Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Pamiršti miesto parkai
2003-07-17
Daiva VALEVIČIENĖ
Kiekviename Kauno rajone yra žalumos salelė, kuri kada nors gal taps tokia pat mėgstama poilsio vieta kaip Ąžuolynas. Tačiau dvidešimčiai parkų sutvarkyti reikėtų bent 25 milijonų litų. Kol kas tai panašu į utopiją, pinigų chroniškai stinga net didžiausiam miesto parkui deramai prižiūrėti. Miesto valdžia pasistengė tik tiek, kad suteikė žalumos salelėms oficialų parko statusą ir tose vietose negalės atsirasti nei privačių namų, nei ekonominę reikšmę turinčių objektų.
Laukia rėmėjo
Kauno savivaldybės Aplinkos apsaugos skyriaus želdinių ir vandens telkinių poskyrio inspektorius Arūnas Mockaitis, nepagailėjęs savo atostogų pusdienio, sutiko drauge su “Kauno diena” pasivaikščioti vietomis, kurios galėtų tapti atokvėpio vietomis atostogauti neišvykusiems kauniečiams.
Santarvės parkas suprojektuotas statant Šilainių IV mikrorajoną. Tada suspėta išasfaltuoti pagrindinius takus bei pastatyti suolelių. Jų, kaip nesunku atspėti, išliko tik dalis, o per užsėtą veją nuvingiavo daug smulkių takelių. Vienu šonu parkas išeina į Žiemgalių gatvę. Kitu - per žaliąją jungtį (vadinamojo žaliojo karkaso elementą, padedantį išsaugoti natūralią vabzdžių ir smulkių gyvūnų migraciją per visą miesto teritoriją) glaudžiasi prie Žemaičių plento. Daugiau nei 2,5 ha parko teritorijoje trūksta želdinių, tačiau supiltos kalvelės - akivaizdžiai pasinaudota Draugystės parko patirtimi.
Santarvės parko teritorijoje vyko ne viena Savivaldybės ir įvairių partijų talka, tad medelių daugėja. “Labai norėtume, kad tai vyktų ne stichiškai, ne atsitiktinai, o pagal projektą. Šiam parkui gal pasiseks, nes įmonės “Kraft Suchard Lietuva” vadovai kreipėsi klausdami, kokius miesto želdinius galėtų prižiūrėti. Buvo pasiūlyta ši vieta”, - nestokoja optimizmo A.Mockaitis. Jis sako, kad šioje vietoje puikiai įsikomponuotų vaikų žaidimų aikštelė.
Kol kas po neužbaigtą parką aplinkinių daugiabučių vaikai tik bėgioja, šalia vedžiojami šunys, o kalnelyje už nedidukių pušelių kelios moteriškės “taiso sveikatą” alumi. Dosniai lietaus laistoma žolė ir jau ūgtelėję medeliai paverčia šią vietą malonia akiai, o šiukšlės draikosi įvairiaspalvėmis dėmėmis, tačiau įmonės “Apželdinimas” pastangų dėka dar nedominuoja.
Sargėnų dvaro teritorija
Ten pat, Šilainiuose, - Sargėnų dvaro istorinis parkas. Apie tai skelbia žalia informacinė lenta. “Šiam parkui buvo sukurtas projektinis pasiūlymas. Autorė jautriai pažvelgė į šią vietą, pagalvojo, kaip sutvarkyti priėjimą prie tvenkinio, o šalia įrengti rožyną. Parke galima būtų įrengti apžvalgos aikšteles, iš kurių gerai matytųsi antroji Neries pusė. Senojo dvaro kumetynas ir karvelidė, kuri jau seniai tapo gyvenamuoju namu, išskirti iš parko teritorijos, tačiau į statinius irgi atsižvelgta”, - pasakoja A.Mockaitis, kol keliaujame nuo Kuršių gatvės. Rasytės gatvės daugiabučiai irgi žvelgia į šią žalumos salą.
Aplinkinių namų gyventojai su mažais vaikais jau ne pirmus metus eina ten pasivaikščioti. Iš krūmų išneria trejų metukų Donatas su aukle Julija. “Einame kasdien, nors parkas labai apleistas, braidome per žoles. Vaikui reikia oro, o rinktis nėra iš ko”, - sako auklė.
Kiek tolėliau sutinkame Motiejų ir Stasę. Jie plaunasi rankas prie tvenkinio. Sako, kad netoli daugiabučiuose namuose gyvenantys pensininkai turi daržus. Kai kurie - jau trejus metus. Žmonės kiek sunerimsta: gal jau tą parką ims tvarkyti?
Daržai prižiūrėti ir užima nemenką plotą, šalia jų - senos, obuoliais apkibusios dvaro obelys. Tai vienoje, tai kitoje vietoje galima pamatyti ravinčias moteris. “Tie daržai - nelegalūs, tačiau jie savotiškai saugo šią teritoriją nuo medžius laužančių paauglių. Tokios vietos tuščios nebūna”, - sako Aplinkos apsaugos skyriaus darbuotojas.
Gyvena keliolika šeimų
Raudonų plytų name, kuriame anksčiau buvo dvaro karvelidė, gyvena dvi šeimos. Kitoje tvenkinio pusėje - dar du, prastesni, namai. “Ten apie dešimt gyventojų”, - sako Ingrida Aniūkštienė, gyvenanti raudonajame name jau daugiau nei 30 metų. Jos tėvelis šį butą gavo, kai ji buvo maža.
“Mūsų neranda net greitoji. Reikia eiti pasitikti prie gatvės, o žiemą į apledėjusį kalniuką jokia mašina neįvažiuoja. Tenka pasiimti iki ten atvežtą dujų balioną ir tempti jį rogėse. Anksčiau iš Šilainių bidonais vežiodavome geriamąjį vandenį, bet prieš šešerius metus išsikasėme šulinį”, - pasakoja apie visai kaimišką buitį Ingrida. Visi buvusioje dvaravietėje išlikę pastatai pažymėti tuo pačiu 263-iuoju Panerių gatvės numeriu.
Žaliakalnio turtai
“Iš Vakarų Europos atvažiavę svečiai kartais stebisi, ko mes taip kremtamės. Mieste išliko tiek natūralios gamtos, kad jie tik pavydėti gali. Kažkada, sparčiai vystantis ekonomikai, jų miestų žaliuosiuose plotuose pristatyta gamyklų. Norint sugrąžinti tas vietas žmonėms tenka investuoti dešimteriopai daugiau lėšų, nei būtų prireikę jas sutvarkyti”, - sako A.Mockaitis.
Jo nuomone, dabar, kai nėra pinigų, svarbiausia išsaugoti mieste gamtos lopinėlius. Kada nors atsiras pinigų takeliams, pavėsinėms ir gėlynams, bus išvalyti upeliai ir visur nušienauti šlaitai. Apie tai kalbamės važiuodami į Žaliakalnį pro 25 ha užimantį Neries krantinės parką. “Parko statusą įgijo tik ta dalis, kurioje žmogus sukūrė bent minimalų komfortą, prižiūri želdinius”, - pakomentuoja inspektorius paklaustas, kodėl šio statuso neturi likusioji upės pakrančių dalis.
Gričiupio parku pavadintas upelio slėnis. Vienoje jo pusėje - studentų bendrabučiai, o kitoje - KTU fakultetų rūmai, todėl slėnio krantus jungia apšviestas tiltas. Šalia - sodyba, kurios kieme stovi bičių aviliai. Upelis, kuris, spėjama, prasideda ties tokį pat pavadinimą turėjusia parduotuve, paslėptas vamzdyje po žeme, tačiau slėnyje teka paviršiumi. Jis toks pat varganas kaip ir Girstupis, kurio parkas visai netoli. Abiejų parkų ateities eskizai kol kas guli Savivaldybės specialistų lentynose. Vienas jų, lydėjęs mus, atsidūsta prisiminęs, kaip sutvarkytas upelis Rygos centre.
