Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Milijonieriaus žmona su vyru nebesiginčija
2006-03-14
Daiva VALEVIČIENĖ
Grūto parko savininkai Birutė ir Viliumas Malinauskai tris kartus
beveik iš esmės keitė savo gyvenimą
“Ji mane apgavo. Visos moterys vyrus apgauna”, - kuo rimčiausiai sako ne tik Druskininkuose gerai žinomas milijonierius, grybų perdirbimo įmonės “Hesona” bei Grūto parko savininkas Viliumas Malinauskas. Tuo pat metu jis meiliai beria sniegą ant savo žmonos Birutės galvos.
Paklaustas, kiek metų jam buvo, kai ta apgavystė atsitikusi, sako: “Gal dešimt”. Ir tai yra tiesa: Birutė ir Viliumas draugauti pradėjo būdami vaikai.
Prieš dvidešimt metų V.Malinauskas buvo pusiau paralyžiuotas ir pripažintas neįgaliu. Kaip tik tuomet jis dar kartą perkraustė savo šeimą į visiškai naują vietą. Po to jie ir tapo milijonieriais. Paklausta, kokia turtų dalis priklauso jai, Birutė Malinauskienė juokiasi, kad jos yra viskas, įskaitant patį V.Malinauską.
Numynė takelius
Birutės, tuomet Miliauskaitės, tėvai atsikėlė į Viliumo Malinausko tėvų kaimynystę, kuomet jai buvo devyneri, o jam - vienuolika metų. Pareiškimus vestuvėms jiedu nunešė vos Birutei sukako aštuoniolika. Tai buvo prieš 43-ejus metus.
“Mes buvome labai geri draugai. Kad ne tik draugai, paaiškėjo, kai buvau keturiolikos. Jis nemėgo lakstyti su kitais po kaimą, vis ateidavo pas mano senelį stalių, mokėsi iš jo. Po septynių klasių Viliumas pradėjo mokytis žemės ūkio technikume. Skaisčiūnuose tebuvo septynmetė mokykla, aš irgi greitai pradėjau mokytis Marijampolėje. Kiekvieną rytą atvažiuodavome iš namų Viliumo motociklu, o po pamokų taip pat grįždavome namo. Visiems sakydavau, kad jis mano pusbrolis”, - prisimena Birutė.
Dešimtoje klasėje ji rimtai susirgo ir praleido beveik visus mokslo metus, tad rudenį vėl pradėjo eiti į tą pačią klasę. Pavasariop Viliumas pasiūlė tuoktis, esą jam paskyrimo laikas artėja. Susitarė susitikti prie metrikacijos biuro. Birutė neatėjo ir po pusvalandžio Viliumas pasibeldė į klasės duris. Mokytoja Birutę išleido pamaniusi, kad “pusbrolio” žinia tikra - jos mamai kažkas atsitiko.
“Pareiškimą priėmęs darbuotojas paklausė, ar turime pasus, ir nusijuokė pamatęs manąjį: vos prieš savaitę buvo sukakę aštuoniolika. Keista pora buvome. Jis aukštas, svėrė 97 kilogramus, aš mažiukė, tesvėriau 45. Tikra skruzdėlė šalia jo”, - juokiasi Birutė.
Pranešti tėvams Birutė pavedė Viliumui. Vestuvės įvyko greitai. Tuoktis bažnyčioje teko slapta, 1963-ieji šia prasme buvo rūstūs. Nuvažiavo pas Šunskų kleboną dviem motociklais, su nuometu ir nuotakos puokšte lagamine.
Gavo karvę dovanų
Jauna šeima iš tėvų gavo kiaulę, karvę ir bičių, todėl iškart kibo į darbą. Dar tą pačią vasarą nusipirko seną “Pobedą” ir ją suremontavo. O vėlų rudenį Viliumą pašaukė į kariuomenę ir išsiuntė į Ukrainą.
Vos prieš mėnesį jauna pora buvo sužinojusi, kad Birutė laukiasi kūdikio. Tad būsimojo Druskininkų mero Ričardo Malinausko tėvas iš gimdymo namų neparsivežė.
“Jis tarnavo tankistų dalinyje trejus metus. Visą vasarą su sūneliu praleisdavau pas jį Ukrainoje. Viliumas mokė karius plaukti, todėl gyvendavo palapinėje prie upės. Abi mamos mane labai mylėjo. Buvau vienintelė jų dukra, pati augau su dviem broliais, o Viliumas irgi tik brolius turėjo”, - pasakoja Birutė.
Belaukdama iš kariuomenės sugrįžtančio vyro ir augindama sūnelį, ji baigė agronomijos mokslus. O jos vyras kartais gaudavo laiškus, kad ji po restoranus vaikšto, kol jis vargsta.
“Man buvo skaudu, bet tokia jau esu, negaliu nuo kitų atsiskirti, kai jie po egzamino eina atšvęsti. Vėliau jau man laiškus rašydavo. Gavau net tokį, kuriame moteris pranešė norinti nuo mano vyro vaiką turėti”, - šypteli moteris.
Apgaulingas rūstumas
Dabar Viliumas Malinauskas iš savo džipo išlipo vilkėdamas tik lengvą džinsinį kostiumą ir pareiškė, kad šiltesnių drabužių nebereikia, nes jau atėjo pavasaris. Kokių nors žmonos savybių, nesvarbu, gerų ar blogų, įvardyti jis taip pat nesiėmė. “Nieko aš apie ją nežinau”, - sakė tokia veido išraiška, kad tuo patikėti būtų visai nesunku.
Birutė Malinauskienė - tarsi visiška jo priešingybė. Linksma, šneki, mėgstanti keliauti ir retai būnanti namie.
“Neseniai kalbėjomės, kad pamiršome mamos gaminto maisto skonį”, - reikšmingai sako jauniausia dukra Birutė.
“Tai kam namie gaminti, kai jau turime kavinę”, - pusiau stebisi, pusiau teisinasi Birutė Malinauskienė. Ji prisipažįsta, kad jų šeimoje visuomet taip buvę, ji vis išvažiuodavo iš namų su reikalais - profsąjungų, moterų, deputatų, o Viliumas likdavo namie. “Tėtis turėjo net karvę parduoti”, - prisimena pagrandukė Birutė.
Vardą šiai dukrai taip pat davė tėtis. Parsivežęs žmoną su trečiuoju jų vaiku iš ligoninės jis vienas nuvažiavo įregistruoti naujagimės. Ir parvežė gimimo liudijimą su įrašytu tokiu vardu. “Kad aš kito moteriško vardo nežinojau”, - “pasiteisina” V.Malinauskas.
Žmona iš pradžių pyktelėjo, paskui net keletą mėnesių nevadino juo dukros, labai jau keista jai buvo. Galiausiai susitaikė, kaip su viskuo, ką padaro ar sugalvoja vyras. “Ji žino, kad aš teisus, todėl nebesiginčija”, - pakomentuoja V.Malinauskas.
Pasidomėjus, kada žmona nustojo su juo ginčytis, atsako: “Neseniai”. Gardžiu juoku prapliumpa visa šeima, įskaitant ir Birutę vyresniąją. Penkeriais metais už jaunėlę Birutę vyresnė Rolanda taip pat gyvena su tėvais. Iki praėjusių metų pabaigos erdviame Malinauskų name su sporto ir pokylių salėmis sutilpo trylika žmonių - visi trys vaikai su antrosiomis pusėmis ir jų atžalos.
Pinigų turėjo visuomet
V.Malinauskas sako nepastebėjęs, kad jau turi pirmąjį milijoną, nes pinigai tėra įrankis, kuriuo gėrėtis jis nematąs reikalo. “Pinigų aš turėjau visada. Laikiau spintoje, kam kiek reikėjo, tiek ir pasiimdavo”, - sako V.Malinauskas. Vaikai, tiesa, nepasiklausę niekuomet taip nepadarydavo.
Birutės ir Viliumo vyriausio sūnaus Ričardo, Druskininkų mero, prašymo padėti sutvarkyti miestą prieš šventę pakanka, kad privačių bendrovių savininkai, sustabdę ir taip vėluojamas statybas, pasiųstų savo darbuotojus.
“Ričardas tapo meru, kai jam buvo trisdešimt šešeri, o tėvas, būdamas tokių metų, tapo kolūkio “Komunaras” pirmininku”, - sako Birutė. Tai buvo trečiasis didysis persikraustymas šios poros gyvenime.
Ketvirtąjį kartą, į Dzūkiją, Grūtą, jie persikėlė tuomet, kai Viliumui buvo netoli penkiasdešimties. “Pusė jo kūno buvo suparalyžiuota. Kiek atsigavo sanatorijoje, bet koją į mašiną turėdavo rankomis įsikelti”, - nuliūsta Birutė.
B.Malinauskienė įsitikinusi, kad jos vyro sveikata nukentėjo dėl itin sunkaus darbo “Komunaro” kolūkyje. Jaunų specialistų pora - zootechnikas ir agronomė - išvažiavo dirbti į Dusios kolūkį. Pirmaujančiame ir visoje TSRS garsiame kolūkyje “Draugas”, kuriam vadovavo vyriausias, net 19 metų už Viliumą vyresnis, brolis jaunylis įsidarbinti nenorėjo.
Po metų, švenčiant Jurgines (tokie buvo abiejų tėvų vardai), Algirdas iš Viliumo išpešė pažadą pereiti pas jį. Viliumas tepasakė “pažiūrėsim”, o kitą rytą Birutę pažadino sunkvežimių burzgesys - brolis atsiuntė transportą persikraustymui.
Ištvermės ir charakterio išbandymai
“Vaikščiojau po namus, vaiką apsikabinusi, tarsi sapne. Kontoros moterys rišo mūsų daiktus į skepetas. Važiavome į naująją vietą tylėdami. Per penkiolika metų ten gerai įsikūrėme, susilaukėme dviejų dukryčių. Valdžia Viliumui liepė perimti vadovavimą tame pat Raseinių rajone esančiam “Komunaro” kolūkiui. Kokia ten padėtis, sužinojome jau persikraustę. Nei pinigų, nei pašarų, nei darbininkų. Algos kelis metus nemokėtos, visi girtuokliauja, vagia ir žodžiais seniai nebetiki”, - prisimena B.Malinauskienė.
Vyresnysis brolis ant Viliumo už išėjimą iš jo kolūkio ne juokais supyko ir atsisakė kaip nors paremti. Pažiūrėsiąs, kaip jaunėlis pats išsisuks. Šiaudų, kuriuos vėliau maišė su susmulkintomis eglių šakomis ir durpėmis bei šėrė gyvulius, skolinosi iš kitų. V.Malinauskas už tokią paslaugą atidavė kitam pirmininkui net savo medžioklinį šunį - Sibiro laiką.
Per dešimtį metų visko buvo. Pamatęs, kad vairuotojas, išlipęs iš sunkvežimio, nebepaeina, kitą rytą V.Malinauskas visus girtus išvarė dirbti į fermas. Prie mašinų ir traktorių vairų pasodino visus kolūkio specialistus, valdybos narius ir vienintelį vairuotoją, kuris tą rytą nebuvo girtas. Į savo vadovaujamą kolūkį jis priimdavo našles su vaikais, kurių visi kiti kratydavosi. Vargstančių šeimų paaugliai buvo geresni darbininkai už girtuoklius.
Atėjo toks metas, kai “Komunaro” kolūkyje žmonės nebegirtuokliavo ir nebevogė, o savo darbą labai brangino, nes gaudavo pačias didžiausias algas iš viso rajono, o gal ir Lietuvos kolūkiečių. Metų gale - dar po 5, 7 ar net 9 mėnesio algas papildomai.
Patys Malinauskai turėjo nemažai gyvulių, augino morkų sėklas, česnakus, svogūnus ir tulpes pražydinimui, tad apie materialinį stygių kalbėti netenka.
“Viliumas nieko nedaro taip sau, tik gerai ir gražiai, todėl jam visada pasiseka. O aplink mūsų namus visada buvo gėlynai, namie - židinys ir akvariumas su žuvytėmis”, - sako Birutė.
Su sanatorijos stalo kaimynu V.Malinauskas atvažiavo pažvejoti prie Grūto ežero ir jau po kelių dienų pranešė žmonai radęs idealią vietą persikraustymui. Paprašė susodinti į automobilį vaikus bei abiejų mamas ir atvažiuoti pasižiūrėti.
“Niva” naujoje vietoje įklimpo visais keturiais ratais. Tačiau atsitiko kaip visuomet: Viliumas greitai pradėjo statyti namą, o Birutė atvažiavo jame gyventi nebijodama dar kartą patirti visus įsikūrimo rūpesčius.
Kad galėtų prie didžiojo namo, kurį pasistatė vėliau, kai vaikai sukūrė šeimas, įrengti gėlyną, pirko 500 sunkvežimių žemės. Dabartinio parko vietoje buvo tokie brūzgynai, kad baisu būdavo pasiklysti. O baigiami statyti “Hesonos” sandėliai sudegė. Tai buvo katastrofa, nes supleškėjo ir ką tik įsigyta grybų šaldymui skirta įranga. “Dvi dienas mes vaikščiojome po namus tylėdami ir bijodami pažvelgti vienas į kitą. Paskui Viliumas pasakė, kad gana sielvartauti, nes tai nepadės, reikia dirbti. Skolinomės pinigų ir dirbome”, - pasakoja Birutė.
Grūto parko skandalas
“Viliumas aplinkines niekam tikusias žemes supirko, nes sumanė įrengti parką. Galvojo, kad jis bus apie senovę, o gal su pasakų personažais. Bet atsitiktinai pamatęs išmontuoti skirtą sovietmečio paminklą, nutarė, kad parkas bus istorinis. Paskui dvejus metus mus su žemėmis maišė”, - pasakoja moteris, kuri kartu su vyru važinėjo po Lietuvą rinkdama eksponatus.
Šimtai dokumentų ir laikraščių iškarpų apie to meto diskusijas dabar iškabinti prie įėjimo į parką. “Ekspoziciją parengėme su istorikais ir Genocido tyrimų centru. Mes siekėme ne garbinti praeitį ar mažinti tautos patriotizmą, o tik parodyti, kaip buvo. Dar kelios kartos, ir jau niekas nebeįsivaizduos to, kas mums buvo kasdienybė”, - sako Birutė Malinauskienė.
Ji prisipažįsta, kad į parką buvo sudėta visa, ką jie buvo uždirbę supirkinėdami ir perdirbdami bei eksportuodami į užsienį lietuviškus grybus, - 6 milijonai litų. Tokios investicijos greitai neatsiperka. Tačiau tai daryta ne dėl pinigų, nors dabar ima atrodyti, kad idėja buvo itin sėkminga komercine prasme. Tokio parko pasaulyje nėra.
“Pirmieji idėją įvertino amerikiečiai. Mus pakvietė į Bostoną ir apdovanojo už vienintelį ir nepakartojamą projektą. Tai Nobelio premijos laureatų įsteigtas apdovanojimas, beje, garbingas laureato vardas nėra palydimas solidžia pinigų suma. Jie tik apmoka šešiolikos dienų viešnagės Amerikoje išlaidas dviem asmenims”, - pasakoja moteris.
