Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Pensija už aštuoniolika litrų kraujo
2006-07-01
Jurgita ŠAKIENĖ
Aukščiausius apdovanojimus už donorystę turintys du vyrai nemano esą išskirtiniai
Panevėžietis Linas Kaukėnas ir vilnietis Janis Girgensonas yra realiausi pretendentai į garbės donorus, o šie gali pretenduoti į valstybinę pensiją.
Minėti vyrai nuo 1997 metų, kai įsigaliojo Kraujo donorystės įstatymas, yra daugiausiai nemokamai davę kraujo ir plazmos. Kol kas jie vieninteliai, kuriems įteikti nusipelnusių donorų pažymėjimai.
Sunkus žmonos gimdymas
Janis Girgensonas donoru pirmą kartą tapo prieš 10 metų. Iki tada apie donorystę jis nebuvo susimąstęs. Duoti kraujo jis turėjo apsispręsti akimirksniu. Kitos išeities jam nebuvo.
“Žmonai atliko Cezario pjūvį. Buvo labai sunkus gimdymas. Atėjau, atsivedžiau kelis savo įmonės darbuotojus, nes reikėjo daug kraujo. Visi jo davėme po du kartus”, - pasakojo J.Girgensonas. Žmoną ir kūdikį medikams pavyko išgelbėti, jie ligoninėje turėjo praleisti 4 mėnesius.
Ir vėliau jis praktikavo donorystę. “Man iš Kraujo centro paskambindavo, kad trūksta kraujo atsargų, ir nueidavau jo duoti”, - kalbėjo J.Girgensonas. Kelis kartus jam teko atsisakyti atvykti - būdavo toli išvažiavęs. Jis nė karto į Kraujo centrą nebuvo kviečiamas atvykti tuojau pat.
Jaučia moralinį pasitenkinimą
Iš Šiaulių, kur turėjo savo verslą, bet jį pardavė, persikraustęs į Vilnių, donorystės neapleido. Tapo nuolatiniu Nacionalinio kraujo centro lankytoju.
“Dukrai reikėjo mokytis Vilniuje, todėl ten nusipirkome namą ir persikraustėme”, - pasakojo J.Girgensonas, šiuo metu dirbantis inžinerinėje - konsultacinėje kompanijoje UAB “Cowi Baltic” techninės priežiūros vadovu.
J.Girgensonas kraujo duoda iki šiol, nes padėdamas kitiems jaučia moralinį pasitenkinimą, tačiau vyras niekados nesidomėjo, kam jis atitenka. Įsitikinęs, kad donorystė padeda ir jo sveikatai. Tai iš dalies jį įpareigoja dar labiau rūpintis savimi. Nerūko ir anksčiau nerūkė. Savo malonumui nueina paplaukioti į baseiną. Mėgsta grybauti, uogauti.
Įvertinimas - svarbus
Donore yra ir J.Girgensono dukra Akvilė. Mergina jau kelis kartus yra davusi kraujo. Dešimtmetis J.Girgensono sūnus Lukas, kuriam gimstant tėtis ir tapo donoru, kartu lankosi donorystės propagavimo renginiuose. “Į donorystę jis reaguoja kaip vaikas. Per anksti jam apie tai galvoti”, - kalbėjo vyras. Lukas, paklaustas, ar bijo kraujo, sakė, kad taip.
Užsiminus apie galimybę gauti valstybinę pensiją, J.Girgensonas teigė, kad dėl to jis jaučia pasididžiavimą. Jam įvertinimas, kaip ir neseniai įteiktas nusipelnusio donoro pažymėjimas, būtų svarbus, nors nemano esantis išskirtinis žmogus.
Labiau pasitiki savimi
Trisdešimt aštuonerių metų Linas Kaukėnas tiksliai neatsimena, kiek kartų gyvenime yra davęs kraujo. “Gal apie penkiasdešimt”, - teigė L.Kaukėnas. Pirmą kartą tai buvo apie 1984 metus. “Tada donorams duodavo dvi laisvas dienas ir dar pietų valgykloje. Oho! Tikriausiai dėl to ir daviau”, - pasakojo vyras, individualios įmonės savininkas, UAB “Omnitel” partneris.
Neatlygintinu donoru jis tapo prieš šešerius metus. “Manau, jei kiekvienas pabandytų save įsivaizduoti ligonio vietoje, donorų būtų daugiau. Dažniausiai ieškoma naudos”, - kalbėjo L.Kaukėnas. Tokį jo požiūrį palaiko šeima. Panevėžiečio dukra ir sūnus būti donorais dar yra per jauni, tačiau žmona bandė. “Kraujo baimė”, - aiškino priežastis, dėl kurių sutuoktinė netapo nuolatine kraujo donore.
Paklaustas, kaip donorystė paveikė gyvenimą, L.Kaukėnas teigė, kad tapo labiau pasitikintis savimi, nes daryti gera yra nuostabu. Panevėžiečio nuomone, dėl donorystės sveikata niekada nebuvo pakitusi ir netiki, kad kada taip atsitiks.
Paprašius prisiminti dvidešimties metų senumo įvykius, vyras atvirai prisipažįsta, jog dabar ir nepasakytų, kas jį paskatino pirmąkart ryžtis duoti kraujo. Tuo metu jis buvo tiesiog per jaunas, rimtai apie tai negalvojo. Šiandien apie savo poelgių prasmę jis jau kalba kiek kitaip: “Suprantu, kad tai svarbu kitiems. Būna daug nelaimingų atsitikimų, avarijų ir šiaip ligų, kada išgelbėti gyvybę gali donoro kraujas. Juk dar niekas nesugalvojo, kaip jį pagaminti”.
Pats L. Kaukėnas ruošiasi kraujo duoti tol, kol sveikata leis, ir sustoti tikrai sakosi neplanuojąs. Juk tai neatima per daug laiko, ir papildomo pasirengimo beveik nereikalauja.
Nevadina darbu
Į galimybę gauti valstybinę pensiją L.Kaukėnas reaguoja ramiai. “Kraujo duodu tikrai ne dėl pensijos. Kiekvienas ją užsidirbame savo darbu. Donorystė negali būti darbas”, - įsitikinęs L.Kaukėnas.
Pastaraisiais metais dėl donorystės jam neteko skubiai koreguoti savo dienotvarkės. “Kraujo šiuo metu duodu ne dažniau nei kas du su puse mėnesio, susiplanuoju iš anksto. Skubiu donoru neteko būti, bet, jei reiktų, viską padaryčiau”, - teigė panevėžietis.
Kartą jis atsisakė būti donoru. Peršalo, rytą nieko nepagalvojęs nuėjo duoti kraujo. Tyrimai parodė uždegimą. Dėl to ir atsisakė duoti kraujo, pažadėjęs ateiti, kai pasveiks.
Laisvalaikiu domisi sportu, muzika, vaikystėje grojo pianinu, smuiku. Prieš 3 metus važiuodamas žvyrkeliu automobiliu “Audi 80” buvo apsivertęs, todėl nuo tada atsargiau vairuoja.
Garbės donorų dar nėra
Lietuvos donorystės žymūno ir nusipelniusio donoro pažymėjimai yra viena priemonių, skatinančių neatlygintiną kraujo donorystę. 1999 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą “Dėl garbės donoro vardo suteikimo tvarkos patvirtinimo”. Nutarime numatyta, kad donoras, ne mažiau kaip 20 kartų nemokamai davęs kraujo ar 100 kartų plazmos, gauna donorystės žymūno pažymėjimą. Jais yra apdovanoti Gediminas Šnyras, Algirdas Dailidonis, Kęstutis Gascevičius, Vidas Kriščiūnas, Jurgis Rimvydas Žuklija.
Ne mažiau kaip 30 kartų nemokamai davęs kraujo ar 150 kartų plazmos gauna nusipelnusio donoro pažymėjimą, kokius jau turi šio rašinio herojai.
Aukščiausias apdovanojimas - garbės donoro vardas (kartu su tai patvirtinančiu ženklu ir pažymėjimu) suteikiamas donorui, ne mažiau kaip 40 kartų nemokamai davusiam kraujo ar 200 kartų - plazmos ir ne mažiau kaip 10 metų aktyviai dalyvavusiam nemokamos donorystės veikloje. Asmuo, kuriam suteiktas garbės donoro vardas, turi teisę gauti Valstybinę pensiją. Galėtų būti paskirta arba pirmojo laipsnio (688 litai), arba antrojo laipsnio (344 litai) pensija.
Vienu metu paimama 450 mililitrų kraujo. Procedūrą galima kartoti ne dažniau kaip kas du mėnesius. Per savaitę iš donoro plazmos galima paimti ne daugiau kaip 1 litrą, o per metus - ne daugiau kaip 15 litrų.
Medikai vieningai tvirtina, kad kraujo saugumas yra svarbiausias argumentas, skatinantis pereiti prie neatlygintinos donorystės. Kai asmenys duoda kraujo ar jo sudedamųjų dalių ne dėl pinigų, jie neturi motyvų slėpti savo gyvenimo būdo, rizikos faktorių bei sveikatos būklės.
