Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Po angelo sparnu
2004-10-05
Giedrė BUDVYTIENĖ
Italų šeima įsivaikino lietuviukę Gabrielę, kurios niekuomet nebūtų pasirinkę lietuviai
Trejų metų Gabrielė šiomis dienomis išvyksta gyventi į Italiją. Vilniaus sutrikusio vystymo kūdikių namuose iki šiol augusi mažylė surado šeimą. Jos mama ir tėčiu tapo italai Antonela Filiponi ir Gvidas Konfalonjeri. Jie jau augina aštuonerių metų įsisūnytą berniuką. Istorija, kuri nutiko šiai šeimai ieškant įsivaikinti dar vieną mažylį ir atvedusi ją į Lietuvą, neįtikima.
Vien jau tai, kad jie įsivaikino būtent Gabrielę, yra stebuklas. Sudėtingo likimo ir sunkios negalios mergytei tai tarsi likimo dovana, atlyginanti visas lig šiol patirtas skriaudas.
Mįslingi sutapimai
“Manome, kad tokia ypatinga istorija gali atsitikti kiekvienai šeimai”, - mįslingai pradėjo pasakoti Gvidas. “Esu italas, man 42 metai. Kiek metų mano žmonai Antonelai - nesakysiu, nes Italijoje tai neįprasta”, - pajuokauja Gvidas, meiliai žvelgdamas į šalia sėdinčią trapią tamsiaplaukę.
Informacinių technologijų specialistas ir metais jaunesnė jo žmona šokėja, muzikos terapijos specialistė Antonela vedę jau 18 metų. Tačiau, kaip įprasta šioje šalyje, moterys ištekėjusios paprastai nekeičia pavardžių. Todėl Gvido ir Antonelos pavardės skirtingos. “Turime du vaikus. Aštuonerių metų berniuką italą, kurį įsivaikinome, kai jam buvo pusė metų ir mergytę lietuvę, kuri į mūsų šeimą atėjo visai neseniai”, - tęsia Gvidas.
Ir nusprendžia, kad toliau jų šeimos istoriją pasakos Antonela, nes moterys moka gražiau perteikti savo patyrimą ir išgyvenimus.
“Kai susipažinome, man buvo 23-eji, o Gvidui - metais daugiau. Savo vaikų nesusilaukėme, todėl po dešimties bendro gyvenimo metų nusprendėme tapti tėvu ir motina įsivaikindami vaikelį. Šiokios tokios patirties įgijome stebėdami savo draugų ir jų vaikų santykius. Be to, kelis kartus pagyventi mūsų šeimoje buvome priėmę vaikus iš Černobylio ir Sibiro. Tai subrandino troškimą tapti tėvais”, - temperamentingai, kaip moka tik italai, kalba Antonela.
Apsisprendusi pora pateikė prašymą įvaikinti, lankė kursus, bendravo su kitomis įsivaikinusiomis šeimomis. Italijoje įvaikinimas laikomas labai dideliu įsipareigojimu ir jam kruopščiai rengiamasi, įtraukiant ir įvaikinančiųjų artimuosius.
“Metų pradžioje padavėme prašymą ir laukėme. Vasarą nuvykome į Kordobą. Ši vietovė garsėja paveikslu, vaizduojančiu Viešpaties angelo Gabrieliaus apsireiškimą. Stovėjome prie šio paveikslo ir meldėmės. Ir tuo metu galvojome, kaip trokštame vaiko. Sugrįžome į namus. Praėjo žiema. Vieną dieną mums paskambino, kad yra vaikas. Pusės metų amžiaus. Tačiau kol kas įsivaikinti jo negalima, nes nesutvarkyti dokumentai, yra juridinių problemų. Todėl jį galima tik globoti, tikintis, kad šios problemos išsispręs ir vėliau jį bus galima įsivaikinti”, - prisimena moteris.
Šeima dvejojo. Kas, jei paims globoti, o įsivaikinti negalės? Tačiau, kai sužinojo berniuko vardą ir gimimo datą, apsisprendė akimirksniu. Jis buvo Gabrielius, gimęs rugpjūčio 17-ąją - dieną, kai Antonela ir Gvidas meldė Dievo atsiųsti jiems vaiką stovėdami prie angelo Gabrieliaus paveikslo. Iš karto paėmė berniuką į šeimą ir neapsiriko, nes po kurio laiko visi formalumai susitvarkė.
Dievo dovana
Kai Gabrieliui suėjo penkeri, jo tėvai nusprendė įsivaikinti dar vieną vaiką. Kadangi pirmasis įvaikis buvo italas, pagal šioje šalyje galiojančią tvarką antrąjį vaiką jie galėjo įsivaikinti tik iš kitos šalies. Italijoje įvaikinimui tinkamų vaikų labai trūksta: 10 norinčių šeimų tenka vos 1 mažylis. Šeima susirado tarptautiniu įvaikinimu užsiimančią agentūrą ir pateikę prašymą, kuriame nenurodė nei pageidaujamos šalies, nei amžiaus ar lyties, ėmė laukti, pasikliaudami Dievo malone.
Iš pradžių jiems buvo pranešta, kad gali tikėtis įsivaikinti vaikelį iš Rumunijos. Tačiau vėliau sužinojo, jog mažylio ieškoma Lietuvoje. “Aš pagalvojau, kad norėčiau įsivaikinti iš tos šalies, nors visai jos nepažinojau. Po pusantrų metų gavome konkretų pasiūlymą. Mums buvo pasakyta, kad tai - ypatingas, išskirtinis atvejis, nes mergytė buvo vaikų su specialiais poreikiais sąraše”, - kalba Antonela.
Ji su Gvidu nusprendė išklausyti jos istoriją. Pasirodė, kad mergytei treji metai, ji auga sutrikusio vystymosi vaikų namuose, jos gyvenimo pradžia buvo sudėtinga, lyginant su jos amžiaus vaikais jos atsilikimas gana žymus. Šeima gavo specialistų įvertinimus ir prognozes apie jos sveikatą ir tolesnį vystymąsi.
Antonela prisimena, kaip ilgai dvejojo, kankinosi, negalėdama miegoti naktimis, nesiryždama šiam žingsniui. Apsispręsti padėjo sutapimai: pirmą kartą apie mergaitę išgirdo lygiai po septynerių metų nuo tos dienos, kai tarė “taip” dėl Gabrieliaus. Be to, paaiškėjo, kad mažylės vardas taip pat Gabrielė. Šie sutapimai lėmė sprendimą. Įtakos jam neturėjo nė tai, ką pranešė įvaikinimo agentūros atstovai, mažylę aplankę Lietuvoje. Jų įvertinimas nebuvo gera žadantis: mergytė išsiskyrė kaprizingumu, nekalbėjo, nesugebėjo nusėdėti vietoje.
Antonela ir Gvidas neslepia, kad kilo įvairių dvejonių: ar sugebės mergytės priežiūrą suderinti su darbu, ar užteks lėšų, nes jai gali prireikti medikų pagalbos. Vieną vakarą Antonela prieš miegą kreipėsi į Amžinąjį Tėvą, prašydama padėti suprasti, ar ši mergaitė jai skirta. Rytą moteris atsibudo rami, žinodama atsakymą.
Ėmė rengtis pirmajai kelionei į visiškai nepažįstamą kraštą.
Ypatinga vasara
Šeima buvo apsisprendusi: kad ir kas būtų, kokia mergytė jiems bepasirodytų - priims ją į savo šeimą. “Taip prasidėjo mūsų ypatinga vasara. Kartu keliavo ir Gabrielius. Pirmojo susitikimo metu Gabrielė buvo labai nerami: bėgiojo, nenustygo vietoje. Supratome, kad ji labai skiriasi nuo mūsų, yra kitokia. Su ja kasdien susitikinėjome, bendravome visą savaitę. Po to grįžome į Italiją ir ėmėme laukti teismo datos”, - drebančiu balsu, nesulaikydama ašarų, tarsi iš naujo išgyvendama, ką patyrusi, pasakoja Antonela.
Antrą kartą į Lietuvą šeima atvyko prieš pat teismą. Tai buvo Gabrieliaus gimimo dieną, rugpjūčio 17-ąją. Teismui priėmus sprendimą dėl įvaikinimo, šeima liko laukti jo įsigaliojimo Lietuvoje. Visas 40 dienų susitikinėjo su Gabriele. Beje, teismo sprendimas įsigaliojo praėjusią savaitę, rugsėjo 29 dieną, Gabrieliaus vardo dieną.
“Kai kam gali pasirodyti, kad tai - tik sutapimai. Tačiau mes įsitikinę, kad tai ne atsitiktinumai, jų gyvenime nebūna, o svarbūs ženklai. Galbūt jų prasmę suvoksime tik ateityje”, - įsiterpė į pokalbį ir santūrusis Gvidas, leidęs išlieti emocijas Antonelai.
Naujoji Gabrielės šeima apžiūrėjo kūdikių namus, kuriuose ji augo, norėdami susipažinti su jai artima aplinka. Jie teigia, jog viskas jiems ten patiko. Įdomu, kad tokiems skirtingiems amžiumi ir gyvenimo patirtimi jų vaikams Gabrielei ir Gabrieliui bendraujant neiškilo ypatingų sunkumų. Gabrielius besąlygiškai priėmė sesutę ir jai visiškai atsidavė.
Ji, regis, tai įvertino greitai prie jo prisirišdama. Pusantro mėnesio pabendravusi su savo šeima Gabrielė tiesiog sužydėjo: tėvams atrodo, kad ji viską supranta, ką jie sako, nors su ja kalba itališkai. Ji ėmė gerai vaikščioti - anksčiau lakstė ant pirštų galiukų. Labai meili, gerai ir daug valgo, savarankiška, pati moka naudotis įrankiais, sėdėti prie stalo. Visa tai Antonela pasakoja tiesiog švytėdama.
“Mums atrodo, kad ji laiminga. O tai svarbiausia. Tiesą sakant, prisiklausę medikų prognozių, manėme, kad viskas bus kur kas sudėtingiau”, - kalba Gabrielės mama. Tėvai nesvarsto, kad jos laukia ateityje. Parodys laikas. Jie tiesiog pasirengę padaryti viską, kad mergytė būtų laiminga naujoje šeimoje. Tokia, kokia yra.
Laimės kūdikis
Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namų direktorė Petronėlė Valatkevičienė prisimena, kad Gabrielės gimimas buvęs ypač sudėtingas. Neišnešiota, alkoholikės motinos pagimdyta mažylė pateko į kūdikių namus labai sunkios būklės. Jai diagnozuotas alkoholinis sindromas.
“Manėme, kad ji neišgyvens. Ji turėjo daugybę sveikatos problemų. Buvo mažutė, silpnutė.
Labai daug dirbome, vežiojome ją pas specialistus, maitinome geriausiais mišinėliais, vitaminais. Vien jau tai, kad ji išgyveno, - stebuklas. Kitas stebuklas - kad Dievas jai atsiuntė šią šeimą.
Lietuvoje jos niekada niekas nebūtų įsivaikinęs. Net globoti neimtų”, - įsitikinusi P.Valatkevičienė.
Tačiau kūdikių namų direktorė buvo užsispyrusi surasti jai šeimą. Nesisekė. Viena italų šeima, susipažinusi su mergaitės istorija ir ja pačia, nesiryžo jos įsivaikinti. Pasirinko jos sesutę, kuri yra vyresnė, sveika. P.Valatkevičienė supranta tą šeimą: Gabrielę, turint galvoje jos ligas ir išvaizdą, pamilti ryžtis sunku.
Laimė, atsirado Antonela ir Gvidas. “Puikūs žmonės. Jie, skirtingai nei daugelis lietuvių šeimų, trokštančių patenkinti savo poreikį turėti vaikų, įsivaikina, kad padėtų nelaimingam vaikui, kad jam būtų gerai”, - svarsto kūdikių namų vadovė.
Mėnesį nemačiusi Gabrielės ji nebegalėjo jos pažinti - taip mergytė, pajutusi namų šilumą, dėmesį ir atsidavimą, pasikeitė į gerąją pusę. Pasak P.Valatkevičienės, tokiems vaikams reikia labai daug meilės, kad ji kompensuotų negatyvią patirtį, kurią jų motinos jiems perdavė įsčiose dar pakeliui į gyvenimą.
Lietuvoje Gabrielės nelaukė nieko gero. Iki septynerių metų ji būtų augusi Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose. Paskui keliautų į vieną iš daugelio internatų, kur praleistų likusį savo gyvenimą, nes, turint galvoje jos negalią ir prognozes, vargu ar ji ateityje sugebėtų gyventi savarankiškai.
Vėlyvą vakarą, kol jos tėvai pasakojo savo gyvenimo istoriją, smulkučiukė mergytė su kasytėmis, apvilkta gražiu džinsiniu kostiumėliu, žvitriai lakstė koridoriumi: nė kiek neatsilikdama nuo brolio, nesvarbu, kad gerokai vyresnio, čiuožinėjo laiptais, ropštėsi ant turėklų.
Nutraukusi pokalbį Antonela ne kartą puolė gaudyti benukrentančios mažylės. Kai ji vis dėlto nuvirto, graudžiai raudodama atbėgo prie mamos. Ši paėmė ant rankų, apkabino. Tėtis popierine nosinaite švelniai nušluostė ašaras, varvančią nosytę. Sesę savaip guosti bandė ir brolis. Stebint šią sceną nekilo abejonių, kad Gabrielei šioje šeimoje gera ir saugu.
