Ne tik seniausias, bet ir unikaliausias


2007-06-26
Vereta RUPEIKAITĖ
Ne tik seniausias, bet ir unikaliausias

Prieš 500 metų turtingo pirklio statydinto namo architektūra ir šiandien verčia aikčioti

Romantinėmis legendomis apipintas vienas gražiausių pastatų Kauno senamiestyje - vadinamasis Perkūno namas prieš pusę tūkstančio metų buvo gyvenamasis. Pasistatydinti ir išlaikyti tokį namą galėjo tik labai turtingas žmogus, kaip spėjama, prekybininkas, namo estetikai skyręs ypč didelį dėmesį.

Po vienu stogu gyveno ir prekiavo

Kas panorėjęs gali užsukti į Kauno jėzuitų gimnazijai šiuo metu priklausantį Perkūno namą ir jį apžiūrėti. Čia jums vaizdžiai papasakos, kaip buvo gyvenama tais laikais, kai Kaunas klestėjo kaip prekybinis miestas, kuriame susikerta upių ir sausumos keliai.

Sakoma, kad tai pirmasis mūrinis Kauno namas. Iki tol namai buvo mediniai. Pagal fasade matomą tamsesnių plytų ornamentą, panašų į rombus, sprendžiama, kad jis pastatytas 15-16 amžiuje, jam daugiau kaip 500 metų. Manoma, kad analogiško stiliaus statinys - Šv. Onos bažnyčia Vilniuje pastatyta kiek vėliau už Perkūno namą.

Per ilgus savo gyvavimo metus Perkūno namas turėjo daugybę šeimininkų, daug kartų keitė paskirtį. Tačiau pačioje pradžioje, kaip pasakoja dabartiniai šio pastato šeimininkai, tai buvo gana universalus statinys.

Pirmajame aukšte buvo prekiaujama virvėmis, gintaru, šilku, audiniais. Veikė arbatinė, kurioje buvo vaišinami atvykėliai iš tolimų kraštų, čia taip pat būdavo sudaromos sutartys su jais. Gretimoje patalpoje buvo sandėlis, į jį pirklys nieko neįleisdavo, net savo žmonos. Jame buvo laikomas auksas, sidabras.

Yra išlikusių originalių interjero detalių

Yra žinoma, kad vienas pirmųjų šiame name gyveno pirklys Steponas Dulkė su žmona ir trimis dukromis. Koks namų interjeras juos supo, galima tik įsivaizduoti. Tačiau yra išlikusių ir 500 metų senumo interjero detalių. Namo sienose yra daugybė nišų, į kurias galima kai ką pasidėti. Taip pat yra išlikę savotiški mūro suoliukai prie langų. Namuose turėjo būti pakankamai šviesu, nes, nepaisant stiklo brangumo, nepagailėta langų.

Be to, yra išlikęs erkeris. Tai tarsi uždaras iš fasado išsikišęs balkonėlis su langais iš visų pusių, jo plotas vos siekia 1 kvadratinį metrą. Pasakojama, kad ponai Dulkės mėgdavo čia skaityti knygas, siuvinėti, žiūrėti į Nemuną.

Visose pagrindinėse patalpose buvo šildomasi kūrenant židinius, tiesa, pačioje pradžioje jie buvo kitokie, negu juos mato šiandieninis lankytojas.

Erdvi centrinė antrojo aukšto patalpa, kaip manoma, atliko virtuvės funkciją, ir ne tik. Kambarys, kuris skirtas poeto A.Mickevičiaus ekspozicijai, buvo pirklio miegamasis. Trečiasis kambarys ir paskutinysis - svetainė. Iš jos galima patekti į erkerį. Be to, jis turi didžiausią to meto langą - maždaug 1,5 metrų pločio ir 1,7 metro aukščio. Pro jį buvo matyti Nemunu atplaukiantys laivai.

Palėpėje patalpos nebuvo įrengtos ir nebuvo naudojamos kaip dabar.

Puošnumas klaidino

Architektūros istorijos profesorius Vytautas Levandauskas sako, kad Perkūno namas yra vienas puošniausių gotikinių namų Europoje. Kadangi jis yra ypatingos architektūros, ypač puošnus, ilgą laiką galvota, kad jis nebuvo gyvenamasis.

“Manyta, kad tai turėjo būti kažkas daugiau nei gyvenamasis namas. Sakyta, kad blogiausiu atveju tai buvo Hanzos pirklių kontora, realesne laikyta šventovės versija. Dar praėjusio amžiaus 7 dešimtmetyje restauratoriai aiškino, kad Perkūno name negalėjo būti gyvenama, nes jie nerado virtuvės, santechninio mazgo pėdsakų, jokių laiptų, jungiančių pirmąjį ir antrąjį aukštus. Todėl manė, kad tai buvo visuomeninės paskirties objektas”, - sako V.Levandauskas. Tikintieji pirklių kontoros versija aiškino, kad erkeris buvo skirtas būtent tam, kad pro jį galėtų stebėti iškraunamas prekes. Mat šalia Perkūno namo stovėjo kitas namas-brolis, kurio paskirtis buvo sandėliavimas.

“Tačiau nepagalvota apie tai, kad tuomet, kai šiame name Jėzuitų ordinas įkūrė koplyčią, galėjo būti išgriauta tai, ko vėliau pasigedo tyrinėtojai. Koplyčiai buvo reikalinga didelė erdvė, perdangos galėjo būti griaunamos, panaikinti sanitariniai mazgai”, - aiškina profesorius.

Kuomet Perkūno namą pradėjo tyrinėti istorikas Jurgis Oksas, jis patvirtino, kad pirminė jo funkcija buvo gyvenamoji. Tačiau šiam istorikui nepasisekė rasti šaltiniuose tik vienos kartos, kad pasakytų, kas buvo pirmasis namo savininkas, kuris jį pastatė. Žinomas tik antrasis - pirklys Steponas Dulkė. Spėjama, kad ir jo pirmtakas buvo prekybininkas.

Daug pasikeitimų

V.Levandauskas sako, kad be išorinių sienų iš Perkūno namo nedaug kas išlikę nuo pirmųjų jo gyvavimo dienų. Pavyzdžiui, net ir išorės laiptai naujai pastatyti. Laiptai šioje vietoje buvo, tačiau restauratoriai neturėjo jokios vaizdinės medžiagos, piešinio, kaip atrodė pirminis jų variantas. Taigi, sukūrė juos savo nuožiūra.

Nišos, kaip teigia profesorius, labai būdingos gotikos architektūrai, ypač rūsiuose. Jose ne tik patogu kažką pasidėti. Nišos tarnavo ir apšvietimui, nes tais laikais tamsiu paros metu patalpas apšviesdavo žvakėmis. Taigi, deginti jas nišoje buvo saugu. Kartu tai buvo ir estetinė detalė, kurią mėgsta mūsų laikų žmonės.

“Sienos tais laikais būdavo gana storos, tarp plytų įdėdavo akmenų, jos buvo labai patvarios, taigi jas buvo galima daryti įdomesnes, suformuojant nišų”, - komentuoja profesorius.

Tai, kad name daug langų, o vienas jų ypač didelis, rodo, kad pastatą statydinosi ypač pasiturintis žmogus. Tiesa, stiklas buvo ne ištisinis, o iš gabaliukų, įrėmintų metaliniame tinkle, panašiai kaip vitražas.

Pasiturinčio žmogaus statusą rodo ir kitos namo detalės. Šio namo statybai reikėjo keliolikos rūšių plytų, jų gamyba turėjo atsieiti labai brangiai. V.Levandauskas spėja, kad namas turėjo priklausyti labai įtakingam žmogui, galbūt miesto vadovui. Jo namai galėjo tarnauti ne tik šeimai, bet ir svečių iš užsienio priėmimui.

Pavadinimą šiam namui suteikė kadaise jame rasta žalvarinė pagonių dievo Perkūno statulėlė. Žmonės tikėjo, kad namas buvo pastatytas ant senos šventyklos, skirtos dievui Perkūnui.