Kaune kuriamas Respublikinis okupacijos muziejus primins tautos siekius ir netektis

Lietuvos pakvietimas į NATO ir Europos Sąjungą dar kartą patvirtina mūsų valstybingumo pripažinimą pasaulyje ir okupacijos pabaigą, mūsų ir gretimų valstybių atgimimą. Lietuvos valstybingumą puoselėjo ne tik laisvės kovų dalyviai, kurių atminimą gražiai pagerbė JAV prezidentas Dž.V.Bušas viešėdamas Vilniuje, bet ir kiti žinomi ar visai nežinomi tėvynės mylėtojai, šautuvus pakeitę į ūkio ir kultūros, proto ginklus. Tautos netektims ir siekiams atminti Kaune kuriamas Okupacijos muziejus. Jo entuziastai - žinomi istorikai, kultūros ir meno, visuomenės atstovai.

Kodėl reikalingas toks muziejus

Iki šiol neturime muziejaus, kuriame valstybės mastu būtų liudijami Lietuvos okupacijos padariniai, mūsų netektys, kovos su okupantais ir siekiai atkurti valstybingumą. Panašūs muziejai veikia kaimyninėse šalyse, patyrusiose okupantų jungą. Latvijos sostinėje Rygoje jis, pavyzdžiui, įkurtas buvusio Raudonųjų šaulių muziejaus vietoje.

Vilniuje, kaip žinoma, veikia Lietuvos genocido aukų muziejus, įsteigtas kultūros ir švietimo ministro bei Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos prezidento 1992 m. spalio 14 d. įsakymu. Jis užima dalį buvusių KGB rūmų. Jame lankytojai mato kalėjimą, kuriame buvo kankinami ir žudomi laisvės kovų dalyviai, veikia nedidelė paroda “Smurto kronika”. Tačiau šiame muziejuje neišvysi okupacijos visumos, nes jis liudija tik KGB represinių struktūrų veiklą Lietuvoje.

Pasipriešinimą okupaciniams režimams ir trėmimus primena apie 20 regioninių muziejų įvairiuose Lietuvos miestuose. Tačiau jie daugiausiai skirti atskiroms partizanų apygardoms, pavyzdžiui, Tauro apygardai Marijampolėje, Vyties - Panevėžyje, Vytauto - Utenoje ir t.t. Todėl mūsų visų garbės reikalas išsamiai parodyti tautos pasipriešinimą okupantams, iškelti jo reikšmę ir įtaką tolesniam Lietuvos valstybės atkūrimui 1990 m. ir naujam pripažinimui po 1991 m. įvykių.

Nutylėti arba iki šiol nežinomi faktai

1938-1991 metų laikotarpis Lietuvos istoriografijoje dar laukia kompleksinio įvertinimo. Parodose pateikiama medžiaga savo paskirtį atlieka ne visuomet, nes netektys ir praradimai be atminimo, deramo pagerbimo ir įamžinimo turi telkti ryžtui kurti ir stiprinti valstybę. Mokslo tiriamosios įstaigos ir muziejai minimą laikotarpį dėl jo sudėtingumo aptaria epizodiškai, pagrindinį dėmesį skirdami trėmimams, visuotiniam ginkluotam pasipriešinimui ir gyventojų naikinimui.

Iki šiol nutylima tikroji teisinė ir faktinė okupuotos Lietuvos politinė padėtis, okupantų vykdyta tautos skaldymo ir pažeminimo politika, rusifikacija. Visuomenei iškreiptai arba su nutylėjimais pateikiami Lietuvos Respublikos 1918-1940 m. laimėjimai, jie nelyginami su kaimynų rodikliais. Atskiri trūkumai ir klaidos neretai pernelyg išpučiami, tuo menkinant ir suverenitetą, ir tai, kas buvo pasiekta. Dėl to kai kurie Lietuvos pasiekimai žemės ūkyje, ekonomikoje, švietime, kultūroje, net architektūroje beveik nežinomi. Dažnai nesuvokiamas nepriklausomybės metais pasiektas pilietiškumo lygis ir tautos dvasinė stiprybė. 1941 m. birželio sukilimo reikšmė menkinama dėl iškreiptos žydų genocido sampratos, dažniausiai remiantis tik užsienio informacijomis, o ne mokslinių tyrimų duomenimis.

Žaizdos tautos ir valstybės kūne

Dar nepakankamai pažįstami lietuvių pabėgėlių į Vakarus kančių keliai, išeivijos indėlis į Lietuvos kultūrą ir siekiai išlaikyti Lietuvos valstybės suverenitetą pasaulio valstybių atmintyje. Būtina visiems laikams atsisakyti okupantų bruktos iškreiptos tautos sampratos, t.y. tautos tėvynėje ir išeivių. Okupantų buvo pripažįstama tik “tarybinė liaudis”, o atmetama, žeminama ir pajuokiama priverstinai išvykusi ar ištremta tautos dalis.

Okupacijos sąlygomis buvo nutylimas Lietuvos santykis su valstybėmis Antrojo pasaulinio karo dalyvėmis, Lietuvos okupacijos nepripažinimo politika Vakarų šalyse. Daugiau reikėtų kalbėti apie tautinės ir pilietinės savimonės, kurios nepavyko visiškai sunaikinti, vaidmenį darant įtaką sovietiniam industrializacijos ir urbanizacijos procesui ir stabdant kolonizaciją iš Rytų. Po ginkluoto pasipriešinimo okupantams kelis dešimtmečius trukęs ekonominis ir kultūrinis pasipriešinimas neapsiribojo vien pogrindžio spauda ir “Katalikų bažnyčios kronika”, todėl turi būti deramai atskleistas. Demografinis tautos medis okupacijos metais iš eglutės virto berželiu. Dešimčių tūkstančių žūtis ir šimtų tūkstančių Lietuvos gyventojų tremtys į Rusijos gilumą vis dar tebelieka gili žaizda tautos ir valstybės kūne.

Kaunas patyrė daugiausiai vandalizmo

Kodėl siūloma muziejų steigti Kaune? Okupacijų metais Kaunas kaip buvusi laikinoji Lietuvos valstybės sostinė, pražydusi europinio lygio miesto kultūros žiedais XX a. trečiajame-ketvirtajame dešimtmečiuose, nukentėjo bene daugiausiai. Jame nugriauti visi nepriklausomybės simboliai ir paminklai: Nežinomojo kareivio kapas, Laisvės ir Nepriklausomybės paminklai, išniekinta ir paversta fabriku visuomenės lėšomis pastatyta Prisikėlimo bažnyčia. 1960 m. sunaikintos centrinės miesto kapinės. Jose jau anksčiau išniekinti nepriklausomybės kovose žuvusių karių kapai. Susprogdinti paminklas “Žuvome už Tėvynę”, S.Dariaus ir S.Girėno mauzoliejus ir kiti.

Nė vienas iš sovietų okupuotų miestų nėra patyręs tokio masto vandalizmo. Jau pirmosiomis okupacijos dienomis ir mėnesiais buvo fiziškai susidorota su suverenios valstybės vadovybe ir valdymo struktūromis, įvestas politinis teroras. Kaunas okupacijos metais buvo visais būdais spaudžiamas, tačiau jame gaiviai pasireiškė patriotinė dvasia. 1941 m. birželio sukilimas trumpam buvo atkūręs nepriklausomybę, kurią sutrypė naujas - nacių okupantas. 1956 m. Kaune vyko demonstracija, palaikanti Vengrijos sukilimą, 1972 m. gegužę - demonstracijos po Romo Kalantos žūties.

Pagaliau Kaune pagrįsta 10-ties Lietuvos ekonominių regionų steigimo būtinybė, kuri buvo gerokai pristabdžiusi sovietų kolonizavimo politiką aštuntajame ir devintajame dešimtmečiais. Kaunas gali didžiuotis didžiausia pogrindžio spaustuve Neries šlaite. Visi šie ir daug kitų kovos su okupaciniu režimu faktų turi būti suprantamai pateikti visuomenei, jie privalo auklėti jaunimą, priminti vyresniesiems, supažindinti Lietuvos svečius. Iš praeities turime semtis stiprybės ateities darbams.

Parodų temų gali būti daugybė

Viena iš galimų Okupacijos muziejaus vietų - pastatas Vytauto prospekte, šalia buvusių miesto kapinių, kurios tapo sukrečiančiu okupacijos liudytoju, - jame išniekintus kapus ir nugriautus paminklus padengė nauji parko takai.

Kas galėtų būti rodoma Okupacijos muziejuje? Parodų temų gali būti daugybė. Pavyzdžiui, kad ir tokios: “Lietuva - nepriklausoma valstybė”, “Lietuva pasaulio persidalytojų planuose”, “Lietuvos sovietinė okupacija”, “Vokietijos nacių okupacija”, “Lietuvos gyventojų pasitraukimas iš krašto”, “Antroji sovietų okupacija”, “Pilietinis pasipriešinimas (rezistencija)”, “Išsivadavimo veikla už Lietuvos ribų”, “Lietuvos žmonės okupacijos sąlygomis”, “Lietuvos nepriklausomybės atgavimas”

Įkurti visai Lietuvai svarbų muziejų - ne vienos dienos darbas. Tam reikia ir entuziazmo, ir visuomenės pritarimo, ir pagaliau lėšų. Tikimės, kad naujos kadencijos Kauno miesto taryba ir Lietuvos vyriausybė parems šią mūsų idėją ir padės ją įgyvendinti.