Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Ledo vaikų likimai
2003-06-14
Virginija SKUČAITĖ
Tebėra kategorija tremtinių, kurie neprisimena, kaip pateko į Sibirą, nes jie (apie 40 tūkst.) trėmimų metu buvo arba kūdikiai, arba vaikai. Daugiausia jų buvo ištremta per didžiąją 1948 metų tremtį - daugiau nei 11 tūkst. Dalis jų žuvo net nepasiekę Sibiro arba pirmąją tremties žiemą, kiti - vėliau. Yra žinoma, kad tremtyje mirė apie 5 tūkst. lietuvių vaikų, tūkstančiai liko našlaičiai. Tai vienas baisiausių lietuvių tremties istorijos puslapių.
Lietuvos ir Rusijos archyviniai dokumentai, liudytojai atskleidžia ne tik ypatingą lietuvių tautos naikintojų požiūrį į tremtinių vaikus, bet ir kai kurių Tarybų Lietuvos vadovų palankumą našlaičių iš Sibiro gelbėjimo operacijoms, pačių vaikų pastangas išlikti gyviems.
Buvo skatinamas nutautėjimas
Istorikai suskaičiavo, kad 1945 - 1954 metais Sibiro tremtyje lietuvių šeimose gimė beveik du tūkstančiai vaikų. Lietuvos gyventojų ir rezistencijos tyrimo centro Genocido ir rezistencijos departamento direktorius doc. Arvydas Anušauskas teigia, kad tokie vaikai iškart tapdavo tremtiniais. Tuo tarpu, tarkim, rusų tautybės vaikai, gimę tremtyje, į tremtinių įskaitą nebuvo įrašomi. Į ją patekdavo net ir tremtinio tėvo ir netremtinės motinos vaikai. Nuo 1949 metų mišriose tremtinių ir netremtinių santuokose gimę vaikai, sulaukę 16 metų, galėjo pasirinkti tautybę. Jei vaikas pasirinkdavo tremtinio (motinos ar tėvo) tautybę, tapdavo tremtiniu. Pasirinkę priešingai, vaikai į tremtinių įskaitą nebuvo įrašomi. Tokiu būdu buvo skatinamas nutautėjimas.
Daugiavaikės šeimos, negalėdamos išmaitinti savo vaikų, bėgdavo į Lietuvą. Čia jų laukdavo specialūs tremtinių gaudymo būriai. Sugaudytus tėvus dažniausiai įkalindavo 5 metams, o vaikus grąžindavo į trėmimo vietą. Beje, vaikai, sulaukę Sibire devynerių, o dažniausiai - dvylikos metų turėjo dirbti kartu su suaugusiais tremtiniais. Jei pabėgusių į Lietuvą, tačiau vėl grąžintų į Sibirą vaikų nepriglausdavo lietuvių tremtinių šeimos, mažieji tremtiniai patekdavo į vaikų globos namus ir ilgainiui tapdavo kitos šalies piliečiais. Yra faktų, bylojančių, kad į Sibirą iš Lietuvos vyko ekspedicijos gelbėti vaikus našlaičius iš tremties. Tokias ekspedicijas organizavo inteligentai, o jas rėmė kai kurie tuo metu aukštus postus Tarybų Lietuvos vadovybėje užėmę žmonės.
Justo Paleckio pėdsakas
1946 metais per penkias tremtinių našlaičių gelbėjimo iš Sibiro ekspedicijas buvo pargabenta apie pustrečio šimto vaikų. Anot dabar Vilniaus universitete istoriją studijuojančios Ramunės Briedienės, į pavojingas ekspedicijas parvežti vaikų pakaitomis vyko M.Ignatavičius, J.Bulota, P.Monstavičius, J.Gerulaitis, O.Jakubėnaitė, Zakarevičius ir Kuznecova, kurių dauguma mokėsi ar dirbo Vilniaus universitete, švietimo skyriuose.
Be oficialių ekspedicijų į Sibirą, vaikus iš pražūties tremtyje gelbėjo ir pavieniai asmenys. Pavyzdžiui, Lietuvos kompartijos Centro komiteto darbuotoja Marija Kaunaitė, nuvykusi į Altąjų aplankyti savo sesers, parvežė į Lietuvą du vaikus. Kazimieras Kizinis surinkdavo pinigų iš žmonių Lietuvoje ir važiuodavo į Sibirą parvežti vaikų. Vien 1947 m. jis parvežė 10 vaikų.
Pirmąją našlaičių gelbėjimo ekspedicija rūpinosi įtakinga kauniečių gydytojų Nemeikšų šeima, gavusi per anuometinės Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininką Justą Paleckį lėšų ekspedicijai bei suradusi Švietimo ministerijoje žmonių, sutikusių parvežti iš Sibiro našlaičius. Beje, Nemeikšoms talkino ir profesorius Antanas Žmuidzinavičius.
J.Paleckis, kuris buvo apipiltas tremtinių giminių prašymais dėl vaikų grąžinimo į Lietuvą, tam pritarė ir pavedė tuo rūpintis Švietimo ministerijai.
Surengtų ekspedicijų į Sibirą dalyviai mini J.Paleckio paramą, kurią byloja jo siųsti pinigai ir parašai sąrašuose našlaičių, kuriuos reikėjo parvežti iš Sibiro. Keletą sąrašų patvirtino švietimo ministro pavaduotojas J.Šalkauskas.
Gelbėtojai nepaisė pavojų
Jie sugebėdavo parvežti daugiau vaikų, nei buvo sąrašuose. Tarp grįžusiųjų į Lietuvą buvo ne tik našlaičių.
Tad Lietuvą pasiekė net ir turėjusieji tėvus vaikai. Namo buvo vežami tie, kurių motinos mirtinai sirgo, tėvai buvo lageryje, o vaikai badavo ir šalo.
Kelionė į Tėvynę buvo labai varginanti, nes traukiniai ir lėktuvai nesilaikė grafiko, labai vėlavo, buvo sausakimši, visur knibždėjo vagys, valkatos, benamiai. Kelionės trukdavo mėnesį ir ilgiau. Sudėtingiausią ir ilgiausią kelionę atliko J.Gerulaitis su J.Bulota, pasiekę net Laptevų jūros pakrantę, kur vaikai mirdavo nuo bado ir šalčio.
“Aš tuo metu mokiausi parengiamuosiuose kursuose į Vilniaus universitetą. Kartą žmogus iš Švietimo ministerijos man pasiūlė parvežti 16 vaikų nuo Laptevų jūros.
Aš iškart sutikau, nes puoselėjau viltį parsigabenti seserį, ištremtą į amžino įšalo žemę. Su geografu Gerulaičiu surinkę vaikus iš ledinių Stolbų, Trofimovsko, Bykovo ir kitų salų, papildėme ledo vaikų būrį mirusių lietuvių vaikais - Jakutsko vaikų namų auklėtiniais”, - pasakojo sovietmečiu Vilniaus universitete dėstęs ir kibirkščiavęs humoru Jonas Bulota. Jo ir J.Gerulaičio kelionė su 46 vaikais į Lietuvą užtruko net tris mėnesius.
Joje reikėjo ir įžūlumo, ir apsukrumo, ir diplomatijos, kad visi vaikai pasiektų tėvų žemę. Beje, pinigai į Jakutijos banką ekspedicijos dalyviams buvo siunčiami J.Paleckio vardu.
Jam J.Bulota su J.Gerulaičiu atvežė maišą prašymų, kuriuos parašė į amžino įšalo žemę ištremti lietuviai.
Su ekspedicijomis grįžusiųjų į Lietuvą vaikų likimai susiklostė skirtingai. Dalį nelegaliai parvežtųjų po kelerių metų aptiko saugumiečiai ir grąžino į tremties vietas, kiti parvežtieji augo vaikų namuose. Sulaukusieji pilnametystės klastojo dokumentus ir biografijas, kad nebūtų grąžinti į Sibirą.
Buvę Sibiro vaikai pasakoja ir kitas istorijas, kurios atskleidžia jų pačių mėginimus atitolinti grėsusią mirtį nuo bado ir šalčio. Tokie pasakojimai iki šiol kelia nuostabą.
Padėjo K.Vorošilovas
Kauno pakraštyje, Domeikavoje, gyvenanti Janina Vaidotienė į Sibirą, Irkutsko sritį, buvo ištremta 1949 metais. Tada jai tebuvo 10 metų, o kitos trys seserys - gerokai jaunesnės.
Mergaitės į Sibirą pateko tik su mama, nes tėvas už partizanų rėmimą buvo išvežtas iki gyvos galvos į Karagandos lagerius.
Mergaičių motina, norėdama apsaugoti vaikus nuo bado, išmainė vestuvinį žiedą ir paltą į ožką, kurią apgyvendino palaikiame tvartelyje. Tačiau ožka neatlaikė Sibiro šalčių - nugaišo.
“Štai tuomet aš, pasislėpusi nuo mamos, parašiau laišką anuometiniam Rusijos aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininkui Klementui Vorošilovui. Laiške aprašiusi mūsų vargus, paprašiau leisti tėvui atvažiuoti gyventi pas mus.
Ir ką jūs manote? Vorošilovas išpildė mano prašymą. Mums tai buvo didelis netikėtumas ir tikras išsigelbėjimas, nes grįžęs iš lagerio tėtis pastatė šiltą tvartelį”, - prisiminė savo sėkmingą vaikišką iniciatyvą pensininkė Janina Vaidotienė.
Beje, laišką ji adresavo K.Vorošilovui todėl, kad mergaitei patiko laikraščiuose jo portretas.
Dabar Janina Vaidotienė Domeikavoje vadovauja pačios įkurtam Lietuvos žmonių kančios muziejui, kuriame sukaupta šimtai eksponatų, bylojančių ne tik apie suaugusiųjų, bet ir vaikų gyvenimą tolimajame Sibire.
