Padėję žydams išvengti mirties lietuviai patys galėjo tapti aukomis 

Tūkstančiai lietuvių II pasaulinio karo metais gelbėjo žydus. Iki šiol gelbėtojais pripažinti ir žydų bei Lietuvos valstybės apdovanoti tik keli šimtai lietuvių. Pastarieji savo pagalbos nuo nacių persekiojimo bėgusiems žydams nevadina verta skambių ceremonijų ir medalių, bet skaudžiai išgyvena išgirdę žodžius “žydšaudžių tauta”.  

Rizikavo tūkstančiai lietuvių

Lietuviai ne kartą gelbėjo žydus. Tai rodo istoriniai dokumentai, liudytojų pasakojimai. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Gelbėtojų skyriaus archyve sudarytas daugiau kaip 2300 šeimų, Lietuvos teritorijoje gelbėjusių žydus, vardinis sąrašas. Jame nurodytos gelbėtojų pavardės, kur tuo metu gyveno šeima, kuo vertėsi, gelbėtų žydų pavardės, išgelbėtų žmonių skaičius. Jei žydų šeimai ar pavieniams asmenims nepavyko išsigelbėti, aprašomas jų ir gelbėtojų likimas.

Pagal dokumentuose rastus adresus, kaimynų liudijimus išsiuntinėta anketa, į kurios klausimus atsakė 887 šeimos. Gauta nemažai nuotraukų, prisiminimų, spaudos iškarpų, laiškų. Juos iš įvairių pasaulio šalių siunčia likę gyvi išgelbėtieji ir jų artimieji.

Sudarytas ir išgelbėtųjų vardinis sąrašas, kuriame apie 3000 pavardžių ir vardų, nurodoma, iš kur kilę išgelbėtieji, kur ir pas ką jie rado prieglobstį.  

Dar ne visi gelbėtojai žinomi  

Šie skaičiai tik iš dalies atspindi statistiką, nes manoma, kad tūkstančiai žmonių neatsiliepė į prašymą pranešti apie savo pastangas gelbėti žydus, daug jų jau mirė, buvo nužudyti nacių už pagalbą žydams.

Vienas pavyzdžių, kad ne visi žydų gelbėtojai yra žinomi ir įvertinti - Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus įkūrėjo generolo, gydytojo ir archeologo Vlado Nagio-Nagevičiaus istorija. Muziejaus darbuotojai yra girdėję kalbų, jog generolas gelbėjo žydus, slėpė juos varpinės bokšte, tačiau neturi liudytojų pasakojimų ar dokumentų, tai patvirtinančių. Muziejus vis dar tikisi, kad atsilieps išgelbėtieji žydai ar tai matę kauniečiai.

Muziejaus istorikai pažymėjo, kad žydus gelbėjo tie, kurie nebijojo tikrinimų. “Pavyzdžiui, gestape dirbęs majoras Jonas Pyragius padėjo žydams išvengti mirties”, - sakė Aušra Jurevičiūtė.

Kaip teigia liudininkai, karo metais už žydų gelbėjimą grėsė įvairios bausmės. Jei žydus slėpęs asmuo išduotas valdžios atstovams aiškindavo, jog tai darė dėl pinigų, jam buvo skiriama trys mėnesiai kalėjimo. Tie gelbėtojai, kurie savo veiksmus aiškindavo kaip kataliko gailestį žūstančiai gyvybei, buvo priskiriami partizanams ir jų šeimos sušaudomos kartu su mažamečiais vaikais, o ūkiai sudeginami arba perduodami įskundėjui.  

Lietuva gali didžiuotis būriu Teisuolių  

Izraelio Jad va-Šemo Holokausto ir didvyriškumo instituto duomenimis, iki 2003 metų sausio Pasaulio teisuoliais buvo pripažinti 19706 žmonės, gelbėję žydus. Tarp jų - 513 lietuvių. Palyginimui, Vokietijoje tokių žmonių yra 376, Italijoje - 325, Austrijoje - 84, Latvijoje - 93, Rusijoje - 79, Moldovoje - 53, Estijoje - 2.

Tik šešių valstybių piliečiai šiuo atžvilgiu lenkia Lietuvą. Daugiausia Pasaulio teisuolių yra tarp Lenkijos (5733), Nyderlandų (4513), Prancūzijos (2262), Ukrainos (1881), Belgijos (1357), Vengrijos (617) žmonių. Iš viso sąraše yra 41 valstybė.  

600 gavo garbingąjį kryžių  

Dar 1992 metais Lietuvoje pradėta įteikinėti Lietuvos Prezidento apdovanojimą - Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių už žydų gelbėjimą. Šiemet, minint 62-ąsias Lietuvos žydų genocido metines, Prezidentas Rolandas Paksas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojo 36 žmones, iš jų 28 - po mirties.

Nuo 1992 metų Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais yra apdovanota daugiau kaip 600 žydų gelbėtojų. Iš šiemet gavusiųjų apdovanojimą keturi žmonės gyvena Kaune. Visi jie kuklinosi pasakodami savo istorijas.

“Nematau didelio reikalo apie tai kalbėtis. Mūsų šeima išgelbėjo tik tris žmones. Yra daugiau gero padariusių”, - tarsi teisinosi Aldona Mizerienė.

Birutė Federavičienė pasakojo, kad jos šeima bandė išgelbėti kelis žydus, bet ne visi išvengė mirties. Ji džiaugėsi gavusi apdovanojimą iš Rolando Pakso rankų.

“Ceremonijoje dalyvavo ir Izraelio Kneseto pirmininkas Reuvenas Rivlinas. Man keista: jis vadina lietuvius žydšaudžių tauta, o pats apdovanoja už žydų gelbėjimą. Aš norėjau tai pasakyti, bet man neleido kalbėti. Dukra bijojo, kad ko nors nepasakyčiau ir sau nepakenkčiau, nes esu ligota. Žinau, kad žydai vėliau keršijo lietuviams, bet keršijo žydai, o ne žydų tauta”, - sakė B.Federavičienė.  

Kartu su žydu slėpėsi nuo vokiečių  

Kaunietis Vladislovas Masalevičius ir jo tėvai po mirties apdovanoti už Abo Giofeno išgelbėjimą. Anot pašnekovo, maždaug 1999 metais A.Giofenas dirbo Izraelio ambasadoriumi Jugoslavijoje. “Ryšys su juo nutrūko prieš pusantrų metų. Parašiau laišką, bet atsakymo negaunu. Gal jis mirė, gal žuvo - nežinau”, - svarstė V.Masalevičius.

Jo šeima 1940 metais gyveno netoli Simno, Kalesnikų kaime. “Man buvo 17 metų, kai 1943 metų rugsėjo 23 dieną miške sušaudė žydus. Aš turėjau draugą Feliksą Zubrų, kuris rūpinosi žydų gelbėjimu. Jis atvedė pas mano tėvus gal 15-16 metų žyduką Abą. Prašė jį paslėpti. Prieš tai aš buvau patekęs vokiečiams į rankas, norėjo išvežti darbams. Kai vežė, kilo didelė audra, lietus, perkūnija. Pamačiau rugių lauką ir iššokau. Pasigirdo šūviai, paleido šunis, bet jie per lietų nerado pėdsakų. Per tris dienas pėsčiomis grįžau į namus.

Čia man įrengė bunkerį, maždaug dviejų metro ilgio, tiek pat pločio ir gal 1,6 metro aukščio. Kartu su žydu čia abu ir slėpėmės nuo vokiečių. Žydelis mums padėjo dirbti prie namų, bet dažniausiai lindėjome bunkeryje. Šnekėjomės, kortomis žaidėme, spaudą skaitėme, mama valgyti atnešdavo.

Apie bunkerį nežinojo nei kaimynai, nei giminės. Mano šeima labai rizikavo. Jei vokiečiai būtų sužinoję apie žydą, visus būtų sušaudę. Aba mano tėvams akis bučiavo už tai, kad jį išgelbėjo. Kartais būdavo sunku slėptis, net atvažiuodavo giminės. Žydas trumpam kitur pasislėpdavo. Kai po 8 mėnesių Aba išėjo iš mūsų, ryšio nebeturėjome”, - pasakojo Vladislovas.  

Vienas - į mišką, kitas - pas rusus  

Toliau draugais tapusių jaunuolių keliai pasuko skirtingomis kryptimis. Lietuvą okupavus SSRS kariuomenei, lietuvis išėjo į mišką pas partizanus, o žydas Alytuje ėmė dirbti sovietų saugumo sistemoje. “Jei būčiau galėjęs tada Abą sutikti, būčiau bandęs įkalbėti, kad neitų ten”, - sakė Vladislovas.

1946 metais jį suėmė ir “už tėvynės išdavimą”, t.y. partizanavimą, nuteisė 20 metų. Kiti jo šeimos nariai tremties išvengė slapstydamiesi. “Iš Archangelsko ir Karagandos grįžau 1958 metais. Ieškojau savo draugo F.Zubraus, bet jis jau buvo atsidūręs Venesueloje. Tik 1995 metais pirmą kartą gavau laišką iš jo. Tada ir sužinojau, kad “maksiukas” (taip vadinome Abą) gyvena Jeruzalėje. Nežinau, kaip ir kada jis ten atsidūrė”, - pasakojo V.Masalevičius.

Kaunietį taip pat nemaloniai nuteikė Izraelio Kneseto pirmininko žodžiai apie lietuvius. “Jis labai blogai atsiliepė apie mūsų tautiečius. Matyt, neturėjo informacijos apie Lietuvą. Gal vietiniai žydai Lietuvą labai blogai apibūdino”, - spėliojo V.Masalevičius. Jis didžiuojasi gautais apdovanojimais. “Jei dingtų šie kryžiai, man ašaros bėgtų. Turiu tris sūnus, kiekvienam po vieną apdovanojimą paliksiu”, - sakė V.Masalevičius.  

Padėjo bendramoksliams  

Kaunietis Bronius Elijošaitis dėl santykių su žydais kelis kartus buvo per plauką nuo mirties. “Aš padėjau ne žydams, o žmogui, kuris buvo bėdoje. Tai žmoniškumo, o ne tautybės klausimas”, - sakė 81 metų vyriškis, prisimindamas, kaip išgelbėjo ir dabar Kaune gyvenančią Jochevedą Inčiūrienę.

1941 metais B.Elijošaičio šeima vos išvengė nelaimės, kai juos apkaltino nacių pagalbininkų lietuvių apšaudymu. “Gyvenome name, kuriame gyveno trys žydų šeimos. Vieną dieną visus suėmė. Iš dvylikos žydų tik vienas liko gyvas. Man pasisekė tik todėl, kad mokėjau vokiečių kalbą. Karininkui paaiškinau, kad nešaudžiau į nieką, šis nusiuntė kažką patikrinti, o paskui mus paleido”, - prisiminė B.Elijošaitis.

Jis mokėsi aukštesniojoje technikos mokykloje, turėjo bendraklasių žydų. “Nekreipėme dėmesio, ar žmogus lietuvis, ar žydas, ar vokietis. 1941 metais žydai jau buvo suvaryti į getą. Vieną dieną į duris pasibeldė pažįstama žydaitė Jocheveda, ant jos drabužių jau buvo išsiuvinėta geltona šešiakampė žvaigždė. Įtempiau į vidų, kad niekas nematytų. Supažindinau su tėvais.

Mama pasakė, kad padėsime pagal išgales. Mergina gyveno gete, o aš nelabai supratau, kas tai yra. Kartą nuėjau draugų aplankyti. Gerai, kad teritorija dar nebuvo aptverta, todėl galėjau greit dingti. Sutarėme, kad merginai reikia bėgti, nes kitaip laukia sušaudymas. Ji nakvodavo pas mūsų pažįstamus, vienoje vietoje apsistodavo ne ilgiau kaip dvi naktis. Vėliau su padirbtais dokumentais išvažiavo į Šiaurės Lietuvą. Ten susipažino su būsimu vyru ir po karo grįžo į Kauną”, - pasakojo kaunietis.  

Tardytojas netikėtai paleido į laisvę  

B.Elijošaitis pats išvengė Vokietijos kariuomenės dirbdamas geležinkelyje. “Norėjau padėti iš geto ištrūkti Fredui Karnauskiui. Vos neįkliuvau, kai padirbtą pasą nešiau jo mamos sugyventiniui Rusijos žydui. Atsitiktinai nepažįstama moteris perspėjo, kad neičiau į butą, nes ten laukia gestapo karininkai. Draugas išvengė mirties pabėgęs į mišką. Vėliau pabėgo į Izraelį, kur sutiko savo mamą”, - pasakojo B.Elijošaitis

Vis dėlto 1943 metais kaunietis pakliuvo vokiečiams į rankas. “Apkaltino antivokiška veikla. Mamą 1944 metais išvežė į Vokietiją darbams, o mane paleido. Mano tardytojas prisakė niekada neiti į politiką ir paleido. Nieko nežinau apie jo likimą, bet jo dėka likau gyvas”, - sakė kaunietis.

B.Elijošaitis per apdovanojimų įteikimą kalbėjosi su Lietuvoje gyvenančiais žydais. Jie pripažino, kad R.Rivlino kalbos nepadėjo pagerinti lietuvių ir žydų santykių. “Jie sakė, kad oficialus asmuo turėjo laikytis elementarių diplomatijos taisyklių. Bet tai ne žydų kaltė, tai Izraelio valstybės, jos vyriausybės reikalas. Nereikia valdžios painioti su visa tauta”, - sakė B.Elijošaitis.