Neramumai Ramybės parke


2003-11-04
Virginija SKUČAITĖ
Neramumai Ramybės parke

1956 metų Vėlinės Kaune virto pirmąja antisovietine manifestacija 

Pokario metais Vėlinės tapo ideologinio puolimo objektu. KGB stebėjo, kas ir ant kokių kapų ar prie paminklų deda gėles, dega žvakes, kokias dainas dainuoja ar giesmes gieda, kokius šūkius skanduoja. Kauniečiai jau 1944 m. dėjo gėles prie paminklo kariams, žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę, prie Dariaus ir Girėno mauzoliejaus, prie lakūnų kapų anuomet vadintose Vytautinėse kapinėse (dabar - Ramybės parkas). Vienas kitas Vėlinių dalyvis buvo suimamas, bet didesnių įvykių iki 1956 metų Vėlinių Kaune nebuvo.  

Vėlinėms buvo pasirengta  

1956 metų Vėlinėms saugumiečiai rengėsi iš anksto - sekė kunigus, verbavo agentus, parengė milicininkų ir kariuomenės, civiliai persirengusių saugumiečių būrius. Įtampą didino tai, kad Vėlinės sutapo su Vengrijos revoliucijos kulminacija.

Dokumentai, kurie surinkti Kauno apskrities viešosios bibliotekos Kaunistikos skyriuje, byloja, kad prieš Vėlines valdžia nutarė nugriauti tvorą, kuri juosė Žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę imta Gedimino stulpai, pomirtinės karių kaukės. Aplink paminklą - iškirsti krūmai, kad būtų lengviau vaikyti minią. Vidudienį mieste buvo sustiprintas karinis patruliavimas, o vakare kapines apsupo milicija ir ginkluota kariuomenė.

Pavakarę, apie 17 val., žmonės, o ypač jaunimas, plūste plūdo į kapines. Manoma, kad susirinko apie 10 tūkstančių žmonių. Po poros valandų prie paminklo žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę kariams minia pradėjo giedoti “Marija, Marija”, Lietuvos himną, “Lietuviais esame mes gimę” ir kitas tautiškas giesmes. Susirinkusieji susikibo rankomis ir keliomis eilėmis apjuosė paminklą, o vaikai, užlipę ant jo, apstatė kryžių degančiomis žvakutėmis, pačiame viršuje padėjo raudonų rožių. Tuomet minioje pasigirdo “Laisvę Lietuvai”, “Šalin rankas nuo Vengrijos” ir kiti šūkiai.  

Iškėlė trispalvę  

Tarp šios politinės manifestacijos dalyvių buvo prieš metus iš Vladimiro kalėjimo grįžęs anuometinio Politechnikos instituto pirmakursis Vytautas Kluonius. Jis kartu su minia skandavo antitarybinius šūkius, tačiau pastebėjęs Vytauto prospekte gausėjančias milicininkų gretas ir kareivius su šautuvais, išėjo iš kapinių, nes nujautė, kad prasidės dideli neramumai.

Anuomet moksleivis kaunietis Algis Janulionis, dalyvavęs šioje manifestacijoje, prisiminė, kad, miniai pradėjus vieningai skanduoti “Laisvę! Laisvę! Laisvę!” ir ploti, pasigesta trispalvės. Tuomet vienas jaunuolis, užlipęs ant paminklo, paprašė žalios, raudonos ir geltonos spalvos šalikų. Minia pradėjo šaukti “Žalią, raudoną, geltoną.” Netrukus iš minėtų spalvų šalikų buvo susagstyta trispalvė, kuri kelnių diržu buvo pririšta paminklo viršuje. Netrukus virš paminklo iškilo ir antra trispalvė. Iš KGB ataskaitų paaiškėja, kad antroji vėliava buvo pasiūta iš merginų skarelių. Šią trispalvę pasiuvo I.Grigaitė.

Tuo pat metu kita minia, apsupusi žinomo pedagogo Vokietaičio kapą, tyliai meldėsi ir giedojo, kalbą sakė Vilniaus universiteto studentas A.Virbalis (tą vakarą kartu su kitais trimis drąsuoliais buvo suimtas ir nuteistas kalėti). Netrukus pasigirdo raginimai eiti į gatves, ir tūkstančiai žmonių pasuko kapinių vartų link, kur jiems kelią užtvėrė kareiviai ir milicininkai. Beje, tuo pat metu kiti milicininkai gaudė įtartinus jiems asmenis kapinėse ir grūdo į iš anksto parengtas mašinas. Žmonės, atsakydami į tai, svaidė į milicininkus akmenis.  

Proveržis prie valdžios rūmų  

Nepaisant kareivių ir milicininkų pastangų, susiformavo galinga demonstrantų eisena ir, giedodama bei skanduodama patriotinius šūkius, pasuko miesto centro link. Įveikusi visas kareivių ir milicininkų užtvaras, daugiatūkstantinė minia pasiekė anuometinį Komunistų partijos ir Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto pastatą, pakeliui išdaužiusi kelis buvusių Saugumo rūmų langus. Prie Centrinio pašto Laisvės alėja buvo apstatyta mašinomis, apjuosta tankiomis kareivių gretomis. Pasigirdus komandai, kareiviai pradėjo tarškinti ginklų užraktus. Tik tuomet manifestantai pradėjo skirstytis, tačiau jų suėmimai tęsėsi beveik iki vidurnakčio.

Tą atmintiną Vėlinių vakarą Kaune buvo suimti 85 žmonės - beveik visi studentai. Lietuvos komunistų partijos Centro komitetas anuomet priekaištavo aukštųjų mokyklų vadovams dėl antitarybinių jaunimo nuotaikų, rašė šūsnis nutarimų, reikalaujančių stiprinti ideologinį darbą aukštosiose mokyklose, tačiau gyvenimas ėjo sava vaga - KGB ir patriotiškai nusiteikę lietuviai rengėsi 1957 metų Vėlinėms. Jos nebuvo tokios audringos kaip 1956 metais. Valstybės saugumo komiteto ataskaitoje komunistų partijos sekretoriui A.Sniečkui džiaugiamasi, kad 1957 metų Vėlinėms buvo tinkamai pasirengta: įvesta griežta kapinių lankymo tvarka, sulaikyti aktyviausi jų lankytojai, minia išsklaidyta. Net nebuvo giedamas “buržuazinės Lietuvos himnas”. Už “chuliganizmą” buvo sulaikyti 105 žmonės, iš kurių 102 buvo areštuoti nuo 5 iki 15 parų.

A.Sniečkus pareikalavo sustiprinti politinį auklėjamąjį darbą aukštosiose ir vidurinėse mokyklose, suaktyvinti kontržvalgybinę veiklą bei sugriežtinti pasų režimą Kaune. 1959 m. kovo 25 d. nutarta uždaryti kapines, kurios kėlė didelį rūpestį anuometinei valdžiai Kaune.