Klozetai ir kiti analogiškos paskirties įrenginiai buvo žinomi civilizacijos lopšyje 

Istorijos ir enciklopedijos, įvairūs žinynai ir kiti panašūs leidiniai droviai tyli apie tualetus, be kurių neapsieina nei varguoliai, nei prezidentai, jų kilmę bei raidą. Šiaulietis istorikas Vilius Puronas bene vienintelis Lietuvoje surinko įdomių faktų ne tik iš įvairių šalių, bet ir Lietuvos tupyklų istorijos.  

Klozeto prototipai  

Šumerus, kuriuos žinome kaip tautą, sukūrusią dantiraštį, matyt, reiktų laikyti ir dabartinio klozeto prototipo kūrėjais. Šumerų klozetai buvo talpyklos su vandeniu, kurios atsidengdavo, patraukus virvę. Kretos salos Knoso valdovų rūmuose buvo įrengta kanalizacija ir vandeniu nuplaunami klozetai. Senovės egiptiečiai vaikščiojo į būdeles, įrengtas už būsto iš kiemo pusės. Tose būdelėse buvo sumūrytas iš plytų narvelis, virš kurio stovėdavo krėslas su skyle viduryje. Į narvelius egiptiečiai bėrė smėlį, o ne pylė vandenį.

Vilius Puronas tvirtina, kad Marienburgo pilyje iki šių dienų išliko puikiai įrengtas tualetas - patalpa su eile kiauromis sėdynėmis kėdžių, panašių į sostus. Po ta patalpa keliais aukštais žemiau teškeno upeliukas, kuris viską nuplaudavo. Beje, viena iš tų kėdžių buvo mirtini spąstai priešams. Kai neįtikusį kryžiuočiams svečią užklupdavo gamtos reikalai, jis buvo vedamas prie lemtingosios kėdės, kuri, paspaudus specialų svertą, apsiversdavo - nelaimėlis nulėkdavo žemyn ir ištikšdavo ant akmeninio grindinio.  

Smirdančios Viduramžių pilys  

Jų šalti akmeniniai tualetai buvo įrengiami bokštuose. Pilių statytojai prilipdydavo tualetus ir prie bokšto sienos tarsi kregždžių lizdus - išvietės anga atsidurdavo anapus mūro sienos. Tad vasarą apie tokias pilis tvyrodavo nemalonus kvapas. Tačiau anuomet niekas tuo nesistebėdavo. Anot V.Purono, kai kurie mūsų praeities tyrinėtojai teigia, kad Vilniaus Valdovų rūmų išorėje taip pat turėjo būti sumūryti keturkampiai bokšteliai - danskeriai, tarnavę daugiau kaip tualetai, o ne gynybai.

Atidžiau pažvelgus į Vilniaus vyskupų rūmų (1667 m.) projektą, nesunku pastebėti du apvalius danskerius, kybančius virš ūkinio kiemo. Rūmų rekonstrukcijos metu jie nebuvo atstatyti.

Viduramžių miestiečiai gamtos reikalus dažniausiai atlikdavo į paplavų kibirą, kurio turinį surinkdavo “auksavežys” ir išveždavo už miesto. Dalis miestiečių indus išpildavo kur nors nuošaliau, o kartais - tiesiai pro langą. Tokia “kanalizacija pro langą” buvo pavojinga ne tik eiliniam praeiviui. Istorikas Albertas Vijūkas-Kojelavičius aprašo, kaip Torūnėje kryžiuočių magistras surengė vaišes, kuriose dalyvavo ir Jogaila. Apžiūrintį miestą garbųjį svečią viena miestietė apliejo virtuvės pamazgomis, šliūkštelėjusi jas pro langą. Moteriai, kuriai už tokį poelgį grėsė baisi bausmė, Jogaila atleido.

Pirmieji naktipuodžiai buvo sukurti baroko epochoje. Jie buvo porcelianiniai. XIX amžiuje dvaruose ir dvareliuose prie ponų miegamųjų buvo įrengti “kakuarai”. Greičiausiai iš šio pavadinimo kilo žodis “kaka”, kuris, kaip žinia, gyvas iki šiol.  

Pirmosios lietuvių tupyklos  

Gerai žinomas lenkų istorikas J.Dlugošas rašo, kad Lenkijos karalius lietuvis Jogaila, vos pakilęs iš lovos, eidavo į jaukią ir patogią patalpą, kurioje buvo įrengta tupykla - “skylėtas sostas”. Sėdėdamas šiame soste, pro išpjautą patalpos duryse langelį karalius klausydavosi didikų, dvariškių, įvairaus plauko prašytojų reikalų, net pasirašydavo dokumentus. Buvo pastebėta, kad toje patalpoje karalius itin lengvai ir geranoriškai išspręsdavo pačius painiausius klausimus.

Anot V.Purono, Gedimino pilies gynėjai greičiausiai naudojosi mediniu pastatėliu pilies teritorijoje. Ten buvusių talpyklų turinį dažnai išliedavo ant priešų galvų. Tokie papročiai vyravo visose gotikinėse Vakarų Europos pilyse. Tačiau Vilniaus pilis buvo viena pažangiausių anuometinėje Europoje. Mat Žemutinės pilies rūmuose buvo įrengtas tualetas su nutekančiu vandeniu. Tais laikais tai buvo labai pažangus įrenginys.

Lietuvos lygumų pilyse gamtos reikalai buvo atliekami į kelių metrų gylio šachtas. XVI - XVIII amžiuose Lietuvos magnatų rezidencijų kiemuose pradėta statyti specialios paskirties pastatukus, kuriuose buvo įrengtos didelės tupyklos. Tie pastatėliai buvo mūriniai, rečiau - mediniai.

Lietuvos dvaruose, miestuose, klebonijose išvietės minimos XVIII a. pabaigoje. Miestuose jos buvo vadinamos “nužnikais”, “vichudkėmis”, o vėliau - “išeinamomis vietomis”, “išvietėmis”. Beje, iki šiol lauko tualetai vadinami “išeinamomis” ir “išvietėmis”.

Lietuviai baudžiauninkai eidavo nusilengvinti už tvarto, žiemą - į tvartą. Pavasarį visa tai išmėždavo. V.Puronas tvirtina, kad pirmosios išvietės Žemaitijoje ir Nemuno žemupio kaimuose buvo pastatytos tik XX a. pradžioje. Yra žinių, kad tupyklas vertė statyti kaizeriniai žandarai. Tai buvo laikoma priespauda.

Turtingi Lietuvos miestiečiai klozetus su vandeniu buvo įsirengę dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą.  

WC sukūrė anglas

Klozeto su vandeniu mechanizmo sumanymo autorius - anglų didikas D.Haringtonas. Karalienė Elžbieta I, sužavėta šio sumanymo, apdovanojo jo autorių žemės valdomis. Tačiau tik po pusės amžiaus mechanikas T.Kraperis įgyvendino civilizacijos svajonę - WC pradėjo savo pergalingą žygį per pasaulį.

1884 m. pasaulinėje parodoje Paryžiuje aukso medaliu buvo įvertinta Pjero Lasalio fajanso fabriko produkcija - namų vonios kambarys ir visa, kas su tuo susiję. Tualetas įžengė į industrinę epochą. Pirmąjį vandens nuleidimo medinį bakelį 1905 m. sukonstravo ir pradėjo gaminti iki šiol veikianti šveicarų firma “Geberit”.

XX a. pradžioje viešuose tualetuose prigijo turkiškos tupyklos kaip vandens klozetų atmaina. Sovietmečiu tai buvo įprasta visuomeninio gyvenimo dalis mokyklose, kareivinėse, miesto soduose, stadionuose. Prie jų buvome taip įpratę, kad nė nepastebėdavome. Ėmėme tas tupyklas pastebėti tik tuomet, kai į jas atkreipė dėmesį užsieniečiai, pradėję lankytis pas mus.

Technokratijos poetai japonai jau sukonstravo tualetą, kuriame šaltas vanduo nubėga, šiltas apiplauna minkštą vietą, o kvepianti šilto oro srovė ją išdžiovina. Visa ši procedūra vyksta skambant užprogramuotai muzikai. 

Higienos paslaptys  

Nuo neatmenamų laikų higieniniams reikalams buvo naudojamos šiaudų gniūžtės, o vasarą - žolės kuokštas, varnalėšos lapas ar kitas tinkamas augalas. Senovės romėnai naudojosi ant lazdų pamautomis kempinėmis, inkai - mirkytomis kukurūzų burbuolėmis, XIX amžiaus Rusijos ūkininkai - medine lentele.

Prancūzijos karaliaus Liudviko XIII pirmasis ministras Rišeljė vertino merinosų (plonavilnių avių veislė) vilnas, Marija Antuanetė - nėriniuotas nosinaites, Petras I - ką tik papjautų žąsų kaklus ir t.t. Beje, ką prisigalvadovo kiti aristokratai ir didikai, galima sužinoti, paskaičius markizo de Sado užrašus.

Renesanso ir baroko laikais didikai vertino pakulas. Beje, Renesanso laikais buvo naudojamas ir popierius, tačiau neilgai - jis buvo labai brangus. Tualetinis popierius Lietuvoje pasirodė praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje. Nors iš pradžių jis buvo laikomas miesčioniškumo ženklu, tačiau greitai jį įvertinome. Deja, sovietmečiu parduotuvėse šios higienos prekės labai trūko. Kelis popieriaus ruloniukus buvo galima nusipirkti tik kartu su kitu “deficitu” - stiklainiu marinuotų bulgariškų žirnelių ir kilogramu kiaulienos. Vėliau to stebuklingo popieriaus parduotuvėse atsirado daugiau, tačiau reikėdavo stovėti ilgose eilėse, norint jo nusipirkti. Tad, gavęs dešimt rulonėlių, laimingas pirkėjas suverdavo juos ant virvutės ir tarsi karolius užsimesdavo ant kaklo. Mat rankos būdavo užimtos kitais “deficitais”.