Nusilpęs regėjimas sudaužė vaikystės svajonę tapti vairuotoju, bet prijaukino kūrybos mūzą 

“Kiekvienas žingsnis aklajam ar silpnaregiam daug sunkesnis nei sveikajam. Jokia kompensacinė technika mums nekompensuoja viso to, ką turi sveikieji. Jei net kažkiek ir matai, tai, užsidėjus akinius, sumažėja akiplotis, mažiau gaunama informacijos. Sveikieji turi didesnes galimybes visose srityse, bet mes nedejuojam. Manau, kad likimas pasirenka stipresnius ir juos išbando”, - sako keturiasdešimt trejų metų Stasys Babonas. Jis - Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Kauno ir Marijampolės apskričių tarybos pirmininkas, keleto knygų - romano, apsakymų, apysakų autorius.  

Vos skirdavo žmogų nuo stulpo  

Septynias klases Stasys Babonas baigė reginčiųjų mokykloje Jurbarko rajone, tačiau regėjimas palaipsniui silpo. Pradėjo drumstis akių lęšiukai, išsivystė katarakta. Teko Stasiui išvažiuoti mokytis iš pradžių į Kauną, vėliau - į Vilnių, kur baigė A.Jonyno aklųjų bei silpnaregių vidurinę mokyklą. Po to atvažiavo gyventi į Kauną, pradėjo dirbti Aklųjų ir silpnaregių kombinate. Tuo metu jis buvo I grupės regėjimo invalidas.

Apie tuometinį savo regėjimą Stasys sako: “Mačiau tiek: jei juda - tai žmogus, jei nejuda - tai stulpas”. Daugiau nei prieš dvidešimt metų Stasiui operavo akis. “Po operacijos užsidėjau akinius storais stiklais ir mačiau palyginti neblogai, - tvirtina Stasys Babonas. - Mano akiniai - tai ne visai normalūs akiniai, o lyg lęšiukai. Dabar medicina gerokai pažengusi į priekį, ir man galėtų įsodinti lęšiukus į akis, tikriausiai nė akinių nebereikėtų, bet prieš daug metų tai buvo neįmanoma”.

Stasys Babonas dabar - II grupės invalidas. Silpnas regėjimas jam nesutrukdė baigti Šiaulių pedagoginį institutą ir įgyti tiflopedagogo specialybę. Šiek tiek ragavo ir psichologijos studijų Vilniaus universitete. Nors, kaip dabar sako, jei būtų geros akys galbūt būtų tapęs autobuso vairuotoju. “Apie tai svajojau mokydamasis mokykloje”, - linksmai prisimena Stasys.  

Virtuvė - geriausia vieta kūrybai  

Į kūrybą Stasys “patraukė” anksti - eiliuoti pradėjo mokydamasis pradinėje mokykloje. “Išleido” ir knygą: iš popieriaus lapų ją sulankstė, susiuvo ir prirašė eilėraščių.

Pirmą Stasio eilėraštį išspausdino aklųjų almanachas “Vaivorykštė”, kai jam buvo šešiolika metų. Gyvendamas Kaune Stasys pradėjo rašyti miniatiūras, lankė literatų būrelį, kuriam vadovavo žinomas rašytojas Petras Venclovas.

“Bet tuomet kažkodėl nusprendžiau, kad tai - ne vyriškas darbas ir beveik aštuonerius metus nieko nerašiau, - pasakoja Stasys. - Tačiau neiškenčiau. Vėl griebiausi plunksnos ir pradėjau rašyti prozą”.

Jo miniatiūras, apsakymus spausdino periodiniai leidiniai, o 1995 metais pasirodė pirmoji prozos knyga - apysaka ir apsakymų triptikas “Trys sugrįžimai namo”. Šios knygos leidybą finansavo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga. Lietuvos aklųjų biblioteka kasmet skelbia brandžiausios aklojo ar silpnaregio literato knygos konkursą. Jį laimėjusi knyga LASS lėšomis išleidžiama reginčiųjų raštu. Tais metais konkurso laurai teko Stasiui Babonui.

Stasys sako, kad kūryboje gali įgyvendinti daug svajonių, ko negali padaryti realiame gyvenime. “Kai šeimyna suminga, einu į virtuvę, sėdu prie stalo ir ką sugalvoju, viskas išsipildo bent jau popieriaus lape”, - dalijasi kūrybiniu procesu Stasys.

2002 metais aklųjų almanache “Žodžio spalvos” buvo išspausdinta Stasio Babono apysaka “Karaliaus mirtis arba legenda apie Vandos meilę”, o pernai pasirodė jo romanas “Klystžvakės šaukia”. Tai kūrinys apie Kauno akluosius paskutiniaisiais sovietiniais metais.

Stasys Babonas sako romane norėjęs parodyti tikrą aklųjų gyvenimą. “Aklieji proginiuose straipsniuose būdavo vaizduojami tik kaip teigiami, “atvirukiniai” herojai: viską moka, nugali bet kokias kliūtis. O iš tiesų aklieji - kaip ir visi kiti žmonės: būna ir “velnių prišveitę”, ir taurelę pakilnoja. O sunkus gyvenimas priverčia netgi susimąstyti, ar verta gyventi toliau, ar pasitraukti iš gyvenimo savo noru”, - tvirtina Stasys Babonas. Kūrybinė išmonė paremta ir realiais gyvenimo įvykiais: ne vienas Stasio pažįstamas aklasis pasitraukė iš gyvenimo.  

Tarp prozos ir muzikos  

Stasys jau baigė sudaryti naują knygą - joje keletas apsakymų ir pora apysakų. Šiuo metu ją redaguoja ir kitais metais vėl žada dalyvauti konkurse.

“Sunkiausia būna atsakyti, kodėl pasirinkau vieną ar kitą temą kūrybai, - sako Stasys. - Man įdomu, kaip žmogus priima kritines situacijas, kokios jo galimybių ribos. Ribinėse situacijose labai įdomiai psichologiškai atsiskleidžia žmogus: paaiškėja, kiek jis gali pakelti, kada palūžta, o kada sukyla ambicijos ir norisi įrodyti, kad neįveikiamų dalykų nėra”.

Pirmoji Stasio kūrybos vertintoja - žmona Vilija. Ji taip pat regėjimo invalidė, jau aštuonerius metus gyvena su donoriniu inkstu. Tačiau Babonų šeimoje dažniausiai kalbama ne apie ligas, o apie kūrybą. Dvidešimtmetis sūnus Mindaugas - “Flex” grupės lyderis, kuriantis dainas ir muziką. Grupė yra išleidusi du kompaktinius diskus.

“Vyras prašo paskaityti jo kūrinį, padėti pavadinimą ar vardą herojui sugalvoti. Sūnus klausia mano nuomonės, ar man patinka jo sukurta muzika. Nenuobodu namie”, - apie kūrybingus savo šeimos vyrus sako ponia Vilija.  

“Bermudų keturkampis”  

Apie aklųjų organizacijos planus, norus Stasys Babonas kalba lygiai taip pat su užsidegimu, kaip ir apie kūrybą. Aklieji ir silpnaregiai nori Kaune turėti savo centrą, kuriam finansavimą skirtų Savivaldybė.

“Norai didesni nei realios galimybės. Be to, visuomenės, biurokratų požiūris į neįgaliuosius kažkoks keistas. Mums neretai leidžiama suprasti, jog jei kažką duoda invalidams, tai lyg atima iš kitų žmonių. Lyg mes būtume ne to paties miesto gyventojai, - piktinasi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Kauno bei Marijampolės apskričių tarybos pirmininkas Stasys Babonas. - Mūsų organizacija - seniausia visuomeninė organizacija Lietuvoje, įkurta 20-ojo amžiaus trečiajame dešimtmetyje, o ligi šiol mes Kauno socialinėje struktūroje neturime savo vietos”.

Kauno aklųjų ir silpnaregių centro steigimo dokumentai jau pora metų, anot S.Babono, “vartosi” biurokratų stalčiuose.

Miesto aplinka mažai pritaikyta akliesiems. “Daugiausiai aklųjų apgyvendintame Taikos prospekto, J.Basanavičiaus, Savanorių, J.Žemgulio gatvių rajone, “Bermudų keturkampyje”, yra akliesiems pritaikytas šviesoforas, “Hansa” banko bankomatas, tačiau to per maža, - teigia S.Babonas. - Miesto Tarybos Socialinių reikalų komiteto pastangomis dalį aplinkos, kur gyvena aklieji, žadama remontuoti, pritaikyti mūsų poreikiams”.

S.Babonas sako tikįs, jog pasikeis politikų, valdininkų požiūris į neįgaliuosius, ir nebeliks tokios praktikos, kai invalidų reikmėms neretai lėšų skiriama tada, jei lieka nuo kitų.

“Šitos “partijos” - aklųjų ir silpnaregių - mes patys nepasirinkom. Ją mums parinko likimas, - sako fatalistu save laikantis Stasys Babonas. - Gyvenime yra dėsniai, kurių mes galbūt nežinome arba negalime įvardyti. Ribos - ko negali padaryti arba jei padarai ne taip, gyvenimas “kerta”. Reikia jausti tą nematomą koridorių, kuriuo gali eiti. Ateina nauja diena, ir galvoji, kaip ją išgyventi, ką reikia padaryti, nes kitos dienos gali ir nebūti. O padaryti geri darbai grįžta su kaupu”.