Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Nemira PUMPRICKAITĖ
2006-08-19
Jūratė KUZMICKAITĖ
Kai ji visam laikui užtrenkė darbo Lietuvos, “Litpoliinter”, Baltijos televizijose duris, visi ją gąsdino, kad tai - liga, kuri kamuos versdama nenumaldomai ilgėtis eterio. Bet ji užtikrina televizinio darbo nė trupučio nepasiilgstanti. Ji jau seniai nebe naujokė ten, kur sprendžiami valstybės svarbos klausimai. Premjero atstovė ryšiams su visuomene - tokios buvo jos pareigos penkerius metus, kai ministrų kabinetui vadovavo Algirdas Brazauskas, paskui labai trumpai Zigmantas Balčytis. Dabar ji - premjero Gedimino Kirkilo patarėja viešiesiems ryšiams. Tokia pat punktuali, energinga ir dalykiška. Ir tokia pat šykščiai dozuojanti informaciją, kai kalba pasisuka apie jos ar viršininko asmeninius reikalus.
- Esate žmogus, ne itin mėgstantis leisti pašaliniams kaišioti nosį į Jūsų gyvenimą, tiesa? - -Taip. Visiškai nepageidauju, kad apie mane žinotų daugiau, negu aš pati noriu. Privalo egzistuoti kažkas privataus, ką žinai tu ir tavo aplinkos žmonės. To nebūtina išsipasakoti visam pasauliu. Jam, manau, tai nėra svarbu.
- O jei pašalinis paklaustų apie Jūsų namus - Jūsų tvirtovę?
- Ką aš galėčiau pasakyti... Neįsivaizduoju.
- Ar Jūsų namuose pedantiška tvarka?
- Nežinau ar galima teigti, kad mano namai pedantiškai sutvarkyti, bet aš pati, turiu prisipažinti, esu pakankama pedantė. Bet už tai, kad mano namai tvarkingi, turiu būti dėkinga savo namų šeimininkei, gerąja to žodžio prasme Freken Bok, kuri ateina kartą per savaitę ir tuos namus išpuoselėja. O aš tik palieku jai raštelius, kad aname kampe dar radau dulkių, ten buvo kažkas ne taip pastumta, sudėta ar ne iki galo išvalyta. Visa tai - dėl mano pedantiškumo. Iš tikrųjų savo namų tvarkytoja esu visiškai patenkinta.
- Esate aikštinga darbdavė, ar ne?
- Gal ne. Aš nereiškiu jai pretenzijų perkreiptu veidu, nelaukiu ateinančios, kad durčiau pirštu ir pradėčiau aiškinti, kaip kažkas ne iki galo padaryta. Tiesiog raštelį parašau išeidama, brūkšteliu kelis žodžius. Aš neaikštinga! (Juokiasi). Aš pedantiška.
- Šis Jūsų bruožas pasireiškia ir kitose gyvenimo srityse?
- Manau, kad taip. Aš esu pakankamai punktualus žmogus ir - žodžio žmogus. Jeigu pasakau, mėgstu padaryti ir man labai nepatinka, kai taip nesielgiama su manimi. Nemėgstu nepunktualių žmonių. Žmonių, su kuriais neįmanoma susitarti. Su manimi galima nesilaikyti susitarimo vieną kartą. Antrą kartą aš paprasčiausiai nebesitariu.
- Ar kam nors taikomos išimtys?
- Esu įsitikinusi, kad aš daug leidžiu savo mamai.
- O savo draugui?
- Man atrodo, juo toliau, juo mažiau esu pakanti. Juk per ilgesnį laiką turi ateiti supratimas... Na, neerzini blogais savo bruožais žmogaus, jei jis tau reikalingas, brangus. Nedarai to, kas jam nepatinka. To paties lauki ir savo atžvilgiu.
- Kiek laiko jūs kartu?
- Pakankamai ilgai.
- Ar yra dalykų, kurių dar nenušlifavote tarpusavio santykiuose?
- Aš manau, kad šlifuoti reikia visą gyvenimą. Bet nenoriu kalbėti apie mūsų santykius. Tai... Tai - mano reikalas.
- Pasakykite, kad yra bent viena būtybė, kuriai Jūsų griežtumas nedaro jokio įspūdžio.
- Mano šuo (juokiasi). Jis yra absoliučiai nevaldomas ir traktuoja mane veikiau ne kaip šeimininkę, bet kaip savo gaujos narę, su kuria galima dūkti, eiti galvom ir nebūtinai klausyti. Jį gimtadienio proga man padovanojo Audrius Giržadas. Senas mano draugas.
- Toks, apie kuriuos sakoma: bičiuliaujamės jau šimtą metų?
- Taip, šimtas metų. Mes mokėmės vienoje mokykloje, paskui dirbome vienoje televizijoje kartu, vėliau - kitoje televizijoje, o dabar gyvename viename name.
- Ir vienas kito paslapčių - niekam, niekada, nė už ką?..
- Nė už ką! Arba jei jau pasakojame vienas apie kitą, tai tik gerus dalykus gerų draugų kompanijoje.
- Ar būna valandėlių, kad jūs palinktumėte vienas kitam ant peties ir sulaistytumėt tą draugišką petį ašaromis?
- Žinoma.
- O, be A.Giržado, turite draugų? Ar Jūs apskritai mėgstantis draugiją žmogus?
- Draugų aš, žinoma, turiu. Turiu draugę dar nuo mokyklos laikų... Yra draugų, kuriuos sutikau gerokai vėliau. Labai artimas man yra Audrius Siaurusevičius, mes daug bendraujame. Visada maniau, kad draugų neturi būti daug. Bet aš turiu daugybę pažįstamų.
- Kaip atrodo Jūsų šventės? Sakykime, gimtadienis?
- Nekenčiu gimtadienių. Nemėgstu organizuoti savo švenčių pati. Tai yra galvos skausmas, idėjų, žanro krizė... Aš nežinau, kaip tai daryti, todėl savo gimtadienių stengiuosi visai nešvęsti. O, pavyzdžiui, Naujuosius metus ar Kalėdas sutinku bičiulių būryje. Bet tai būna ne mano organizuota šventė.
- Kokių dienų - saulėtų ar apniukusių - daugiau Jūsų gyvenime?
- Žinoma, gerų. Aš iš prigimties optimistė.
- Kokią vietą Jūsų pasaulyje užima darbas?
- Na, aš nelaikau savęs darboholike. Gal taip trumpai galėčiau atsakyti. Dirbu, ir tiek. Nes sunkiai įsivaizduoju, kad galėčiau būti namų šeimininke - šluostyti dulkeles, virti košytes, gaminti valgyti ir susitikus pliurpti su kokiomis nors moterėlėmis apie... Nežinau net apie ką! Būtų nyku. Štai tada man ir trūktų darbo. Bet tikrai nesu iš tų, kurie ateina į darbą dar saulei nepatekėjus ir išeina namo paskutiniai.
- Ar ministrų kabinete pasibaigus vadinamajai “Brazausko erai” buvo viena tų graudžių valandų, kada Jums reikėjo gero draugo peties? Juk premjero Algirdo Brazausko atstovė ryšiams su visuomene buvote beveik penkerius metus.
- Peties išsiverkimui tai nereikėjo, bet kurį laiką tvyrojo nežinia. Ką daryti? Aš sunkiai įsivaizdavau, ką norėčiau veikti toliau, ir dar mažiau įsivaizdavau, kur man ieškoti kito darbo. Bet tikėjausi, kad darbą aš vis tiek susirasiu.
- Ar laiką, prabėgusį Jums dirbant kartu su A.Brazausku, galima pavadinti perprastų žaidimo taisyklių metais? Kai jau viskas atmintinai žinoma, kai lengva prognozuoti šefo reakcijas, kai nebe paslaptis jo įpročiai ir įnoriai.
- Situacijos, kai viskas aišku, viskas iš anksto žinoma, negaliu įsivaizduoti jokiame darbe. Manau, kad tik labai ribotas žmogus gali taip galvoti. Kiekviena situacija atneša savų netikėtumų, o jei viską žinotume iš anksto, būtų neįdomu gyventi. Bet kažkokios patirties per penkerius metus, be abejo, atsirado. Kai jau buvo galima nuspėti, ir ko premjeras nori, ir kokia jo nuotaika, ir kas jam labiau patinka.
- Ar galima sakyti, kad Jūs žmogiškai suartėjote su savo viršininku?
- Ko gero, taip. Manyčiau, jei to nebūtų, tai ir darbo nebūtų. Vis tiek tai toks darbas, kur pasitikėjimas reikalingas. Bet aš ginkdie nenoriu pasakyti, kad tapau kažkokia artima Algirdo Brazausko drauge. To tikrai nebuvo.
- Kaip Jūs apibūdintumėte A.Brazauską? Iš savo varpinės.
- Jei vienu sakiniu, tai galėčiau pasakyti, kad jis buvo geras darbdavys. Tai žmogus, kuris galvoja apie savo komandos narius. Jis jų neglosto. Visiška netiesa, kad jis linkęs užglaistyti su juo dirbančiųjų blogas savybes, neigiamus bruožus. Ne, taip niekada nebuvo. Bet su juo buvo labai saugu ir patikima dirbti.
- Jungtinėse Valstijose žmogus, atsidūręs Jūsų situacijoje, pultų rašyti memuarus su daugybe tik Jums žinomų niekur oficialiai neminėtų detalių apie darbą su buvusiuoju premjeru. Nenorėtumėte išleisti tokio bestselerio?
- Kažkaip ne. Vienas dalykas, Lietuva tam per maža. Kitas dalykas, jei tu dirbai su žmogumi, kuris tavimi pasitikėjo ir leido žinot daugiau, nei tau buvo būtina žinoti, tai aš neįsivaizduoju, kaip galima tai imti ir pateikti publikai. Galbūt tai nebūtų kažkas itin sensacingo, bet aš nenorėčiau atsidurti to žmogaus vietoje. Dar vienas labai svarbus dalykas! Aš visiškai nemoku rašyti. Visą savo žurnalistinį gyvenimą aš tik kalbėjau. Bestseleris man tikrai nepavyktų.
- Bet Jūs galėtumėte kam nors kitam papasakoti, tarkime, kokius kvepalus labiausiai mėgsta Algirdas Brazauskas.
- Tikrai nežinau. Galiu pasakyti tiek: jis iš tų, kurių apranga visuomet be priekaištų, o iš paskos niekada nesidriekdavo kvepalų šleifas. Aš negaliu pakęsti žmonių, kurie sugeba be saiko prisipilti visko ant savęs, visiškai nepagalvodami, kad galbūt kitam tas kvapas nepriimtinas, netgi koktus. Apie Algirdą Brazauską to niekada nepasakyčiau.
- Kaip atsisveikinote su juo?
- Graudžiai... Tą dieną lyg tyčia buvo mano gimtadienis. Jis kartu mane sveikino su gimtadieniu ir kartu - atsisveikino. Tai buvo ne pati linksmiausia akimirka. Bet tai nebuvo išsiskyrimas, kai pakimbama ant kaklo ir audringai liejamos emocijos. Mes buvome tik bendradarbiai. Tą atstumą premjeras visada sugebėdavo išlaikyti. Visi žinojo savo vietą, o kas nežinojo, tai jo bėda. Aš pavadinčiau tai viena iš Algirdo Brazausko dorybių.
- O Jūs jaučiate, kokiu atstumu prisileisti vieną ar kitą žmogų?
- Labai. Ir su amžiumi matau, kad sparčiai daugėja žmonių, kurių nenoriu prisileisti. Aš pakankamai daug žmonių pažįstu ir turiu draugų tiek, kiek jų man reikia. O kitų į savo erdvę įsileisti nenoriu. Pabendrauti galiu, bet būna, kad netgi nesivarginu. Nematau reikalo. Aš suprantu, kad dabar visiems labai smalsu, koks buvo vienas premjeras, koks kitas, koks yra trečias. Juk dirbu, skaičiuojant laikinąjį premjerą Balčytį, jau su trečiuoju Vyriausybės vadovu. Bet kai tik išgirstu ta kryptim lenkiamą pokalbį, tas žmogus manęs daugiau nebedomina.
- Ar Jums aiškios naujosios pareigos, kurias pasiūlė premjeras Gediminas Kirkilas? Patarėja viešiesiems ryšiams - kas tai yra?
- Na, tas ir yra. Jau pats žodis “patarėja” paaiškina. Bet šiuo metu, kol naujasis premjeras dar nesusirado atstovo ryšiams su visuomene, mano funkcijos per daug nepasikeitė.
- Taigi žurnalistai, norintys pasiteirauti, ar G.Kirkilas kartais nenusviedė visiems laikams į šiukšliadėžę savo pypkės, kol kas to klausia Jūsų?
- Taip. Aš ir toliau darau tai, ką dariau. Juo labiau kad neblogai žinau, kaip tas darbas daromas. Tai man nėra našta.
- Ar pasikeitus Vyriausybės vadovui įvyko pastebimų permainų ir Vyriausybės patalpose?
- Fizine, medžiagine prasme - ne. Sienų niekas neperdažė, kilimų nepakeitė, paveikslų nenukabino. Bet komanda kita, o koridoriuose atmosferą kuria žmonės. Man sunku būtų pasakyti, kokia bus ši komanda, nes su tais žmonėmis dirbau dar labai trumpai. Bet tikiuosi, kad radikalių permainų tarpusavio santykiuose neturėtų būti. Juk visi dirbame turėdami vieną, komandinį, tikslą.
- O ar keičiantis premjero komandai pasitaiko “diedovščinos” apraiškų? Na, kai senbuviai iš aukšto žiūri ir engia naujokus.
- Kad gal ne (juokiasi). Pasikeitus premjerams, tikrų naujokų į Vyriausybę ateina labai retai. Visi mes - seni vilkai.
