Nebūties pašauktieji
2002-09-21
Rūta KANOPKAITĖ
Tragedijos ženklai menininkų likimuose
Pakelti ranką prieš save žmogų paskatina ne tik materialiniai nepritekliai. Kartais daug sunkesnė nei skurdas yra pašaliečiui nematoma dvasią slegianti našta. Jos neatlaikę, iš gyvenimo pasitraukia ne tik visuomenės autsaideriai. Tarp išėjusiųjų Anapus savo noru - visokių profesijų ir rangų žmonės. Menininkai, kurių jautrią sielą užprogramavo pati prigimtis, - ne išimtis.
Netikėta kaip žaibas viduržiemį
Taip daugelis sakė apie artisto Eduardo Gutausko mirtį paties sumegztoje kilpoje. Visada taktiškas, dėmesingas kolegoms, humoro nestokojęs, ramaus būdo ir tikslus kaip šveicariškas laikrodis Kauno valstybinio muzikinio teatro dainininkas pasitraukė iš gyvenimo pernai spalio 11 dieną. Artimiesiems, bendradarbiams, bičiuliams ši netektis paženklinta skaudžiu klausimu: kodėl? Tikrąjį atsakymą į šią mįslę menininkas nusinešė į kapą. Gyvieji gali tik spėlioti...
“Mano bažnyčia - teatras”, - sakė viename interviu Eduardas Gutauskas. Šešiasdešimt ketverių sulaukęs solistas, buvęs pagrindinių vaidmenų atlikėjas operose ir operetėse, tebedainavo Muzikinio teatro scenoje. Perėjęs į naują amplua, džiugino publiką ir kolegas talentingai sukurtais komiškais personažais. Tačiau gali būti, kad sielos gelmėje toks posūkis kūryboje buvusio pirmojo tenoro netenkino.
Vadovavęs Teatro sąjungos miesto skyriui, Eduardas Gutauskas buvo jo veiklos variklis ir siela, švenčių įkvėpėjas ir organizatorius. Jis niekada nesibaidė ir varginančio techninio, kanceliarinio darbo, kurio aitrų skonį pažįsta kiekvienas visuomenininkas. Artisto pastangomis atkakliai ir kruopščiai kurtas Muzikinio teatro muziejus. “Fortūnos” šventės, kuriomis Kaunas pažymėdavo Teatro dieną, teatralų išvykos žiūrėti gastrolinių spektaklių, kolegų kūrybos ir gyvenimo sukakčių paminėjimai buvo tas darbų verpetas, kuriame sukosi pareigingasis nenuilstantis E.Gutauskas.
Prieš mirtį jis dar kalbėjosi su kolega solistu Juozu Malikoniu. “Gal norėjo labai atvirai išsipasakoti, pasiguosti, o aš neradau tam pokalbiui rakto. Jo pesimistiškos frazės: “Griūnam, Juozeli, griūnam,” netęsiau savo komentarais, ėmėme šnekėti apie teatro reikalus”, - paskui krimtosi J.Malikonis.
Kas dabar atsakys, kokia jėga pastūmėjo menininką parašyti atsisveikinimo laišką žmonai Ramintai ir nusileisti į namo Žemaičių gatvėje rūsį pasitikti mirties... Ir laišką knygoje, ir kūną namiškiai rado tik po poros dienų.
Kol tvyrojo nežinia, niekas dar negalvojo apie baisiausia. Apskambintos ligoninės, draugai, giminės. “Neramu - antra diena niekur neranda Eduardo. Kad tik nebūtų kokia nelaimė atsitikusi. Ne jo būdui išvažiuoti stichiškai, niekam nepranešus”, - kalbėjo tomis dienomis sutikta teatrologė, dainininko bičiulė Daina Klimauskaitė.
Laikrodžiai irgi genda
Pavargau... Toks buvo išėjimo leitmotyvas. Atsakingai žiūrėjęs į kūrybą, niekada nevengęs įsipareigojimų, didelio visuomeninės veiklos krūvio, Eduardas Gutauskas teatre garsėjo kaip žmogus, tesintis žodį. Žmogus, kuriuo galima pasikliauti. Žmogus, kuriam galima krauti, nes veža. Jeigu prižadėjo - ištesės.
Ir jis stengėsi nepriekaištingai padaryti viską, ką buvo užsibrėžęs, pažadėjęs, kad ir kiek jėgų tai kainuotų. Nors jau streikavo balso stygos, alino nemiga. Atsėlindavo jos palydovė depresija, paverčianti trumpas rudens dienas ir ilgas naktis kankyne... Užsimindavo apie tai pažįstamiems, tačiau kas šiais laikais nesiskundžia nuovargiu ir prastu miegu? Pasiguosdavo vieni kitiems, apsišaudydavo naujausiais anekdotais, aptardavo kultūros naujienas, - ir vėl kiekvienas savais keliais...
Dainininkas nebuvo iš tų menininkų, kurie atsipalaiduoja gerdami. Bohemišku gyvenimu jis niekad negarsėjo. Žmona Raminta, irgi muzikė, gyveno Vilniuje. Taip sutuoktiniai buvo savanoriškai sutarę - nė vienas neaukos savo darbo, bendravimui pakaks laiko per atostogas, šventes, laisvadienius.
Gutauskai neturėjo vaikų, tačiau jie ne pirma ir ne paskutinė bevaikė šeima, kuri ir be atžalų gyveno santarvėje. Atsakydamas į netaktiškas smalsuolių užuominas, dainininkas, kariuomenėje tarnavęs generolo vairuotoju, kartais juokaudamas mestelėdavo: “Rusijoj gal ne vienas gutauskiukas laksto”.
Tyli sielos graužatis
Kauno dramos teatro aktoriaus Valdo Žilėno kūnas 1990 metų gegužės pradžioje buvo surastas apmirusiose statybose Karaliaus Mindaugo prospekte. Trisdešimt penkerių metų artistas persipjovė venas. Nuo savižudybės jo nesulaikė tai, kad našlaičiais palieka šeimą...
Prieš mirtį aktorius vaidino spektaklyje “Baisioji naktis”. Vaidmuo nedidelis, teksto nedaug. Tik kolegos pastebėjo, kad jis buvo truputį “šiltas”. Po spektaklio Valdas Žilėnas namo neparėjo...
Algimantas Masiulis savo knygoje “Tema: visada yra galimybė” taip prisimena tą vakarą: “Manęs neapleidžia labai liūdna mintis...(...) Atsimenu, kad spektaklio finale Valdo akys taip keistai, tarsi užuojautos ar supratimo ieškodamos, žvelgė į mane... Aš nujaučiau, kas dedasi jo sieloje. Pagalvojau sau: “Pasibaigus spektakliui, reikės prieiti prie jo, apsikabinti, nusivesti į bufetą - ir jam palengvės”. Ir štai - pasidrovėjau, neišdrįsau”.
Aukštaūgis, šviesiaplaukis, panašus į vikingą Valdas Žilėnas buvo Jūratės Onaitytės, Valentino Masalskio, Roberto Vaidoto bendramokslis. Iš to paties garsiojo aktorių kurso, po Konservatorijos suvaidinusio miuzikle “Merė Popins” Kauno muzikiniame teatre, o paskui perėjusio pas J.Vaitkų ir blykstelėjusio kolektyviniu debiutu - Z.Chalapiano “Lopšine”.
V.Žilėno daliai beveik neteko didelių ir ryškių vaidmenų. “Tačiau jis buvo labai muzikalus, gerai dainavo ir grojo gitara, rašė puikias eiles. Buvo uždaras, labai jautrus. Spektaklyje “Karalius Ūbas” vaidinome kartu : aš - Ūbą, jis - karalių Venceslavą”, - pasakojo aktorius Viktoras Valašinas. Jo vadovaujami Menininkų namai anksti iš gyvenimo pasitraukusio aktoriaus Valdo Žilėno dainas ir eilėraščius priminė visuomenei per dešimtąsias jo mirties metines.
Pasirinko tragišką finalą
Kas matė ilgaamžį Kauno dramos teatro spektaklį “Amerika pirtyje” jo “jaunystės” laikais, pamena, koks puikus Bekampis buvo Romualdas Vitkauskas. Smulkutis neišvaizdus artistas, kuris gyvenime neatrodė trykštąs humoru, scenoje temperamentu varžėsi su partnere Regina Varnaite, keldamas salėje juoko pliūpsnius.
Deja, jau daugiau nei dvidešimt metų apie R.Vitkauską kalbame būtuoju laiku. Savo kambarėlį artistų bendrabutyje dalydavęsis su vienatve pusamžis menininkas apsisprendė gyvenimą baigti kilpoje....
Teatro ir kino fanai, kolegos iki šiol negali ramiai kalbėti apie talentingojo Panevėžio dramos teatro aktoriaus Broniaus Babkausko savižudybę 1975 metų rudenį. Toks vitališkas, kunkuliuojantis, mylintis gyvenimą menininkas pačioje gyvenimo brandoje - jam buvo penkiasdešimt ketveri - ryžosi savo noru išeiti nebūtin... Matyt, skaudžiai buvo sužeistas, užspeistas į daugiau įsikalbėtos nei tikros kūrybinės krizės aklavietę...
“Miltinis tuo metu buvo Paryžiuje. Ruošėmės repetuoti “Edipą”. Jau buvo paskirstyti vaidmenys: Edipas - Babkauskas ir aš. Deja, susiklostė taip, kad vaidinti teko tik man... Jo mirtis tiesiog pribloškė - Bronių visi pažinojo kaip optimistą. Bet mudu pasišnekėdavom ir kitaip, jis neretai net ašarą nubraukdavo dėl teatro reikalų. Bronius Babkauskas matė eroziją, jau prasidėjusią iš vidaus garsiojoje Panevėžio trupėje, ir labai skaudžiai išgyveno tą teatro griūtį”, - prisimindamas liūdnus praeities įvykius, pasakojo “Kauno dienai” aktorius Algimantas Masiulis.
Dabartinis jaunimas Bronių Babkauską pažįsta nebent iš lietuvių kino klasikos. “Aš nei su vienais, nei su kitais, aš su savo boba”, - prispirtas išrėžė “politinę platformą” jo sodriai suvaidintas valstietis Marcinkus V.Žalakevičiaus filme “Niekas nenorėjo mirti”. Tačiau jis tik vienas iš daugelio ryškių personažų, kuriuos teatro ir kino istorijai paliko savitas B.Babkausko talentas.
Po santvarkos gaubtu
Kaip ir visi žmonės, menininkai žudydavosi dėl asmeninių nesėkmių, nelaimingos meilės, ligos, alkoholizmo. Tačiau laikais, kai “menas priklausė liaudžiai”, ne vieną kūrėją palaužė specifinės to meto aplinkybės - kūrybos cenzūra; alinančios protą ir širdį pastangos bandant sąžiningai išbalansuoti tarp kūrybinės tiesos ir kompromisų, nutylėjimų; kliūtys spausdintis ar išleisti pirmąją knygą; bandymai suderinti meninę kūrybą ir tarnybą dėl duonos kąsnio.
Prieš keliolika metų dramatiškai atsisveikino su gyvenimu, puldamas į Nerį, talentingasis prozininkas Bronius Radzevičius. Neatlaikęs savo knygos vilkinimo ir ideologinės kritikos priekabių, nusižudė jaunas poetas Vidas Marcinkevičius. Jau geras ketvirtis amžiaus, kai “išėjo per langą n-tajame aukšte” jaunas talentingas literatūros kritikas Antanas Masionis.
...Literatūros ir meno žinynai, enciklopedijos mums pasufleruoja tik sausą chronologiją - gimimo ir mirties datas. Jos neišduoda paslapties, kaip kūrėjas išėjo į būtąjį laiką, palikdamas gyviesiems skaudžią mįslę: kodėl?...
