REKLAMA
2014 m. Lapkričio 1 d.

Modestas PAULAUSKAS


2004-05-22
Remigijus JURGELAITIS
Modestas PAULAUSKAS

Jei reikėtų išrinkti visų laikų geriausią Lietuvos krepšininką, neabejotinai jis atsidurtų to sąrašo viršuje. Krepšininkas, prie kurio vardo visuomet puikuodavosi žodžiai geriausias, taikliausias, talentingiausias ar net Dievas, krepšinio Dievas. Vyras, kurio žaidimas į neviltį varė varžovus, o prisiekusiems gerbėjams keldavo susižavėjimą ir nežabotą euforiją. Net ir tolstant šlovingajam jo karjeros laikui, jis negali gyventi be savo didžiausios aistros - krepšinio, jam atnešusio net septynis pačios aukščiausios prabos medalius. Visus jo laimėjimus krepšinio aikštelėje būtų sunku išvardyti, juk jis yra keturis kartus Europos, du kartus pasaulio ir olimpinis čempionas Modestas PAULAUSKAS

- Ar gyvendamas ir dirbdamas Anykščiuose nesijaučiate atsidūręs savotiškame nuošalyje nuo didžiojo krepšinio?

- Kai baigėsi mano didžioji karjera Kauno “Žalgiryje”, stengiausi iš karto neišeiti iš didžiojo sporto. Kelerius metus atstovavau Kauno “Bangai”, po to dirbau treneriu. Prisipažinsiu, kad tuomet buvau sulaukęs siūlymų tapti “Žalgirio” treneriu, tačiau atsisakiau. Tuo metu nelabai pasitikėjau savo jėgomis. Be to, sunkiai galėjau įsivaizduoti, kaip treniruosiu buvusius komandos draugus, su kuriais gyvenome bendrą sportinį gyvenimą, neturėjome jokių paslapčių. “Žalgiris” tuo metu buvo savotiška šventovė, visi į komandą žiūrėjo su dideliu susidomėjimu, todėl gal šiek tiek išsigandau atsakomybės. Tiesa, dar kelerius metus dirbau katedros vedėju Lietuvos kūno kultūros akademijoje, bet ten iš esmės vesdavau fizinio lavinimo pamokas - ne moksleiviams, o studentams.

- Norite pasakyti, kad sąmoningai apsisprendėte išvažiuoti į provinciją?

- Nežinau, atrodo, kad kaip treneris neradau žaidėjuose to, ko tikėjausi. Pats sau esu labai reiklus ir iš savo auklėtinių reikalaudavau to, kas neįmanoma. Iš karto į provinciją neišvažiavau, dirbau ir su jaunimo, ir su jaunių rinktinėmis, iškovojome ir laimėjimų. Porą kartų tapome Tarybų Sąjungos jaunių žaidynių nugalėtojais. Tik po pertraukos išvažiavau į Joniškį, o prieš šešis sezonus atvykau į Anykščius.

- Tiesa, kad Jūsų treniruojama B lygos komanda Anykščių “Puntukas” išgyvena ne pačius geriausius laikus?

- Aišku, buvo ir geresnių laikų. Kai treniravau Joniškio komandą, pasirodydavome gana neblogai. Pas mus žaidė ir Kiaušas, ir Ščiukinas, ir kiti dabar garsūs žaidėjai. Šiuo metu komandoje žaidžia Anykščių moksleiviai ir tie, kurie neseniai ją baigė. Šeštadienį atvažiuoja, sužaidžia ir išvyksta. Nebūna jokių treniruočių, todėl ir rungtyniaujame B lygoje. Nežinau, kaip dabar bus, prieš kurį laiką laimėjome prieš dvi LKAL komandas, bet viskas priklauso nuo lėšų: jei atsiras rėmėjų, žaisime aukštesnėje lygoje, jei - ne, liksime, kur esame.

- Anykščių valdžia nelinkusi remti krepšinio?

- Kad merui rūpi kiti dalykai. Ko gero, jau apie Seimo rinkimus galvoja, be to, Adamkus paėmė į savo rinkimų štabą, gal vėliau gaus postą Prezidentūroje. Atvirai kalbant, Anykščiuose nėra rėmėjų, kurie galėtų padėti išlaikyti aukšto lygio krepšinio komandą. Gal kai kurie ir paremtų, tačiau mūsų įstatymai tokie, kad tai padaryti labai sunku. Negi duos iš savo kišenės?

- Ar anykštėnams krepšinis - sporto šaka Nr. 1?

- Nėra čia taip, kaip Joniškyje, kur visi jaunuoliai veržiasi į aikštelę. Ateina, pažaidžia, bet daugiau savo malonumui. Gal kas nors pasikeis, kai atvyks Sergejus Jovaiša, jis jau statosi namą. Nežinau, ką jis čia veiks. Gal kortomis žais, - juokiasi.

- Negaunate pasiūlymų treniruoti aukštesnio lygio ekipas, kad ir LKL komandas?

- Iki šešiasdešimties metų kaip treneriui reikėjo įsitvirtinti, o dabar ir amžius ne tas. Jau turėjau susikrauti tam tikrą patirties bagažą. Kitais metais sueis šešiasdešimt. Jaučiu malonumą treniruodamas vaikus. Galbūt negaliu maksimaliai savęs realizuoti, bet stengiuosi perduoti sukauptas žinias. Aišku, gaila, kai perspektyvūs žaidėjai, baigę vidurinę, išvažiuoja į kitus miestus, paleidi pusiau apdirbtą medžiagą. Kita vertus, tokios gyvenimo taisyklės, ir nieko nepadarysi. Kažkada ir aš Klaipėdoje baigiau mokyklą ir išėjau, nors kalbino, kad pasilikčiau.

- O Jums neatrodo, kad Lietuvoje yra geresnių komandų, kurių žaidėjams galėtumėte perduoti savo patirtį ir žinias?

- Ne taip greitai tie talentai atsiranda. Kartais pagalvoju: gal ir neblogai, kad patyrę treneriai ir buvę žaidėjai išsibarsto po Lietuvą. Kaimuose irgi yra talentų, bet reikia juos pastebėti. Aišku, visi negali tobulėti tolygiai. Daugelis pasiekia tam tikrą ribą ir sustoja. Šią savaitę buvau pasitarime Vilniuje. Švietimo ministerijoje diskutavome, kaip per vasaros atostogas derėtų užimti vaikus, manau, kad krepšinio aikštelė - viena tinkamiausių vietų.

- Ką Jums reiškia būti olimpiniu čempionu?

- Na, viduje vis tiek jaučiu savotišką jaudulį, kaip čia pasakyti, ar pasitenkinimą, ar malonumą. Gal grubiai išsireikšiu, bet jaučiu ir savotišką garbę. Visuomet gera prisiminti tas akimirkas, kai tapome nugalėtojais, kai šventėme, parvažiuodavome namo, o mus sveikino tūkstančiai žmonių. To negali pamiršti. Ypač, kai stebiu Europos ir pasaulio čempionatus, pagalvoju: prieš tiek ir tiek metų ir man kabino medalį.

- Vadinasi, jau niekas geresnės dešros iš po prekystalio nebetraukia?

- Dabar jau mažiau, - juokiasi, - kad ir traukt nebereikia. Bet anksčiau, ypač Kaune, ar į parduotuvę, ar į kavinę užeidavai, tai viščiuką ištraukdavo, tai geresnį patiekalą paruošdavo. Būdavo malonių akimirkų. Ir dabar būna prieina žmogus, klausia, ar gali man paspausti ranką, pakalbame, pabendraujame.

- O Jums krepšinis - vis dar didžiausia gyvenimo religija?

- Neįsivaizduoju, kaip gyvenčiau be krepšinio. Apskritai man labai svarbus sportas, gerai, kad televizijos dabar rodo labai daug krepšinio varžybų, gali pasižiūrėti, sekti krepšinio įvykius. Be krepšinio, būtų gerokai nuobodžiau gyventi.

- Jei krepšinis religija, kas tuomet - dievai?

- Patys krepšininkai, o šiandien - Sabonis. Aišku, yra ir daugiau gerų žaidėjų. Ir anksčiau teko sutikti tikrų krepšinio talentų, iš kai kurių nemažai išmokau.

- Kaip galvojate, jei vienoje krepšinio aikštelėje būtų susirungę Sabonis ir Paulauskas, kas laimėtų?

- Sunku būtų spėti, tai nepalyginami dalykai. Aišku, šiandien krepšinis yra gerokai toliau pažengęs: ir strategijos, ir krūviai. Patys dabar matote, kad Sabonis, būdamas 40-ies, vis dar žaidžia, nors kartais ir sukandęs dantis. Tikrai žaviuosi jo talentu ir kartais gal net pavydžiu. Kartais atrodo, kad jis bėgs tol, kol nukris.

- Kada esate sau nors mintyse pasakęs: “Esu krepšinio Dievas”?

- Oi ne, niekada. Prieš prasidedant svarbiems turnyrams niekada nežinojau, ar man teks atstovauti Tarybų Sąjungos rinktinei. Visuomet tekdavo išsikovoti vietą. Net jei vienerius metus būdavau kapitonas, nežinodavau, ar žaisiu kitais metais. Kiekvienoje treniruotėje dirbau su maksimaliu užsidegimu, noru pasiekti geresnį rezultatą. Niekada nesakiau sau, kad esu geriausias, nes tokiu atveju nebėra kur tobulėti, paprasčiausiai smunki žemyn arba stovi vietoje. Krepšinyje visuomet svarbu tobulėti. Aišku, jei iš visų čempionato žaidėjų įmesdavau daugiausiai taškų ar patekdavau į simbolinį geriausių žaidėjų penketuką, kažką tokio jausdavau, tai natūralu.

Dažnai manęs klausia, kaip pasikeitė krepšinis per pastaruosius kelis dešimtmečius. Jei rutulio stūmikai rutulį nustumia 20 centimetrų toliau, jei šuolininkai nušoka gerokai daugiau nei prieš du dešimtmečius, vadinasi, tiek pat patobulėjo ir krepšinis. Gal tiesiog sunku tai nusakyti tiksliais skaičiais, bet bendras krepšinio vaizdas jau yra kitoks.

- Geriausiais Jūsų karjeros metais visus talentingus krepšininkus lygindavo su Jumis, o ar buvo atletas, kuriam pats norėjote prilygti?

- Kai dar mokiausi mokykloje, svajojau būti toks, koks buvo Stonkus ar Butautas. Nežinau kodėl, nes nė vieno jų nebuvau matęs žaidžiančio, bet tos pavardės buvo labai garsios. Kai ketvirtoje klasėje žaidžiau už mokyklos rinktinę, paprašiau, kad man duotų 4-ąjį, Stepo Butauto numerį. Kai pradėjau žaisti “Žalgiryje”, atsirado kiti idealai. Supratimas apie krepšinį pasikeitė, ką pirmą kartą nuvykome į Europą. Pagalvojau, kad prieš tuos krepšininkus mes tikrai neturime jokių šansų. Apskritai pirmą kartą Amerikoje pamačiau juodaodžius: tas ilgas rankas, galingus šuolius. Jie tikrai neeiliniai žmonės, kalbu ir apie lankstumą, ir apie kūno struktūrą. Tačiau vėliau prisitaikėme, perpratome jų žaidimo stilių.

- Kiek vietos Jūsų gyvenime dabar užima krepšinis?

- Atvirai sakant, didžiąją dienos dalį. Niekada nenustojau juo domėtis. Kone kasdien turiu po tris treniruotes, savaitgaliais vykta varžybos. Kai grįžtu namo, žmona neduoda ramybės, klausinėja, kaip sekėsi, kaip vyko rungtynės. Jei pati žiūri varžybas, pasako pastabų, priekaištauja, kodėl neišleidau vieno ar kito žaidėjo, nors pati niekada nėra sportavusi. Paklausau, patyliu, juk namuose svarbios ir kitos temos.

- Ar Anykščiuose yra Jūsų vertas varžovas krepšinio aikštelėje?

- Kad jau nebežaidžiu. Neleidžia sveikata: ir kojos, ir sąnariai nebe tie. Akys dar nori, tai su veteranais bandžiau kelis kartus, bet nei pašokt gali, nei pabėgt. Mest tai dar iš arti įmeti.

- 10 iš 10?

- Iš tiesų taiklumas tai niekur nedingo, tačiau trūksta praktikos. Galiu atsistojęs mėtyti baudas ir pataikyti, bet jau rankų oda sukietėjusi, nėra to jutimo. Profesionalai tam ir treniruojasi prieš pat rungtynes, kad pajustų kamuolį.

- Kas yra talentas krepšinyje?

- Iš karto jokio talento tikrai nepamatysi. Daugiausiai, ką gali pastebėti, - tai troškimą, norą žaisti. Kad žinotum, ar žmogus talentingas, turi matyti sportininko augimą. Kai kurie ir lieka amžinai perspektyvūs. Pavyzdžiui, Kęstutis Marčiulionis kažkuriame Europos čempionate buvo pripažintas geriausiu gynėju, tačiau toje vietoje jis ir sustojo. Pamenu Šarūną Marčiulionį, jis nuolat likdavo tryliktas Tarybų Sąjungos rinktinėse. Prieidavo prie manęs ir klausdavo: treneri, ką man daryti, ar važiuoti į stovyklas? Žinote, kaip būdavo, rusų treneriai imdavo visus, tik ne lietuvius. Tik tiek patardavau, kad dirbtų tol, kol komandoje būtų ne dvyliktas pagal pajėgumą, o šeštas ar septintas. Tokiu atveju visuomet ims. Tik turint pakankamai sportinio pykčio galima pasiekti gerų rezultatų.

- Ko ko, bet sportinio pykčio Jums tikrai netrūko...

- Jo tikrai turėjau. Ir krepšinio taisyklės tuomet ne tokios preciziškos buvo, galėjai ir su alkūnėmis pasistumdyti, ypač jei puldavai varžovo krepšį. Kartais buvo sunku išlikti ramiam, galėdavau aikštelėje priešininką užmušti, todėl po varžybų ir būdavo nemažai “mėlynų” krepšininkų, - šypsosi.

- Ar galėtumėte išskirti tris svarbiausius savo gyvenimo įvykius?

- Reiktų pagalvoti. Galbūt pirmas, kad gimiau sportiškoje šeimoje. Nors abu tėvai nebuvo sportininkai, tačiau mano vyresnieji broliai ir sesuo mėgo sportuoti, ir mane sudomino. Antras svarbus įvykis - “Žalgirio” komanda. Kai pradėjau joje žaisti, atsivėrė naujos galimybės, daug kas mane pastebėjo. Pradėjau eiti toliau. O trečias, kad į senatvę sukūriau ir turiu puikią šeimą. Baigęs karjerą žmogus jaučiasi išsekęs ir niekam nereikalingas, tačiau kai yra šeima, namai, į kuriuos malonu sugrįžti, jautiesi visavertis žmogus. Turi ką veikti, nereikia vien vedžioti šuniuką ir galvoti apie tai, kas buvo.

- Maniau, kad tarp tų trijų įvykių bus ir olimpinis ar Europos auksas...

- Tiesiog medalius savaime priskyriau tam “Žalgirio”, Tarybų Sąjungos rinktinės etapui. Gyvenimas - kaip rašinys: yra pradžia, dėstymas ir pabaiga. Panašiai ir aš kalbėjau, aišku “Žalgiris” ir visi laimėjimai buvo aukso vidurys. Tik norėtųsi, kad nebūtume palikti, užmiršti. Kažkada buvome garbinami, o dabar niekam neįdomūs. Daugelis sportininkų taip ir nesugeba atsitiesti. Neseniai teko būti Sankt Peterburge, susitikome su buvusios Tarybų Sąjungos rinktinės žaidėjais, jie gauna 500 dolerių pensiją. Galėtų ir Lietuva rodyti šiek tiek daugiau pagarbos. Prieš kelerius metus mane pakvietė apie šias problemas pakalbėti su Prezidentu Adamkumi, jis išklausė, bet paaiškino, kad nuo jo niekas nepriklauso. O Blinkevičiūtė net nustebo, sako, jie premijas po 400 tūkstančių litų gauna, nejaugi neužtenka. Bet juk mes tokių premijų negavome, būdavo duoda fotoaparatą už 47 rublius, ir viskas.

- Karjeros pabaiga ir iš Jūsų pareikalavo tam tikros aukos?

- Buvo tam tikrų bėdų. Aišku, tam įtakos turėjo ne tik karjeros pabaiga, bet ir santykiai šeimoje, kiti dalykai. Nemanau, kad alkoholio vartojimas - labai blogas dalykas, nebuvo taip, kad nebūtų kelio atgal. To gyvenimo pažinimas taip pat naudingas, daug išmoko.

- Kas padėjo sustoti?

- Antroji žmona. Ačiū Dievui, kad man pavyko pakeist gyvenimo būdą. Sukurti nuostabią šeimą ir normaliai gyventi.

- Buvusi Jūsų žmona Gražina yra sakiusi, kad gailisi su Jumis išsiskyrusi. O Jūs?

- Man sunkiausia buvo išgyventi patį šeimos irimą, buvau įsitikinęs, kad žmogus gali turėti tik vieną šeimą. Stengiausi ją išsaugoti, tačiau visuomet būna paskutinis taškas. Draugai man iš karto sakė negaišti laiko, kurti naują šeimą, tačiau to daryti neleido moraliniai įsitikinimai. Yra vienas svarbus dalykas: jei po darbo eini namo ir žinai, kad tavęs laukia, kad namuose šilta ir gera, vadinasi, viskas gerai, bet jei pradedi galvoti, kaip su draugais išgert alaus ir grįžti namo 1 valandą nakties, vadinasi, reikia kažką keisti.

- Turite sūnų iš pirmosios santuokos. Ar su juo bendraujate?

- Kartu su žmona jis bandė išvažiuoti į Jungtines Valstijas, bet kažkodėl nepritapo: papuolė į statybas, o dirbti buvo nepratęs. Pabuvo pusmetį, paskambino man ir sako: “Grįžtu namo”. O jo motina jau 10 metų ten gyvena, sūnus dabar apsistojęs Kaune. Dabar skaičiau laikraštyje, kad Nerijus Paulauskas žaidžia “Buratinos” komandoje, bet dar nespėjau su juo apie tai pakalbėti.

- Vadinasi, žengia tėvo pėdomis?

- Kad jis buvo šiek tiek tinginys, jaunystėje jam buvo geriau pagulėti nei krosą bėgti ar pasportuoti. Nebuvo jokio noro, užsidegino, galvojo, kad viskas ateina savaime. Dabar bando, bet jau vėlu.

- Gal ir pats ketinate grįžti į Kauną?

- Atvirai pasakius, miestas nebetraukia. Turiu butą ir Vilniuje, ir Kaune. Kai nuvažiuoju į didmiesčius, ima viskas varginti: ir kamščiai, ir žmonių minios, nesinori blaškytis ar gaišti laiko. Aišku, jei gaučiau kokį darbelį, kad ir Sporto departamente, būtų gerai. Na, tokį, kai kostiumuotas nueini į darbą, tris keturias valandas pasėdi ir grįžti namo, vargu ar aštuonias išsėdėčiau. Labiausiai dabar mane traukia į sodybą. Žmonos tėviškė yra aštuoniolika kilometrų už Šakių, Kaliningrado pasienyje, prie pat upės. Kartais juokauju, kad reikia “šlangą” permesti per Šešupę ir pigų kurą į Lietuvą pumpuoti. Sodyboje jaučiu savotišką malonumą: išeini, pasimaudai, žolę pjauni. Anksčiau neįsivaizduodavau vasaros be Palangos. Būtinai reikėdavo pasėdėti kavinėje, pasivaikščioti tiltu, pasiausti.

- Ilsėtis, ko gero, neturite kada? Žinau, kad Jūsų vaikai reikalauja nemažai dėmesio.

- Iš tiesų vienam aštuoneri, kitam - vienuolika metų. Nėra kada ilsėtis. Žinote: tai, tėti, ten, tai šen einam. Turi eiti, nors kartais ir labai nenorėdamas, dantis sukandęs.

- Ar šiuo metu ko nors trūksta Jūsų gyvenime?

- Daug kas klausia, ar aš dabar laimingas. Manau, kad reikia būti laimingam tokiam, koks esi. Negali nuolat savęs graužti, kad negali to ar kito. Tada bus sunku gyventi. Ir Anykščiuose neketinu ilgai užsibūti, mėgstu blaškytis. Aišku, tie kraustymaisi niekada nebūna labai malonūs, tačiau kartais būtini.