso dukra Marija dar nepilnametė. “Ji piešia geriau nei aš, kai buvau jos metų”, - pripažino Jūratis, sėdėdamas prie molberto. Beje, Marija lanko ne tik Dailės mokyklą, bet ir futbolo treniruotes, o namuose, kaip ir anksčiau šeimininkauja Jūračio uošvė. Jis ją atkakliai vadina mama ir negali pakęsti jokių anekdotų apie uošves.

Antroji mama

Jau netekusi sūnaus, dukters ir vyro, Elena Palšauskienė prižiūrėjo ir dabar prižiūri Jūratį kaip savo sūnų. “Maitinu jį viskuo, tik neriebiai, nors Jūračiui labai patinka spirgučiai - visada jų prašo, kai verdu penkių grūdų košę. Paspirginu aš jam lašinukų, bet duodu plikus spirgučius, be riebalų, nes juos nupilu. Juk žinau, kad jam negalima duoti riebaus maisto”, - sakė ponia Elena.

Ji tvirtino, kad namų ruošos darbai žento namuose jos nevargina. Kitas dalykas, kai reikėjo jį ligoninėse lankyti, namuose masažuoti, bet ir pastarojoje situacijoje atsirado puikių pagalbininkų - tikra Maironio giminaitė Jadvyga ilgą laiką masažavo Jūratį.

Poniai Elenai ir pačiai praverstų masažas - žilagalvę kamuoja stuburo skausmai, tačiau į tai moteris moja ranka ir džiaugiasi dviračiu, kurį jai padovanojo Jūračio draugai Tolema ir Klaudijus. Dabar Elena į parduotuvę važiuoja dviračiu. Ji džiaugiasi, kad Marijos krikšto tėvai Romualdas ir Virginija Požerskiai nuoširdžiai padeda tvarkyti ūkinius ir finansinius šeimos reikalus. “Labai laukiu, kada Jūratis pradės su ramentais vaikščioti, nes dabar mūsų šuneliui didelis “striokas”, kai pamato jį su vaikštyne”, - juokavo moteris.

Jūratis pritariamai linktelėjo galva: “Taip, mano artimiausias tikslas - atsikratyti vaikštynės”.