Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Petras MIKELIONIS
2003-10-18
Remigijus JURGELAITIS
Jis vienas tų valdžios vyrų, kurie net pučiant patiems žvarbiausiems politiniams vėjams sugebėjo rasti užuovėją. Atrodo, kad net palikęs Kauno rajono mero postą jis dar nelinkęs padėti taško savo politinėje karjeroje, bet sako nesižvalgąs į minkštą Seimo nario krėslą. Santūrus ir nuoseklus politikas, bet emocingas krepšinio fanas dabar daugiau laiko skiria ne tik, kaip pats prisipažįsta, šiek tiek apleistai buičiai, bet ir naujai veiklai savo gyvenime - lošimų verslui. “Abejoju, kad toje komisijoje išdirbsiu penkerius metus. Galbūt, tačiau greičiausiai gyvenime taip ir nenueisiu į kazino ar lošimų automatų saloną”, - kalbėjo buvęs Kauno rajono meras, o dabar Valstybinės lošimų priežiūros komisijos narys
Petras MIKELIONIS
- Ar jau apsipratote naujose pareigose?
- Man tai nauja veiklos sritis, iki šiol nebuvo tekę dirbti tokio pobūdžio darbo. Kita vertus, jis šiek tiek panašus į Tarybos nario darbą. Valstybinė lošimų priežiūros komisija daugiausiai posėdžiauja, priima sprendimus, siūlo įvairias įstatymų pataisas, naujus dokumentus, išduoda leidimus steigti lošimo namus ir pan. Prisipažinsiu, lošimo verslas man visą laiką buvo pakankamai tolima sritis. Nesu lošėjas, gal jaunystėje su draugais kortomis palošdavome “Akį” ar kitus žaidimus, ir tai lošdavome tik iš kapeikų.
- Jus į Valstybinę lošimų priežiūros komisiją skyrė Vyriausybė, ko gero, didelę reikšmę turėjo partinis lojalumas ir asmeninės pažintys?
- Gal dirbti komisijoje labiausiai tiktų teisininkams, tačiau nemanau, kad žmonės, turintys patirties valstybės tarnyboje, tam nėra tinkami. Kai mane Savivaldybėje išvertė iš kėdės, - juokiasi, - partijos vadovybė pasiteiravo, ar turėsiu kitą darbą ir pasiūlė vietą Valstybinėje lošimo priežiūros komisijoje. Tuo metu neturėjau kitų pasiūlymų, todėl jį priėmiau.
- Tačiau žinau, kad ir Kauno apskrities viršininko administracijoje Jums buvo rengiama “šilta” vietelė?
- Viršininko administracijoje nebuvo nė vienos laisvos vietos. Niekas man nieko nesiūlė. Kai kas kalbėjo, kad dirbsiu šioje institucijoje, tačiau, kaip ir paaiškėjo, tokios kalbos neturėjo jokio pagrindo. Neslėpsiu, darbas administracijoje man būtų patogesnis.
- Ar posūkis į lošimų verslą reiškia, kad politika Jums jau nebeįdomi?
- Tiesiog taip susiklostė situacija. Ieškojau darbo, pasiūlė ir nuėjau. Iki šiol dirbau ne tik valstybės tarnyboje, bet ir privačiame sektoriuje. Dvejus metus akcinėje bendrovėje “Statyba” dirbau ūkinį darbą. Kai buvo įsteigtos apskritys ir man pasiūlė įkurti Kauno apskrities, kaip tuomet vadinosi, valdytojo administraciją, nebuvo nei žmonių, nei patalpų. Vėliau situacija ėmė gerėti. Kai pasikeitė Seimo dauguma, pradėjau dirbti “Vikondoje”. Vėliau ėjau Verslo darbdavių konfederacijos viceprezidento pareigas, buvau atsakingas už regioninį verslą. Tik 2000-aisiais tapau Kauno rajono meru.
- Panašu, kad geri bičiuliai esate ir su turtingiausiu Seimo nariu Viktoru Uspaskichu?
- Žinoma. Trejus metus kartu dirbome, kitaip ir būti negali.
- Jau gavote pasiūlymą tapti jo kuriamos partijos nariu?
- Negaliu eiti į naują partiją, - nustebęs. - Galiu padėti, patarti, bet tikrai niekur nebėgiosiu. Visą gyvenimą esu vienoje partijoje.
- Ar į Seimą kandidatuosite socialdemokratų sąraše?
- Neketinu balotiruotis į Seimą, na, nebent varu nuvarys. Vienmandatėje apygardoje bus labai daug norinčiųjų, o Kauno rajone - vos dvi apygardos. Partijoje yra labai daug stiprių asmenybių, turinčių galimybių laimėti. Nesakyčiau, kad nenorėčiau tapti Seimo nariu. Ko gero, karjeros pabaigoje ten pasėdėti man labai tiktų.
- Ko gero, rajone dar gali susiformuoti ir kita valdančioji dauguma...
- Formuoti daugumos tokiais būdais, kaip ją sudarinėjo dabartinis meras, nenorėčiau. Dabar jis turi penkis etatinius patarėjus, o kai aš dirbau, buvo vienas. Patarėjai - Tarybos nariai. Jei aš būčiau paskyręs bent du tris patarėjus, iki šiol vadovaučiau Kauno rajonui.
- Vadinasi, laiku nepriėmėte tinkamo sprendimo?
- Paprasčiausiai nenorėjau to daryti. Man nepriimtina situacija, kai dirbtinai prikuriama papildomų etatų. Negalima pirkti žmonių vien dėl to, kad pats išsilaikytum valdžioje. Be abejonės, jei situacija susiklostytų palankiai, sutikčiau dar kartą būti Kauno rajono meru.
- Kurios pareigos per ilgą Jūsų politinę karjerą nuo Kauno rajono vykdomojo komiteto pirmininko, LKP Kauno rajono komiteto pirmojo sekretoriaus iki Kauno rajono tarybos pirmininko ir rajono mero Jums buvo pačios mieliausios?
- Sunku pasakyti, tačiau labiausiai įsiminė darbas Kauno apskrities administracijos viršininku. Viską kūrėme nuo nulio. Neturėjome nieko. Kurti visuomet malonu, tik vėliau labai sunku palikti. Neblogai buvo dirbti ir Savivaldybėje. Tačiau ten greta gerų dalykų buvo ir visokiausių gudrybių, kurios labiausiai žeidžia. Kartais tekdavo girdėti įvairias apkalbas, stengdavausi nekreipti į jas dėmesio, tačiau vis tiek nėra labai malonu. Ypač pastaraisiais metais politikoje daugėja nekorektiškumo, dėl tikslo paminamos visos žmogiškumo ribos. Mažėja politinės kultūros, keičiasi politikavimo metodai. Dabar partiečiai mane kaltina, kad nelikome valdžioje, tačiau man neleido sąžinė elgtis taip, kaip darė konkurentai.
- Ar per pastarąjį pusmetį apsilankėte kazino ar lošimo automatų salone?
- Mes neturime teisės žaisti lošimų salonuose, nebent tirtume kokį nors blogą reiškinį. Žinau, kad mano pirmtakas Sergejus Jovaiša nuolat domėjosi lošimais, tačiau, tapęs komisijos nariu, nustojo žaisti. Jis buvo gyvenęs užsienyje, todėl gerai išmanė šią sritį.
- Jei teisingai supratau, nežinotumėte, ką daryti prie “Black Jack” stalo?
- Tikrai ne, jūs visiškai teisus.
- O kartais nesulaukėte tokio pobūdžio skambučių, kaip garsusis Jūsų pirmtakas?
- Kol kas su tokiais pašnekovais nekalbėjau. Jokios reakcijos, jokių skambučių. Dirbant meru tokių skambučių buvo gerokai daugiau. Jei kas nori jų sulaukti ir pasinaudoti, ilgai laukti netenka. Pasiduoti pagundoms labai lengva, atsilaikyti - gerokai sunkiau.
- Tiek metų dirbdamas valstybės tarnyboje nepatekote į jokį rimtą skandalą. Kaip Jums tai pavyksta?
- Paprasčiausiai reikia išlikti žmogumi. Aišku, politikus galima išprovokuoti įsivelti į netinkamas situacijas, bet iš esmės prievarta niekas nei pinigų įkiša, nei į kavinę ar pas panas nuveda. Tai priklauso nuo paties žmogaus, jo sąžinės.
- Neįmanoma nepastebėti Jūsų aistros krepšiniui, šiemet tapote ir Lietuvos krepšinio federacijos viceprezidentu. Šios pareigos Jums - malonumas ar našta?
- Net labai didelis malonumas. Turėjau puikią galimybę Lietuvos krepšinio rinktinės kovas stebėti Švedijoje, taigi šios pareigos turi ir tam tikrų privalumų. Sutikau krepšininkus ir Kaune. Kodėl nestovėjau ant scenos? Niekam ten manęs nereikėjo. Ir taip nesimatė komandos. Ko ten lipti, tegul žmonės juos sveikina, jų klauso, o ne politikų.
- Dar būdamas vienu LKP vadų rūpinotės “Žalgiriu”, o ar šiandieninis “Žalgiris” - vis dar mėgstamiausia Jūsų komanda?
- Aišku, metinius abonementus į varžybas nusipirkau ne tik sau, bet ir sūnaus bei dukters šeimoms. Anais laikais pergalės iš tiesų nebuvo taip lengvai pasiekiamos. Ne tik tekdavo talentingiausius žaidėjus “sukišti” į Lietuvos universitetus, kad jų nepaimtų į armiją, bet ir diplomatinėmis priemonėmis įtikinti teisėjus būti objektyviu. Priėmimus teisėjams rengdavome tikrai ne todėl, kad jie palaikytų mūsų komandą, norėjosi objektyvumo. Jei švilpdavo kada reikia, vadinasi, tas teisėjas yra mūsų draugas arba patenkintas priėmimu. Kas gamino “Šilelius”, kitus gaminius, žino, kokie būdavo tie priėmimai. Pamenu, kai “Žalgiris” Sovietų Sąjungos čempionų žiedus laimėjo Maskvoje, teisėjas maskvietis galėjo specialiai A.Saboniui skirti pražangų, tačiau jis buvo objektyvus.
- O pats esate žaidęs krepšinį?
- Nelabai. Mokykloje, žinoma, visi žaidėme, dabar labiausiai mėgstu tiesiog pabėgioti. Krepšinyje man labiau patinka organizacinis darbas, dabar taip pat turime gražių planų - suburti antrąją krepšinio rinktinę, kad jaunimas neišvyktų į užsienį, Lietuvoje surengti 2007 metų krepšinio čempionatą. Turime stiprias varžoves - Ispaniją ir Lenkiją. Pastarąją nesunkiai įveiksime, bet su Ispanija visko gali būti. Tiesa, mes turime kozirį - tapome čempionais.
- Girdėjau, kad esate ir labai emocingas sirgalius?
- Ne tas žodis. Salėje visi panašūs susirenka, tik vienas kitas ramiai sėdi, o namuose žmona prieš krepšinio varžybas iš karto sandariai uždaro duris. Tenka ir nusikeikti, paprasčiausiai nejučiomis išsprūsta. Matyt, ištiktų insultas, jei neišliečiau emocijų.
- Su Jumis, matyt, neverta kalbėti apie kitas sporto šakas?
- Mėgstu ir kitas sporto šakas - futbolą, tinklinį, lengvąją atletiką. Pats labiausiai atsipalaiduoju grybaudamas, žaisdamas su anūkais. Saviems vaikams kartais parodai mažiau dėmesio nei derėtų, jaunystėje turi ir daugiau darbų, o dabar anūkai užima ypatingą vietą. Viską jiems atleidžiu, viską duodu, net vaikai kartais pyksta.
- Ar vis dar mokate dzūkiškai?
- Manote, kad jau pamiršau? Jei reikėtų, laisvai pakalbėčiau, esu kilęs iš Veisiejų. Kai nuvažiuoju į Dzūkiją, visuomet kalbu vietine tarme. Be abejonės, tose vietose nepraleidžiu progos ir pagrybauti.
- Kuriuos darbus, pasitraukęs iš rajono mero posto, pirmiausiai atlikote?
- Kai mane nuvertė, sodyboje kelias savaites dirbau išsijuosęs, kol viską sutvarkiau. Buvo apleista. Net nebuvau įsiteisinęs namo, nes reikėjo sutvarkyti krūvą popierių. O tokios procedūros paprastai atima nemažai laiko. Ir dabar dienotvarkė nėra labai įtempta.
- Jūsų sodyba - gimtojoje Dzūkijoje?
- Sodybą pasistačiau Užliedžiuose. Butą gavau, kai 1973 metais pradėjau dirbti Vykdomojo komiteto pirmininku.
- Vadinasi, sodyba yra H.Daktaro kaimynystėje?
- Nesame kaimynai. Jis gyvena senojoje gyvenvietėje, mano sodyba - naujojoje. Dabar sodyboje gyvena sūnus. Jis dirba Šilainių poliklinikos direktoriaus pavaduotoju.
- Matyt, ne be tėvelio pagalbos...
- Ne, ne, šį kartą pats susirado, nesikišau. Jei būtų likęs visai be darbo, būčiau padėjęs, ieškojęs. Tačiau jis yra puikus specialistas, stažavęsis ir amerikiečių laivo ligoninėje.
- Kai Jūsų paprašo prisistatyti, pirmiausiai įvardijate pareigas, charakterio savybes, partinę priklausomybę ar kokį kitą dalyką?
- Pirmiausiai pasakyčiau vardą ir pavardę. Vėliau - kur dirbu. Apskritai kaip pats save gali apibūdinti? Galiu prisipažinti, kad savimi dažnai esu nepatenkintas. Galėčiau būti griežtesnis, ne toks atlaidus, nekreipti dėmesio į kitus, daugiau dėmesio skirti sau.
- Sakoma, kad vyrus atlaidžius padaro žmonos?
- Maniškė nėra labai priekabi, nors kartais... Man patiko A.Čekuolio ir E.Mildažytės diskusija. Kai ji pasakė, kad vyrai neištikimi, A.Čekuolis paklausė, taigi su kuo, nejaugi su katėmis? Aš sutinku, kad reikia, jog šeimoje kažkas tvarkytų reikalus, valdytų, tačiau kai pradeda lipti ant sprando, darosi labai nesmagu.
- Tuomet norisi pabūti vienam?
- Kartais malonu pabūti ramybėje, tačiau tik vieną kitą dieną. Po kelių dienų vienatvės neberandu sau vietos. Vienatvė man būtų pati didžiausia kankynė ir bausmė. Net miške stengiuosi vaikščioti su šunimi. Turiu taksą.
- Kaip manote, Jūsų gyvenimo kreivė kyla aukštyn ar leidžiasi žemyn?
- Dabar, matyt, leidžiasi žemyn, nieko nepadarysi. Šeštą dešimtį peržengus ji negali kilti. Maniau, kad šios kadencijos Kauno rajono mero postas bus paskutinis mano laiptelis politikoje. Dabar stengiuosi koncentruotis į naujas pareigas, komisijoje turėčiau dirbti penkerius metus. Tik kažkaip abejoju, ar penkerius metus išdirbsiu. Tačiau visi požymiai rodo, kad tai jau paskutiniai laipteliai, ir dėl to visai nereikia liūdėti. Sunku būtų tik tuomet, jei nieko negalėtum daryti, taptum našta. Be to, krepšinis visuomet bus, todėl veiklos neturėtų trūkti.
