Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Lietuviai ir latviai uždirba mažiausiai Europos Sąjungoje
2005-05-12
Lina NAVICKAITĖ
Specialistų pastebėjimu, minimalų uždarbį mūsų šalyje iškreipia šešėlinės ekonomikos mastai
Lietuva pagal šalies ekonomikos augimo tempus jau prieš kelerius metus buvo tituluota Baltijos tigru. Tačiau kodėl gana įspūdingi ūkio rodikliai taip vangiai atsispindi tautiečių piniginėse? Statistika liudija, jog lietuviai uždirba mažiausiai Europos Sąjungoje - už mus beveik dukart daugiau uždirba čekai, triskart slovėnai, o minimalus darbo užmokestis Liuksemburge yra net dešimt kartų didesnis nei Lietuvoje.
Iki Vakarų lygio toloka
Europos darbdavių federacija (FedEE) paskelbė duomenis apie skirtingose Senojo žemyno valstybėse nustatytą minimalų darbo užmokestį. Lietuva, kur vadinamasis minimumas siekia 500 litų, atsidūrė sąrašo pabaigoje, o tarp Europos Sąjungos (ES) valstybių aplenkė tik kaimynę Latviją.
Keliasdešimčia litų daugiau už lietuvius pajamų gauna už minimalų atlyginimą dirbantys slovakai bei estai, tačiau lenkai, vengrai ir čekai uždirba dviem trim šimtais daugiau. Net ES narystės tik siekianti Turkija pagal šį rodiklį Lietuvą lenkia dukart - minimalus atlyginimas šioje Viduržemio jūros valstybėje beveik siekia 1000 litų. Pastebėtina, kad daugelyje buvusių socialistinio bloko šalių ir Portugalijoje atlyginimo minimumas yra mažesnis už pragyvenimo minimumą.
Visose kitose ES valstybėse per mėnesį mažų mažiausiai galima uždirbti nuo 1,3 tūkst. iki 5 tūkst. litų. Didžiausias minimalus atlyginimas nustatytas Belgijoje bei nykštukinėje Liuksemburgo valstybėje.
Tiesa, minimalus užmokestis yra nurodomas ne visose valstybėse. Jo nėra Skandinavijos šalyse, Vokietijoje bei Austrijoje.
Galbūt lietuvius paguos tas faktas, jog į mūsų valstybę dar yra kam lygiuotis. Net dvigubai mažiau už mus uždirba rumunai, serbai, bulgarai. O paskutinės sąraše - Moldova bei Rusijos federacija, kur gyventojai, dirbdami už minimalų atlyginimą, atitinkamai uždirba maždaug po 90 ir 70 litų.
Ekonomika auga tik popieriuje?
“Šiuo metu itin daug kalbama apie greitą ir sėkmingą mūsų šalies ekonomikos plėtrą, tačiau dauguma žmonių savo kišenėse pagerėjimo nejaučia. Valstybė turėtų ne girtis apie pasiekimus, o imtis priemonių, kad Lietuva galėtų lygiuotis, jei ne į Prancūziją, Belgiją ar Liuksemburgą, tai bent jau į Čekiją, Vengriją ar Lenkiją”, - tvirtino Vladas Vyšniauskas, KTU socialinių mokslų docentas, dėstantis regioninę ekonomiką.
“Lietuvoje ekonomika taip sparčiai auga tik ant popieriaus. Pareiškimai, kad gyvenimas gerėja, tėra viešas ekonomistų blefas ir akių dūmimas. To reikia klausti žmonių, ir jie pasakys, kad jokio pagerėjimo nejaučia. Vadinasi, realiai mūsų gyvenimas nepasikeitė. Ekonomistų ir politikų pažadus galbūt pajaus dabartiniai 30-mečiai, o ką daryti tiems, kurie dirbo visą gyvenimą ir jau sulaukė 50-60 metų? Praėjo 15 metų, o kiek dar reikės laukti to pagerėjimo?” - retoriškai klausė docentas, kurio nuomone, kitos naujosios ES šalys padarė kur kas didesnį šuolį pirmyn nei Lietuva.
V.Vyšniausko įsitikinimu, 500 litų dydžio atlyginimų artimiausiu metu neliks tik Vilniuje, kuriam ir taip atitenka didžioji dalis pritrauktų investicijų bei iš biudžeto skiriamų lėšų. O kituose šalies miestuose žmonės dar ilgai turės tenkintis minimalia alga, kuri regionuose nesieks nė valstybės nustatytų 500 litų.
“Kaunas - ne išimtis, čia taip pat žmonės dirba ir dirbs už minimalų atlyginimą. Atkreipkite dėmesį, kiek žmonių po savaitgalio rausiasi apgulę šiukšlių konteinerius. Kai neseniai pasiteiravau vienų žmogelių, kas jie tokie, atsakymai mane pribloškė. Vienas prisistatė esąs ekonomikos daktaras, kuris būdamas 62 metų negali rasti darbo jau šešti metai. Kitas sakėsi buvęs aukštos klasės inžinierius, kadaise dirbęs Radijo gamykloje. Štai jums realus mūsų šalies ekonomikos augimo vaizdas, o ne skaičiai, kuriuos rodome Europai”, - gana kategoriškai dėstė V.Vyšniauskas, kurio nuomone, tautiečių gyvenimas pasikeis tik tuomet, kai į šalies valdžią ateis nauja politikų karta.
Žmonės realiai uždirba daugiau
Tuo tarpu finansų bei ekonomikos specialistai nėra linkę dramatizuoti esamos situacijos ir atmesti statistikos duomenų, kurie liudija šalies ūkio augimą. Būtent nuo tolesnių Lietuvos ekonomikos augimo tempų ir priklauso, kaip greitai bent jau priartėsime prie ES šalyse mokamų atlyginimų vidurkio. Tuo įsitikinęs banko “Nord/LB” vyriausiasis analitikas prof. Rimantas Rudzkis.
“Tam, kad atlyginimai didėtų, ekonomikos augimo sparta turėtų būti išlaikyta ne vienerius ar dvejus metus. Šiam procesui prireiks ilgesnio laikotarpio, sakyčiau, net dešimtmečių”, - teigė R.Rudzkis.
Ekspertai prognozuoja, jog per metus vidutiniškai Lietuvoje atlyginimai turėtų būti didinami apie 10 proc., tačiau realią situaciją lems šalies ūkio rodikliai bei pritrauktų užsienio investicijų srautas.
Atsakydamas į visiems rūpimą klausimą, kodėl gana aukšti Lietuvos ekonomikos rodikliai iki šiol taip vangiai atsispindi tautiečių piniginėse, finansų analitikas ragina neskubėti: “Po nuosmukio šalies ūkis auga dar palyginti neilgai. Per vieną naktį iš esmės situacija negali pasikeisti, tačiau ji jau keičiasi. Manau, kad netolimoje ateityje nebeliks žmonių, dirbančių vos už 500 litų per mėnesį. Realiai ir šiuo metu situacija yra kitokia. Žmonės tikrai uždirba daugiau, tačiau dar nemaža dalis atlyginimų sumokama neoficialiai, kaip sakoma, į vokelį. Gali būti, kad oficialiai Lietuvoje atlyginimai išlieka gana nedideli, nes kitą, vos ne tokią pat dalį algos lietuviai gauna vokeliuose. Kokios iš tiesų yra šešėlinės ekonomikos apimtys, vertinti labai sunku”.
Pastebėta, jog kitose Baltijos valstybėse atlyginimų augimo tempas buvo spartesnis ir prasidėjo anksčiau nei Lietuvoje, kur ilgus metus buvo gana didelis nedarbas.
“Atlyginimus diktuoja darbo rinka. Darbdavys tikrai nekels atlyginimo, jeigu už durų stovi keli bedarbiai. Tačiau tokia situacija jau keičiasi, nes, atsidarius užsienio rinkoms, Lietuvoje jau ima trūkti darbuotojų, ypač kvalifikuotų specialistų. Darbdaviai, siekdami išlaikyti darbuotojus, bus priversti kelti atlyginimus”, - pastebi banko vyriausiasis analitikas.
Minimumo dienos suskaičiuotos
Vis dėlto R.Rudzkis pripažino, jog Lietuvoje vis dar jaučiamas didelis atotrūkis tarp bendrojo vidaus produkto (BVP) ir atlyginimų augimo. Pagal BVP vienam gyventojui rodiklį mūsų šalis pernai aplenkė Lenkiją, tačiau kaimynai vidutiniškai uždirba daugiau nei lietuviai, nes šioje valstybėje uždarbis buvo didinamas kur kas anksčiau.
“Esu tikras, kad per artimiausius metus Lietuvoje atlyginimai turėtų sparčiai didėti, net jeigu ūkio plėtra ir sulėtės. Įvertinus ES darbo rinkų trauką, sunku tikėtis, kad žmonėms ir ateityje bus mokamas tik minimalus atlyginimas. Ši situacija gali tęstis ne ilgiau kaip metus ir tik provincijoje”, - teigė banko analitikas.
Darbdavių nuogąstavimai, esą didinant minimalų darbo užmokestį teks atleisti dalį darbuotojų, R.Rudzkiui neatrodo pagrįsti.
“Tai daugiau darbdavių gynybinė reakcija. Tačiau, žinoma, Lietuvoje įmonė įmonei nelygi. Smulkiose bei vidutinėse įmonėse, kur liko seni įrengimai bei yra žemas darbo našumas, visas verslas paremtas tik pigia darbo jėga. Tokioms bendrovėms kelti atlyginimus bus problemiška”, - pridūrė profesorius.
Vis dėlto valstybei keliant minimalų darbo užmokestį, didžiausią smūgį patiria tie verslininkai, kurie linkę algas mokėti vokeliuose ir slėpti mokesčius.
“Žinoma, kad geriau būtų, jeigu valstybė nesikištų ir nereguliuotų minimalaus darbo užmokesčio lygio. Tačiau tam reikia surasti veiksmingas priemones, kaip kovoti su neoficialiai mokamais atlyginimais. Valstybė, keldama minimalų darbo užmokestį, rūpinasi ne darbuotojais, o tuo, kaip surinkti daugiau mokesčių. Taip valstybė priverčia darbdavius oficialiai deklaruoti didesnę dalį atlyginimo”, - teigė R.Rudzkis.
Ekspertai vienbalsiai teigia, kad minimalus darbo užmokestis turėtų būti diferencijuotas pagal veiklos pobūdį: aukštesnės kvalifikacijos specialistai turėtų uždirbti daugiau nei eiliniai darbininkai, tačiau tai įtvirtinti nėra lengva.
Kils atlyginimai, kils ir kainos
Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danas Arlauskas taip pat įsitikinęs, jog realų atlyginimų dydį iškreipia šešėlinės ekonomikos mastai.
“Pranešimai apie šešėlinės ekonomikos mažėjimą yra tik trupiniai. Tai kol kas lieka masiniu reiškiniu Lietuvoje, kurį išnaikinti yra labai sunku, nes darbdaviai, ypač regionuose, iš tiesų neturi galimybių mokėti didesnių atlyginimų. Minimalus darbo užmokesčio dydis taip pat turėtų būti diferencijuotas pagal atskirus šalies regionus, kur ir pragyvenimo lygiai skiriasi”, - teigė D.Arlauskas, kritikavęs, jog šalies valdžia manipuliuoja šiuo rodikliu ir kartelę pakelia tik prieš rinkimus.
Jis ragina tiek minimalaus, tiek vidutinio darbo užmokesčio nevertinti vien tik skaitine išraiška kitų ES šalių kontekste.
“Atlyginimus turime vertinti kartu su kainomis, kurios taip pat gerokai atsilieka nuo ES vidurkio”, - teigė konfederacijos vadovas, siūlydamas išvesti tam tikrą indeksą, pagal kurį būtų galima lyginti Lietuvą su kitomis ES šalimis ir pagal atlyginimus, ir pagal kainas.
“Mes, darbdaviai, pripažįstame, kad Lietuvoje už 500 litų sunku pragyventi. O minimalus atlyginimas yra toks mažas dar ir dėl to, kad pagal net ir augantį BVP vienam gyventojui Lietuva taip pat yra priešpaskutinėje vietoje ES. Toks atlyginimų lygis mus taip pat baugina, nes jis neskatina vidaus vartojimo rinkos plėtros, nes gyventojai didžiąją dalį pajamų išleidžia už komunalines paslaugas ir būtiniausioms prekėms. Statistika liudija, kad per metus vidutiniškai lietuvis kultūrai skiria vos 7 litus”, - pridūrė D.Arlauskas.
Minimalų atlyginimą būtų galima kilstelti, tačiau paskui šoktels ir visos kainos.
“Jeigu valstybė yra pasirengusi infliacijos smūgiui, minimalų atlyginimą galima padidinti. Tačiau apie planus prisijungti prie euro zonos galime pamiršti”, - užsiminė D.Arlauskas, nesiryžęs prognozuoti, kiek procentų atlyginimai galėtų kilti artimiausiu metu.
“Norėdami išlaikyti darbuotojus, būsime priversti kelti darbo užmokestį. Tačiau reikia detaliai paskaičiuoti, kiek atlyginimai galėtų kilti, kad valstybėje nesukeltume griūties”, - įsitikinęs konfederacijos vadovas, kol kas skeptiškai vertinantis ekonomistų prognozes.
