Patriotizmo testas - kalantinės


2006-05-13
Žilvinė PETRAUSKAITĖ
Patriotizmo testas - kalantinės

Muzikinio teatro sodelyje 1972-ųjų pavasarį Laisvės vardan susideginusio devyniolikmečio Romo Kalantos aukos vertė nėra nekintantis, istorijoje užfiksuotas dydis

Prie Romo Kalantos namų Panerių gatvėje jau nebebudi draugovininkai ir sovietų saugumiečiai, fotografuodami praeivius. Istorija viską sustatė į savo vietas.

1972 m. gegužės 14 d. Muzikinio teatro sodelyje ugnies fakelu virtęs devyniolikmetis - seniai nebe psichinis ligonis, kaip bandyta įrodinėti sovietmečiu, o tautos didvyris. Tačiau gyvoji istorija visgi skiriasi nuo istorijos, tapusios vadovėlinėmis tezėmis.

Suklūsta tik vyresnio amžiaus kauniečiai

Vienas iš dviejų gyvų Romo Kalantos brolių, kaunietis Arvydas poliklinikoje, mokesčių inspekcijoje dar sulaukia įdėmesnio žvilgsnio, liudijančio, kad ši pavardė žmonėms kai ką sako. Kai kurie net įsidrąsina paklausti, ar jis - ne protesto vardan susideginusio jaunuolio giminaitis. Arvydas neslėpė: šie klausimai ir žvilgsniai jam nėra nemalonūs, tačiau jų sulaukia tik iš vyresnio amžiaus kauniečių. “Jaunimui tai nebeįdomu. Svarbiau išvažiuoti į užsienį, uždirbti pinigų, nusipirkti automobilį. Bet ko norėti - patriotizmas dabar neugdomas”, - jauniausias R.Kalantos brolis neslėpė nusivylimo. Jis nėra apipiltas kvietimais dalyvauti istorijos pamokose, kuriose mokytojai pasakoja apie brolio auką Lietuvos laisvės vardan. A.Kalanta nebuvo pakviestas ir į pamoką jo sūnaus klasėje, kai buvo aiškinama apie Romo poelgio prasmę ir pasekmes.

1972 m. pavasarį Muzikinio teatro sodelyje R.Kalanta apsipylė benzinu iš trijų litrų stiklainio ir sušukęs “Laisvę Lietuvai” virto gyvuoju fakelu. Jau kitą dieną kilo jaunimo neramumai, R.Kalantos laidotuvių dieną peraugę į spontaniškas eitynes Laisvės alėja. Įvykiai Kaune, kuriems žmonės visam laikui suteikė “kalantinių” pavadinimą, išgąsdino režimą - Sovietų Sąjungoje nieko panašaus nebuvo atsitikę.

Devyniolikmečio auka atgaivino antiokupacines nuotaikas krašte, neleido užgesti Lietuvos nepriklausomybės vilčiai ir privertė pasaulį vėl prabilti apie Lietuvos ir kitų Baltijos šalių neteisėtą inkorporavimą į SSSR.

Veltui ieškojo trijų nepažįstamųjų

Atkūrus nepriklausomybę, apie R.Kalantą imta šnekėti daug. Keltos įvairios versijos, kodėl būtent šis tylus jaunuolis iš Vilijampolės virto gyvuoju fakelu. Sovietinių medikų pripaišyta diagnoze - šizofrenija - niekas netikėjo iš pat pradžių. Sovietmečiu tyliai, o Atgimimo metais - garsiai žmonės iš lūpų į lūpas perduodavo pasakojimą apie tai, kad pasipriešinimo režimui akcija buvo sumanyta trijų Baltijos šalių hipių suvažiavime. Esą mesti burtai lėmė, kad ją įgyvendinti turėjo Lietuvos atstovas. Juo tapo Romas.

A.Kalanta tiki, kad jo brolis galėjo būti pogrindinės jaunimo organizacijos narys. “Aišku, geriausiai apie tai galėtų papasakoti tie trys jaunuoliai, liudininkų pasakojimu, prieš mirtį kartu su Romu sėdėję ant suolelio Muzikinio teatro sodelyje. Ne kartą viešai esu į juos kreipęsis ir prašęs susisiekti su manimi bei papasakoti, kaip buvo iš tikrųjų. Deja, nei skambučio, nei vizito nesulaukiau”, - prisipažino A.Kalanta.

Jolanta, A.Kalantos žmona, nusiteikusi skeptiškiau: “Manau, kad per šitiek metų tikrai būtų atsiradęs ir prabilęs tame hipių suvažiavime buvęs žmogus”. Ji taip pat paneigė sklandžiusią kitą R.Kalantos susideginimo versiją: nelaiminga meilė. “Romas prieš mirtį turėjo merginą, bet tai jokiu būdu nebuvo nelaimingas ryšys”, - sakė J.Kalantienė. Romo draugė, dabar gyvenanti ne Kaune, su Kalantų šeima nebendrauja. “O mes gerbiame jos apsisprendimą ir nesiperšame bendrauti”, - šeimos vardu kalbėjo J.Kalantienė.

Visada randa žvakučių ir gėlių

A.Kalanta kalbėjo, kad jo brolis labiausiai prisimenamas, kai vyksta rinkimai. Tada politikai mėgsta savo pavardes pateikti Romo aukos kontekste. Tačiau rinkimai praeina, ir dėmesys R.Kalantai atslūgsta. “Atrodo, kad Romas nuolat gyvas tik eilinių žmonių atmintyje. Susideginimo dieną visada randame gėlių, žvakučių susideginimo vietoje ir kapinėse Romainiuose. Gėlės ir žvakės juk kainuoja, todėl, manau, kad tai tikro požiūrio į R.Kalantą išraiška”, - atkreipė dėmesį moteriškai smulkmenas pastebinti J.Kalantienė.

Kalantų šeima nemano, kad Romo auka yra nepakankamai valstybės mastu pagerbta. 2000 m. R.Kalantai po mirties suteiktas aukščiausias Lietuvos apdovanojimas - Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas. Jį A.Kalanta perdavė saugoti IX forto muziejui. “Kam apdovanojimą laikyti spintoje, tegu mato visi”, - šeimos sprendimą pakomentavo gerokai už vyrą kalbesnė J.Kalantienė.

Iškilus grėsmei pasielgtų taip pat

Koks poelgis turėtų galios dabarties Lietuvos visuomenę sukrėsti ir paskatinti susimąstyti apie moralės idealus, laisvės sąvoką taip, kaip R.Kalantos susideginimas? A.Kalanta prisipažino kartais su draugais diskutuojantis apie tai, kad brolio aukos vertė - deja, nėra nekintantis, istorijoje užfiksuotas dydis. Ją esą mažina Lietuvos, dėl kurios pasiaukojo Romas, dabartinė politinė ir ekonominė situacija. “Nieko gero dabartiniame mūsų gyvenime nematau. Seime tvarkomi ne Lietuvos, o seimūnų reikalai. Žmonės vargsta. Nuotaiką dar labiau blogina tolstantis euro įvedimas”, - A.Kalanta neslėpė pesimistinio požiūrio į dabartį.

“Dabartinėje materializmo suklestėjimo epochoje mane labiausiai stebina ir net sukrečia gerumas bei nuoširdumas. Tarp jaunų dorų ir nuoširdžių dabar mažai. Gal patys geriausi jaunuoliai išvykę į užsienį?” - svarstė J.Kalantienė. Tačiau kiek patylėjusi ji pridūrė: “Laisvė ir nepriklausomybė visada turės savo vertę ir kainą. Manau, kad dabartinis jaunimas, nors jau nepamenantis sovietmečio, iškilus grėsmei, pasirodytų ne prasčiau nei mūsų karta Sausio 13-osios akivaizdoje. Aišku, geriausia (čia sakau kaip mama), kai laisvė pasiekiama be aukų”. Čia J.Kalantienė prisiminė anksti Anapilin iškeliavusią Romo, Arvydo, jau mirusio Evaldo bei dabar Palangoje gyvenančio Antano mamą, kurią slaugė iki mirties: “Gal tebebūtų gyva, jei ne sūnaus praradimas”. Kalantų šeimos galva Adolfas taip pat jau miręs.

Vidurnaktį - muzikos ir ugnies instaliacija

Tampa tradicija Romo Kalantos žūties dieną paminėti muzikos projektu. Rytoj, gegužės 14 d., Istorinėje LR prezidentūroje bus pristatytas projektas “Kauno pavasaris 1972” ir ta proga išleistas DVD. Šis muzikos ir vaizdo projektas yra bandymas prisidėti prie tradicijos gimimo. 2002 m. gegužę styginių kvartetas “Collegium” viename Kauno restorane priminė trisdešimties metų senumo nuotaikas, grodamas kompozicijas 1972-ųjų Kauno pavasarį gaivinusios roko muzikos motyvais. Melomanui ir videomenininkui Henrikui Gulbinui kilo mintis sukurti meninį vaizdo dokumentą, atidengiantį 1972-ųjų kartos atminties spalvas.

1972-ųjų pavasarį primins tą pačią dieną vakare muzikos klube “Siena” rengiamas koncertas “Blue Jeans Night”, o vidurnaktį - ugnies ir muzikos instaliacija prie Romo Kalantos atminimui skirto paminklo Muzikinio teatro sodelyje.