Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Kriminalinis stabo portretas
2008-05-10
Virginija SKUČAITĖ
Žinia, kad surasta Alfonso Čeponio byla, – ne pats šventiškiausias pergalės prieš fašizmą dienos akcentas. Vis dėlto tai – pergalė. Kauniečiai prisimena šio „kovotojo“ nusikaltimus.
Išdavė gražus veidas
Kaunietė Regina Čeponienė neturi jokių giminystės ryšių su Tarybų Sąjungos didvyriu Alfonsu Čeponiu. Pirmą ir paskutinį kartą ji matė A.Čeponį 1944-ųjų naujametę naktį. To susitikimo ji neužmiršo iki šiol.
„Man buvo 13 metų. Tėvai pasiėmė mane kartu sutikti Naujųjų metų pas savo pažįstamus, gyvenusius Prancūzų gatvėje. Mes, vaikai, stebėjome, kaip svetainėje linksminasi pasipuošę tetos ir dėdės. Staiga kieme pasigirdo šūviai ir beldimas į namo duris. Kai šeimininkai jas atidarė, į vidų įsiveržė du ginkluoti vyrai. Jie visiems įsakė iškelti rankas, vienam iš svečių parodė lėkštę ir liepė surinkti į ją visų brangenybes“, – prisiminė R.Čeponienė.
Tada, naujametę 1944-ųjų naktį, trylikametė Regina tapo liudininke, kaip plėšikai, paėmę papuošalus, liepė visiems stovėti ir nejudėti, paskui išėjo, vėl pasigirdo šūviai.
Mergaitė įsidėmėjo vieno plėšiko veidą. Jį įsiminė ir kiti svečiai, nes į akis krito gražūs bruožai, išraiškingos akys, putlios lūpos.
Vėliau, kai A.Čeponiui buvo suteiktas TSRS didvyrio vardas ir jo nuotrauka sumirgėjo laikraščiuose, apstulbusi R.Čeponienė ir kiti to nelemto Naujųjų metų sutikimo dalyviai iškart atpažino juos apiplėšusį jaunuolį.
Kuriam kuri kulka
Netrukus A.Čeponis su savo sėbrais atsibeldė į Žaliakalnį. Taikos prospekto ir Studentų gatvės sankirtoje dabar rymanti didžiulė balta angelo statula žymi tragediją, įvykusią 1944 metų sausio trečiąją. Baltojo angelo vietoje stovėjo kauniečių Spirgevičių namelis.
Buvo vėlus vakaras, Spirgevičiai jau rengėsi miegui. Staiga pasigirdo garsus beldimas. „Policija“, – prisistatė už durų.
Į kambarį įvirto keturi įkaušę vyrai. Visi, išskyrus vieną, kalbėjo rusiškai. Vyrai liepė paruošti vaišes, o patys puolė krautis į maišus vertingesnius daiktus. Šalia šeimos galvos Stasio Spirgevičiaus ir jo žmonos kambaryje spietėsi jų vaikai: devyniolikmetė Elenutė, trylikametė Sabina ir septynmetis Česlovas. Išgirdusi triukšmą, pas Spirgevičius atbėgo giminaitė Stasė Žukaitė, gyvenusi kaimynystėje.
Įkaušę įsibrovėliai pradėjo kibti prie Elenutės ir Stasės. Pastaroji mėgino pabėgti, tačiau vienas rusiškai kalbantis vyras ją, pasivijęs kieme, nušovė. Tada jis grįžo pas sėbrus, vėl sėdo su jais prie stalo. Įsibrovėliai išėmė iš savo ginklų kulkas ir garsiai, kad girdėtų visi Spirgevičiai, aptarinėjo, kuriam iš šeimos narių kiekviena bus skirta. Paskui vienas rusakalbis įsibrovėlis liepė Spirgevičienei lipti į palėpę.
Nespėjo net persižegnoti
„Po daug metų aš netyčia išgirdau mamą pasakojant draugei, kad tą baisiąją naktį ji turėjo patenkinti girto rusakalbio geidulius, kad išgelbėtų mūsų gyvybes“, – pripažino gyva likusi Elenutės sesuo Sabina Spirgevičiūtė-Šultienė.
„Bet įsibrovėliai žodžio nesilaikė, – prisiminė ji kruvinąją naktį. – Po namelio kambarius buvo tampoma jiems besipriešinanti mano sesuo Elenutė. Nesukalbamai ir neįbauginamai merginai vienas prievartautojų pagaliau liepė atsisveikinti su mumis. Kai Elenutė mus peržegnojo, atsidarė kito kambario durys, ir lietuviškai kalbantis jaunuolis su automatu įtraukė ją vidun. Netrukus pasigirdo šūvis. Kas iš tame kambaryje buvusiųjų nušovė mano seserį, aš nežinau.“
Žmogžudžiai prigrasino niekam nieko nepasakoti – antraip ateisią ir visus, likusius gyvus, susprogdinsią.
Šeima tą tragišką vakarą liko apiplėšta, su nužudytomis Elenute ir Stase Žukaite. E.Spirgevičiūtė gulėjo peršauta galva ir dešine plaštaka. Matyt, kulka pateikė į ją besižegnijančią.
Abi nužudytas merginas laidojo miesto kapinėse. Žinia pasklido greitai. Atsisveikinti su jomis plūdo minios kauiniečių. A.Čeponio ir jo sėbrų aukų kapai buvo apipilti gėlėmis.
Mūvėjo vogtomis kelnėmis
Prabėgus trims savaitėms, 1944 metų sausio 24-osios rytą, S.Spirgevičius ėjo Žemųjų Šančių Siūlų gatve pas giminaitį. Iš vieno dviaukščio medinio namo policija išnešė negyvą vaikiną.
„Tėvas iškart atpažino lietuviškai kalbėjusį banditą, siautėjusį su trimis rusakalbiais mūsų namuose. Jis mūvėjo kostiuminėmis tėvo kelnėmis, kurios buvo pagrobtos su daugybe kitų drabužių ir daiktų. Policijoje tėvas su mama patvirtino, kad tai tas pats žmogus, nuvedęs Elenutę mirčiai į vieną mūsų namo kambarių. Policininkai pasakė, kad nusišovęs komjaunuolis – tai Alfonsas Čeponis, atsiųstas iš Maskvos į Lietuvą partizanauti“, – pasakojo S.Spirgevičiūtė-Šultienė.
Apie A.Čeponio „partizanavimą“ ir mirtį buvo daug rašyta po karo, bet, pavyzdžiui, sovietmečiu P.Štaro bei A.Viršulio aprašytuose partizano A.Čeponio „žygdarbiuose“ gausu stulbinančių nesutapimų, atpasakojant įvykius, už dalyvavimą kuriuose jam paskubėta suteikti iš anksto suplanuotą Tarybų Sąjungos didvyrio vardą.
Bandė papirkti pensija
Nužudytosios E.Spirgevičiūtės sesuo Sabina su motina išdrįso kreiptis į aukščiausias Kauno, Lietuvos, Sovietų sąjungos valdžios institucijas, siekdamos įrodyti, kad Tarybų Sąjungos didvyris A.Čeponis yra kriminalinis nusikaltėlis. Pastangos buvo bergždios.
Vieną 1958 metų vasaros dieną nužudytosios E.Spirgevičiūtės sesuo Sabina sėdėjo ant savo namelio laiptų ir skuto bulves. „Staiga prie mūsų vartelių sustojo „Pobieda“. Automobilio vairuotojas pranešė, kad esame laukiamos Kauno miesto komunistų partijos komitete. Jis palaukė, kol apsirengsime, ir nuvežė mus pas pirmąjį miesto komunistų partijos komiteto sekretorių. Šis pasiūlė mano mamai personalinę pensiją, jei ji pasakys, kad Elenutę nužudė vokiečiai. Žinoma, mama nesutiko“, – pasakojo S.Spirgevičiūtė-Šultienė.
„Mūsų šeima tapo nuolatine partinės nomenklatūros ramybės drumstėja, nes teisybės ieškojome dar daugybę metų“, – tvirtino nužudytosios E.Spirgevičiūtės sesuo.
Nors miesto ir Lietuvos vadovams buvo žinoma, kuo kaltinamas A.Čeponis, tai nesutrukdė nusikaltėlio vardu pavadinti Kaune gatvę, kurioje jis gyveno, mokyklą, kurioje mokėsi, pionierių stovyklą Kačerginėje.
Paauglių kraujo pėdsakai
Muravos gyventoja Vanda Žukaitė (nužudytoji Stasė Žukaitė buvo jos teta) parodė namą, kuriame gyveno Valė Duškina. Būtent čia ilgam įsikurdavo A.Čeponis ir jo sėbrai. Kartą V.Duškina, nepažinodama nužudytosios Elenutės sesers Sabinos, atsitiktinai jai pasigyrė, kad buvo A.Čeponio „ryšininkė“.
Su A.Čeponiu ir jo bendražygiais siautėdavo ir V.Duškinos brolis. Ši gauja dažniausiai slapstėsi ir lėbaudavo V.Duškinos pirtelėje. Pagrobtus daiktus laikydavo kitoje vietoje, o prekiaujama jais dažnai būdavo Prancūzų gatvėje.
Manoma, kad A.Čeponio ir jo sėbrų šutvė dalyvavo trijų paauglių apiplėšime bei žudynėse Muravos miške 1943-ųjų gruodį. Kai policija turguje suėmė Muravos gyventoją Kulvinską, pardavinėjusį nužudytų vaikinukų daiktus, buvo suimtas ir V.Duškinos brolis – V.Čeponio bendražygis. Suimtieji parodė policijai, kur Muravos miške užkasti iš namų pradingę paaugliai. Žmonės kalbėjo, kad tame miške prieš Kalėdas, matyt, dairęsi eglučių paaugliai netyčia aptiko ginklų slėptuvę, priklausiusią A.Čeponio gaujai. Už tai vaikinukai sumokėjo gyvybe.
Tyrimas nebuvo viešinamas
1958 m. buvo sureaguota į Spirgevičių skundus – pradėti tirti Muravos įvykiai, kiti A.Čeponio ir jo sėbrų žygiai. Nors prie A.Čeponio bylos buvo grįžta ne kartą, apklausta daugiau nei 100 liudininkų, tačiau nuo visuomenės tyrimų rezultatai buvo slepiami.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, atsiskyrusioji Lietuvos komunistų partija atsiribojo nuo Tarybų Sąjungos didvyrio A.Čeponio ir kitų panašių „didvyrių“.
Prieš 15 metų Česlovas Spirgevičius, nužudytos Elenutės brolis, išleido dokumentų rinkinį apie šiai šeimai tragišką naktį ir jos pagrindinius veikėjus. Knygos epigrafu tapo neatsitiktinai parinkti Šventojo rašto žodžiai: „Nieko nėra paslėpta, kas nebūtų atidengta“.
Svarbus žingsnis tiesos link
Istoriko Arvydo Anušausko manymu, A.Čeponio ir jo bendražygių byla šiuo metu greičiausiai saugoma Lietuvos Respublikos ypatingajame archyve.
Anot Lietuvos generalinės prokuratūros Specialiųjų tyrimų skyriaus vyriausiojo prokuroro Rimvydo Valentukevičiaus, jokių duomenų apie nusikalstamos A.Čeponio veiklos tyrimą prokuratūroje nėra. Bet kuriuo atveju ikiteisminis tyrimas A.Čeponio atžvilgiu vis vien būtų nutrauktas, nes kaltininkas miręs.
S.Spirgevičiūtė-Šultienė jau kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, siekdama, kad būtų istoriškai ištirta A.Čeponio veikla.
„Esu tikra, kad sovietmečiu mūsų šeimos iniciatyva pradėta byla niekur nedingo, o joje sukaupti dokumentai patvirtins, kad sovietmečio Lietuvoje garbintas Tarybų Sąjungos didvyris Alfonsas Čeponis sutepė šį vardą kriminaliniais nusikaltimais“, – įsitikinusi S.Šultienė. Ją jau pasiekė žinia, kad istorikai surado A.Čeponio bylą.
