Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Markas ZINGERIS
2003-09-13
Jūratė KUZMICKAITĖ
Paklaustas, ar galėtų pacituoti, kaip jį pristato žinynas “Kas yra kas Lietuvoje”, jis atsako: “Ne, jau seniai nebeskaitau, kas ir kaip apie mane rašo Lietuvoje ar užsienyje. Man nėra labai įdomu apie save skaityti”. Ko gero, jam įdomiau skaityti dar neparašytus tekstus - anot jo paties, “dirbti su žodine medžiaga mintyse”.
Jų autorius - Markas ZINGERIS
- Koks žmogus gali sau leisti būti rašytoju?
- Hm. Turbūt toks, kuris gali leisti sau kristi iš Eifelio bokšto, vieną koją pririšęs guma. Arba šokti iš lėktuvo į jūrą be parašiuto. Racionaliai mąstant, toks dalykas niekaip nepasiteisina. Tai adrenalino dozės poreikis. Šią frazę galima išplėsti į tomų tomus, kurie vadintųsi “kūrybos psichologija”, “kūrybos psichoanalizė ir estetika”, “harmonija ir chaosas”...
- Kur paslėpta toji adrenalino dozė? Kada rašytojas pajunta jos poveikį?
- Kuomet tavo sukurtas personažas pradeda savarankiškai “vaikščioti”. Arba kai išvakarėse nuoširdžiai padirbėjęs, kitą rytą perskaitai ir pamatai, kad kažką tokio tikrai padarei. Kai širdį perveria grožio pojūtis. Kai gatvėje arba kokteilių vakarėlyje prieina žavi skaitytoja ir pasako: “Skaičiau jūsų knygą. Aš apsvaigusi”.
- Kokia tokių akimirkų kaina?
- Tos akimirkos atperka beprotišką ir chaotišką gyvenimo būdą. Tai, kad atstūmei karjerą, kurią pripažintų stabilieji visuomenės sluoksniai. Kartais tokios akimirkos atsveria kažką, ko nepadarei savo šeimai.
- Ar jaučiatės skolingas artimiesiems?
- Taip, kartais jaučiuosi labai skolingas. Turiu gražią žmoną, žavius vaikus ir neretai pagalvoju, kad Sutvėrėjas, paleisdamas juos gyventi žemėje, pažadėjo daug daugiau, nei galiu duoti aš.
- O ko negalite duoti Jūs?
- Negaliu, bent jau kol kas, duoti dvaro prie jūros, kurio fone jie būtų dar gražesni. Spalvingų ir ilgalaikių užsienio kelionių, viešnagių pas bičiulius tolimuose egzotiškuose kraštuose. Bet svarbiausia - kartais negaliu suteikti kasdienės harmonijos jų širdims ir mūsų buveinei. Gyvenimo būdas, kurį pasirinkau, yra labai įtemptas ir sekinantis.
- Kaip visa tai atrodo kasdienybėje? Kūrybinės kančios, namuose - tyla ir šeimos nariai, pastatyti “ant blakstienų”?
- Kartais ir tai... Bet ir daug daugiau. Mano manymu, menininko gyvenimas turi paklusti diktatoriškai valiai. Menininkas yra linkęs tingėti. Nes tinginiai - tai atsipalaidavę žmonės ir tuo pačiu - atidesni, gilesni stebėtojai. Persijungti nuo stebėtojiško į veiklų gyvenimo būdą, ko gero, pats sunkiausias dalykas menininko gyvenime. Didelės knygos rašymas reikalauja valios ir nežmoniškos disciplinos, tokios, kokios laikosi mokslininkas, atliekantis didelį, revoliucingą tyrinėjimą. Tačiau kūrybos vaisius, atėmęs iš menininko metus ar dvejus, gali neatnešti lauktų rezultatų net ir sėkmės atveju.
- Ar gali profesionalus rašytojas Lietuvoje pragyventi iš savo kūrybos?
- Sunkiai. Nebent jei jo knyga išverčiama į keletą Europos kalbų.
- Kokie Jūsų honorarai?
- Lietuvoje jie apskritai nedideli. Ir knygų rinka pas mus maža.
- Kiek konkrečiai gavote už paskutinę savo knygą?
- Už “Grojimą dviese”? Nežinau, ar leidėjai nesupyks... Na, gerai. Dvylika trylika tūkstančių. Apytikriai tiek, ir dar parėmė JAV ambasada. O rašiau apie 18-20 mėnesių.
Bet ne vien fizinis rašymas kuria knygą. Ją kuria pats gyvenimo būdas mąstant, mintyse dirbant su kalbos medžiaga, stebint žmones, pildant užrašus, galvojant, kas apskritai yra knyga. Tu turi būti nuolatinėje dialogo būsenoje su knyga, kuria gyveni.
- Kiek Jūsų lieka kitiems dialogams? Su žmona, vaikais, draugais?
- Nedaug. Tačiau tie dialogai tampa intensyvesni. Taip jau yra, kad kurdamas autorius tampa imlesnis ir jautresnis aplinkai. Ir jam labai svarbu tos aplinkos supratimas. Sutarimas šeimoje.
- Jūsų šeimą galima vadinti tokia, kurioje sutariama?
- Rašydamas paskutinę knygą vakarais žmonai skaitydavau rankraščio fragmentus. Ji labai jautriai reaguodavo ir netgi pateikė vertingų pastebėjimų. Tuo metu man buvo reikalingas žvilgsnis iš šalies. Ir tai turėjo būti žvilgsnis žmogaus, kuris suvokia mano pasaulėjautą.
- Ar kada nors vartojate žodžių junginį “mano žmogus”?
- Ne, nevartoju. Net nežinau, ką tai reiškia. Tačiau jei turima galvoje - artimos pasaulėjautos žmogus, tai tokius žmones aš labai vertinu.
Paklaustas, ar galėtų pacituoti, kaip jį pristato žinynas “Kas yra kas Lietuvoje”, jis atsako: “Ne, jau seniai nebeskaitau, kas ir kaip apie mane rašo Lietuvoje ar užsienyje. Man nėra labai įdomu apie save skaityti”. Ko gero, jam įdomiau skaityti dar neparašytus tekstus - anot jo paties, “dirbti su žodine medžiaga mintyse”. Savo gyvenimo būdui apibūdinti jis vartoja grakštų žodžių darinį: “Nuotykis prie balto lapo”. Tų “nuotykių”, virtusių kūnu ir krauju, 56 metų rašytojo biografijoje yra septyni. Trys poezijos rinkiniai, viena pjesė, pastatyta Kauno dramos teatre, ir trys prozos knygos.
Jų autorius -
Markas ZINGERIS
- Ar daug jų esate sutikęs?- Tokie žmonės išsibarstę per įvairius amžius. Galiu jų rasti ir XVIII amžiuje, ir tarp sovietinių disidentų. Ir Lietuvoje jų rasdavau. Teberandu. Tačiau nemažai tokių žmonių emigravo ir pasklido po pasaulį.
- O Jums niekada nekilo pagunda emigruoti?
- Žmogui pasitaiko įvairių pagundų... Mano studentavimo metais buvo galingas disidentinis judėjimas už žydų jaunimo teisę išvykti į Vakarus ir į Izraelį. Vykdavo piketai Maskvoje, ant Centrinio telegrafo laiptų, prie CK rūmų. Piketuotojus areštuodavo, išmesdavo iš darbų. Aš tame judėjime dalyvavau platindamas disidentinę literatūrą.
Kai kurie iš mano draugų emigravo ir padarė dideles karjeras. Bičiulis architektas Kalifornijoje ir Niujorko valstijoje projektuoja itin prabangius kotedžus, kitas intelektualas buvo tapęs Šindlerio liftų kompanijos vadybininku, dabar dėsto Vokietijos universitete. O aš pasirinkau nuotykį prie balto lapo. Lietuvoje.
- Esate depresingas žmogus?
- Vargu. Dažniausiai esu pakilios nuotaikos. Mano mintis dirba, o jausmai atviri visiems potyriams ir įspūdžiams. Taip, kartais aš labai pavargstu, bet depresija - tai turbūt neviltis? O mane nuolat vilioja viltys ir peni iliuzijos.
- Ar dažnai įsimylite?
- Aš vis dar tebesu įsimylėjęs savo žmoną, kurią ir vedžiau labai įsimylėjęs. Ji buvo mano studentė... Tas jausmas buvo labai keistas. Meilę aš patyriau taip, lyg būčiau įsitaisęs skrandžio opą. Buvau išbalęs, sulysęs ir, pasirodydamas būsimosios žmonos namuose, savo išvaizda nuolat gąsdindavau būsimąją uošvę.
Po daugelio santuokos metų mane vis dar žavi, kai mano žmona rytais šukuojasi prieš veidrodį.
- O blizgančios skaitytojų akys kūrybos vakaruose - nežavi?
- Taip, aš įsimyliu grožį, pasklidusį gamtoje ir žmonėse. Tie grožio krislai gali būti ir skaitytojos akys, ir violončelininkės mostas koncerte. Būdamas užsienyje aš kartais įsivaizduoju, kad įsimylėjau vieną ar kitą praeivę Manhetene, Pietų Prancūzijos miestukyje, Jeruzalės bulvare. Ir akimirksniu vaizduotėje improvizuoju romaną, kuris galėtų prasidėti, jei aš, pakeitęs vardą, pavardę, pilietybę, pakeisčiau savo biografiją ir pradėčiau naują gyvenimą.
Tokie vaizduotės žaidimai man sukelia realius jausmus. Stiprius jausmus. Kurie vienaip ar kitaip tampa kūrybos medžiaga. Ilgą laiką aš įsivaizdavau, kad įsimylėjau Filadelfijos simfoninio orkestro violončelininkę, kuriai suteikiau vardą Melody Džons. Tai man bematant tapo kūrybos eskizu.
- Tai buvo reali moteris?
- Ne, mano vaizduotės vaisius.
- Ką manote apie buitį? Ar ji nesmaugia kūrėjo ir jo vaizduotės skalbinių virvėmis?
- Yra labai visokia buitis. Ji gali būti būties įsikūnijimas arba svetima, primesta, neleidžianti žmogui vystytis. Tuomet nenustebčiau, jei užeina noras pasikarti ant skalbinių virvės.
- O kokia Jūsiškė buitis?
- Mano buitis - tai sąskaitos, sningančios ant galvos. Būtinybė įsistatyti langą žiemai. Vaikščioti į turgų.
- Kodėl ne į “Maximą”?
- Aš linkęs vaikščioti į “Maximą”, žmona sako - labiau apsimoka į turgų. “Maximoje” galima atsipalaiduoti, grojant muzikai, ir nepastebimai prisikrauti į vežimėlį prekių, kainuojančių, kaip paaiškėja prie kasos, pusę tavo atlyginimo.
Turguje yra įdomiau. Ten įdomesni žmonės, veidai, kalba. Turguje pasitaiko vagių, kas taip pat labai įdomu.
- Jus buvo apvogę?
- Taip, bet ne turguje, o banke. Nuo mano kortelės buvo nuskaityti pinigai, už kuriuos, kaip paaiškėjo, kažkas apsilankė bare “Čigonų rojus” Kingstone. Per kelias minutes netekau 400-500 litų. Spėju, kad bare tokiu pavadinimu už mano pinigus kažkas užsisakė baltojo ryklio peleką su taure prancūziško šampano. Banke man paaiškino, kad įvyko klaida tarptautinių atsiskaitymų sistemoje.
- Baltojo ryklio pelekas... Ar ragavote ką nors panašaus?
- Ne, bet man patiko įsivaizduoti, kad už mano pinigus mano antrasis “aš”, vilkintis baltą holivudinį kostiumą, pietauja palmių pavėsyje, baltojo ryklio peleką būtinai užgerdamas prancūzišku šampanu. Greta už staliuko aš mačiau tai savo žmoną su tropikų gėlėmis papuošta skrybėlaite, tai nepažįstamąją, vardu Melody Džons. O reali mano situacija tuo metu buvo tokia, kad neturėjau kuo susimokėti už kambarį Druskininkuose.
- Jūs - gurmanas?
- Manau, kad taip. Aš mėgstu valgyti ir skaniai, ir gražiai.
- Vadinasi, gurmanas ir estetas.
- Taip, ir tai dar baisiau. Beveik neįmanoma. Ką tik firma “Lietuviškos knygos” ir Baltijos fondas surengė seminarą, ir mes, būrelis lietuvių ir skandinavų rašytojų bei vertėjų, keliavome per Lietuvą. Buvome apsistoję Druskininkuose ir Jurbarke. Ir, turiu prisipažinti, kad aš, kaip “gurmanas ir estetas”, kentėjau. Mūsų provincijos virėjai vis dar maitina taip, kaip maitindavo žmones Brežnevo laikų sanatorijose. Majonezas, silkutė, firminiai cepelinai, košė, plaukiojanti riebaluose. Aš nuo šito labai seniai atpratęs. Valgydamas tokį maistą, pasijuntu praradęs darbingumą ir “formą”.
- Tai ne Jūsų mamos įdaryta lydeka, ar ne?
- Tikrai ne. (Juokiasi.) Deja, mama jau nebetiekia nei įdarytų lydekų, nei karpių, prie kurių aš buvau pripratęs vaikystėje. Mūsų giminės kaunietiškoji atšaka yra perėjusi prie Viduržemio jūros baseino šalių virtuvės. Čia vertinamas alyvuogių aliejus, turkiški pipirai, stambiai suplėšyti salotų lapai, paukštiena arba veršiena, sausas vynas.
- Mėgstate vyną?
- Jeigu aš pradėsiu pasakoti, ką manau apie vyną, šiame alaus ir degtinės krašte tai bus palaikyta alkoholio propaganda. Vis dėlto mokėjimas gardžiuotis geru vynu, tai ne girtuoklystės propagavimas. Neseniai padariau atradimą, kad sauso vyno skonio sudedamoji dalis yra ne tik vynuogių rūšis, iš kurios jis pagamintas, bet net taurė, iš kurios geriamas. Visomis purpuro spalvomis švytintis bordo plono skimbčiojančio stiklo taurėje atskleidžia visą savo žavesį, spalvą, aromatą... Visuomet jaučiau, kad toks natiurmortas manyje suaktyviną gyvybės geną.
- Kokie Jūsų santykiai su broliu?
- Broliški. O broliški, tai reiškia - intensyvūs. Taip jau atsitiko, kad aš esu vyresnysis brolis, ir jis labai dažnai klausia mano nuomonės įvairiose situacijose.
- Taip būdavo ir tada, kai Emanuelis Zingeris buvo Seimo narys?
- Jis visuomet manęs klausia, kai jam reikia nuspręsti ką nors svarbaus. O aš visuomet sergu už jį. Tiksliau kalbant, už mūsų idėjas.
