Kariuomenės savanoris Petras Rolofas karučiais ir sena “Volga” pervežė ne vieną toną lietuviškų spaudinių tautiečiams, gyvenantiems Lietuvos kaimynystėje

Tik nedaugelis kauniečių žinojo, ką veikė KTU Inžinerinės mechanikos fakulteto rūmų rūsyje kasdien lyg į darbą ten ateidavęs vidutinio ūgio, tvirto kūno sudėjimo ūsuotas tamsiaplaukis vyriškis. Tai buvo Petras Rolofas, save vadinęs knygnešiu. Jį pažinoję žmonės tvirtina, kad Petras turėjo tokių vadybininko sugebėjimų, kad galėjo važinėti mersedesu, tačiau savo materialine gerove jis visiškai nesirūpino. P.Rolofas savo gyvenimą ir sugebėjimus paskyrė lietuviškų leidinių gabenimui į Suvalkų trikampį, Baltarusiją ir Kaliningrado sritį.

Gabeno spaudą sovietmečiu

Prie retai lankomo Petro Rolofo kapo susitikome su spaustuvės “Kopa” projektų vadove Rima Kubiliūte, kuri, būdama studentė, paskutiniais knygnešio gyvenimo metais (1995-1997) jam talkino skirstydama ir pakuodama maždaug po 25 kg sveriančias knygų ir žurnalų siuntas į Lenkiją.

R.Kubiliūtę su Petru Rolofu supažindino žinomas Kaune gidas Chaimas Bargmanas, iki šiol besidomintis Lietuvos istorija, aktyviai dalyvavęs Sąjūdžio veikloje. Būtent tai ir suartino vyrus, kartu dirbusius buvusiame Namų statybos kombinate.

“Petras gebėjo patraukti į Sąjūdžio veiklą nemažą jaunimo, subūręs jaunuolius į grupę, kuri užtikrindavo pirmųjų Sąjūdžio mitingų apsaugą nuo provokatorių, švarą ir tvarką teritorijose, į kurias susirinkdavo tūkstantinės minios. Bendraudamas su juo sužinojau, kad sovietmečiu jis gaudavo nurašytus žurnalus “Mokslas ir gyvenimas”, “Mokslas ir technika, “Tarybinė moteris”, “Švyturys” bei kitus ir lagaminais gabendavo ar sugebėdavo įduoti per kitus Kaliningrado srityje, Baltarusijoje, Suvalkų trikampyje gyvenusiems lietuviams”, - pasakojo Ch.Bargmanas.

P.Rolofas sovietmečio pabaigoje buvo užmezgęs gerus santykius su Vilniuje veikusia draugija ryšiams su tautiečiais užsienyje. Knygnešys per komjaunuolius, kuriuos draugija siųsdavo, pavyzdžiui, į Lenkiją pas hercerus, perduodavo nurašytus lietuviškus spaudinius. Jie patekdavo P.Rolofo nurodytiems adresatams.

Parėmė inteligentai

Nepriklausomybės pradžioje Petras Rolofas numynė ne vieną slenkstį Kauno savivaldybėje prašydamas paramos, tačiau tik tuomet, kai 1995 m. pravėrė tuometinio mero profesoriaus Vlado Katkevičiaus kabineto duris, sulaukė realios pagalbos.

“Paskambinau KTU profesoriui Jonui Dulevičiui ir paprašiau suteikti kilniai P.Rolofo veiklai patalpėlę, ne kartą pats parėmiau knygnešį materialiai. Negalėjau nepadėti tokiam mielam, išsilavinusiam žmogui, tikram patriotui”, - sakė V.Katkevičius.

Profesorius J.Dulevičius surado fakulteto rūmų rūsyje šildomą patalpą. “Joje įrengėme stelažus, o pamatuose iškirtome angą, pro kurią Petras nuleisdavo į rūsį surinktus leidinius, knygas ir išgabendavo juos surūšiuotus bei supakuotus”, - pasakojo J.Dulevičius.

Žiemos rytais į KTU rūmų rūsio šildomą patalpėlę P.Rolofas ateidavo sušalęs, nes gyveno nešildomame name. Turėjo iš vaikiško vežimėlio padarytus karučius, kuriais žiemą ir vasarą vežė iš V.Putvinskio gatvėje buvusio “Lietuvos spaudos” sandėlio neišparduotus žurnalus į savo rūsį. Jame jis laiko neskaičiavo rūšiuodamas gautus spaudinius. Beje, be žurnalo “Laima” ir kitų ano meto pirmųjų lietuviškų moteriškų leidinių, gaudavo ir knygų, kurių jam parūpindavo kauniečiai Antanas Vaičiūnas, dabartinis miesto Savivaldybės Ryšių su visuomene skyriaus vedėjas Vilius Kaminskas ir kt.

Vežė sena “Volga”

Lietuviški leidiniai į Suvalkų trikampį buvo gabenami du kartus per savaitę. “Knygas ir žurnalus vežė jo bendramintis Laimutis Vencevičius, vairavęs senutėlę “Volgą”, iš kurios buvo išimtos sėdynės. Prie automobilio prikabinta priekaba taip pat buvo užpildoma knygų ir žurnalų siuntomis”, - pasakojo R. Kubiliūtė.

Anot Ch.Bargmano, vien Suvalkų trikampyje siuntos pasiekdavo 16-20 adresatų. Tai buvo Pristavonių parduotuvė, Punsko kraštotyros muziejus (vadovavo Vaina), bažnyčia Seinuose (šventoriuje po šv. Mišių lietuviškus leidinius dalindavo Šliužienė), lietuviškos mokyklos ir t.t. Švenčių progomis P.Rolofas visuomet supakuodavo ir išsiųsdavo nežinia kokiais būdais gautų dovanėlių.

“Spaudinius Petras su Rima pakuodavo į kartonines dėžes nuo bananų, kurias aš gaudavau iš gatvės prekeivių. Petras šią mano paslaugą labai vertino. Beje, jis ne tik mokėjo uždegti savo idėja žmones, bet ir buvo puikus konspiratorius - slėpė pavardes tų, kurie jam talkino. Kartą Petras prasitarė, kad yra jėgų, besipriešinančių jo patriotinei veiklai. Prisiminkime, kad tai buvo nepriklausomybės metais”, - pasakojo Ch.Bargmanas.

Liudininkai tvirtina, kad “Kauno spauda” neduodavo P.Rolofui neišparduotų leidinių.

Dirbo amerikiečių karinėje bazėje

Kodėl Petras Rolofas buvo toks dėmesingas Suvalkų trikampyje gyvenusiems lietuviams? Atsakymo reiktų ieškoti jo biografijoje.

P.Rolofas gimė prieš 75 metus Kėdainiuose, kuriuose 1940 m. jo tėvą dėl papasakoto antitarybinio anekdoto suėmė NKVD. Petro motinai pavyko įrodyti okupantams, kad jos vyras yra vokiškos kilmės (P.Rolofo tėvą apgynė Vokiečių repatrijavimo komisija, veikusi Kaune). “Šeima, gelbėdamasi nuo represijų, išvažiavo į Vokietiją (Petras vėliau ieškojo, bet neaptiko savo vokiškų šaknų). Jo tėvas žuvo karo metais. Petras karo pabaigoje dirbo Elzaso srityje veikusioje amerikiečių karinėje bazėje pasiuntinuku, o po karo - senovinių vazų prekybos agentu”, - pasakojo Ch.Bargmanas.

Ilgainiui P.Rolofas su mama atsikraustė arčiau Lietuvos - tarnavo Lenkijos laivyne mičmanu, vedė lenkaitę, tačiau dėl nesutarimo nacionaliniu klausimu su ja išsiskyrė ir atsikraustė į Suvalkų trikampį. Jo grįžimą į tėvynę pagreitino konfliktai su komunistais. Anot Ch.Bargmano, nėra tikrų žinių, ar P.Rolofas buvo baigęs Dailės akademiją, tačiau tiek Kėdainiuose, tiek Kaune dirbo dailininku. Buvo vedęs Kaune gyvenusią moterį, tačiau ji anksti mirė, palikusi dukrą iš pirmos santuokos. Savo vaikų P.Rolofas neturėjo.

Gyveno kaip karys

Atkūrus nepriklausomybę, P.Rolofas tapo Lietuvos kariuomenės savanoriu (SKAT). Ypatingomis progomis vilkėdavo uniformą. Paskutinį kartą ja buvo aprengtas mirties dieną - 1997 metų gegužės 25-ąją. Prie P.Rolofo karsto budėjo jo bendražygiai.

“Gyvenime jis išties buvo karys, nepaisęs jokių sunkumų. Petras nespėjo savo veiklos sutvarkyti taip, kad ji būtų tęsiama. Norėjo, kad jo namelis po mirties būtų parduotas ir už gautus pinigus įsteigtas fondas jo darbams pratęsti. Jis buvo fanatiškai atsidavęs knygnešystei ir visiškai abejingas savo buičiai bei sveikatai, kuri neatlaikė įtampos bei nepriteklių. Kai kartą pasidomėjau, kodėl jis pasišventė knygnešystei, paaiškino, kad tokiu būdu grąžina Lietuvos skolą. Mat spaudos draudimo laikotarpiu knygnešiai gabeno į Lietuvą svetur atspausdintus leidinius. Dabar atėjo laikas mums padėti palaikyti už Lietuvos ribų gyvenančių lietuvių dvasią”, - prisiminė Rima Kubiliūtė.

P.Rolofo bendražygiai sieks įamžinti paskutinio Lietuvos knygnešio, ant kurio kapo jau aštuoneri metai stovi laikinas kryžius, atminimą. Geriausiai tai būtų galima padaryti tęsiant jo darbus, kuriuos iš esmės remtų valstybė.