Kiekvienam sava giesmė


2004-01-17
Rūta KANOPKAITĖ
Kiekvienam sava giesmė

Satyrikė ir eseistė Rita Vinciūnienė savo neeilinį gimtadienį pasitiko išleisdama septintąją knygą  

“Miškai būtų labai tylūs, jei juose čiulbėtų tik gražiausiai giedantys paukščiai”. Kažkodėl galvon ateina būtent ta frazė iš Ritos Vinciūnienės naujos knygos “Trilapis dobilas”, kai, susėdus pasišnekučiuoti, ji perspėja: “Tik nedarykit iš manęs didelės rašytojos...”

“Trilapis dobilas” - septintoji kaunietės mokytojos, Rašytojų sąjungos narės knyga. Į pailgą albumėlio formato knygelę sudėti jos eseistiniai eskizai. Apie ką negarsiai, intymiai kalba tie tekstai? Apie žibuoklių kvapą, sklindantį iš po jas sutrypusios kojos. Visuotinį meilės stygių ir viltį. Muziką, mirtį, Dievą. Apie gyvenimo čia ir dabar pilnatvę, kurią gali suteikti kad ir anūkų vaikiški pastebėjimai ar strazdų įžūliai nulesiota vyšnaitė akmeniniame Senamiesčio kieme...

Margi gyvenimo ataudai

Ši knyga gimė iš akimirkos pastebėjimų, įspūdžių, dienos pamąstymų, kuriuos Rita Vinciūnienė užsirašydavo ant mažų spalvotų lapelių. Kiekvienas lapelis - apmatas miniatiūrai. Jos atsirado, kai Biržų laikraštis paprašė savo kraštietės trumpų literatūrinių kūrinių, kuriuos galėtų spausdinti šeštadieniniuose literatūros puslapiuose. Greitai jų susikaupė didelė šūsnis.

“Padirbėjus prie tų tekstų su knygos redaktore Dovile Zelčiūte, ir atsirado “Trilapis dobilas”. Manau, kad šitas darbas pranašauja naują posūkį mano gyvenime. Tą jaučiu ne tik aš - pastebėjo ir kolegos”, - kalba Rita Vinciūnienė.

Neišardoma triada

“Aš esu mokytoja, rašytoja ir gėlininkė. Visos šios trys gyvenimo linijos man vienodai svarbios. Sodinti ir auginti - pats mieliausias užsiėmimas. Kai įsigijome sodo namelį Kačerginėje, aš pirmiausiai ne jo ėjau apžiūrinėti, o suleidau pirštus į dirvą ir pasidžiaugiau - kokia gera žemė, kaip joje viskas derės ir žydės...”

Šnekučiuojamės su Rita Vinciūniene, ką tik parėjusia iš pamokų Radvilėnų vidurinėje mokykloje į savo butelį Šv.Gertrūdos gatvėje su knygų lentynomis iki lubų. Ji sako, kad po jubiliejinio vakaro jau galvojanti apie kitokį gyvenimo būdą: “Noriu dar išleisti dvyliktokus, kuriuos myliu ir pažįstu nuo mažiukų. Tada tikriausiai jau atsisveikinsiu su pedagogės darbu - juk mokytojauju nuo aštuoniolikos metų: Vabalninke, Biržuose, Kaune... Dirbau ir su pradinukais, dėsčiau netgi rusų ir anglų kalbas, tačiau mieliausia man yra perteikti vaikams žinias apie lietuvių literatūrą”. 

Į literatūrą Rita Vinciūnienė atėjo 1980 metais, išleidusi satyros knygą “Taip susitinkame”. Paskui pasirodė humoristinių apsakymų vaikams rinkinys “Didžioji kaltė”, humoristinės prozos knyga “Trinktinė”, kurioje ji buvo viena iš autorių. 1991 metais “Nemune” publikuota R.Vinciūnienės apysaka “Incidentas”. “Joje pavaizdavau situaciją mokykloje Atgimimo laikais: vakarykščiai uolūs komunistinių idealų skelbėjai tuoj pat persiorientavo ir ėmė vedžioti mokinius į bažnyčią. Ta apysaka ir baigiau savo satyrikės karjerą”, - sako rašytoja.  

Grįžimas prie tikėjimo  

Taškas, padėtas toje karjeroje buvo labai netikėtas, nes Rita Vinciūnienė perėjo ne prie kitų žanrų. Ji iš naujo atrado Dievą.

“Aš vaikystėje ir jaunystėje buvau labai dievobaiminga. Vienu metu netgi galvojau apie vienuolyną. Su mama ir močiute daug melsdavomės, giedodavom giesmes. Augau kaime prie Vabalninko. Pamenu, sykį netyčiom sumynusi pempės lizdą su kiaušinėliais, net namo bijojau grįžti - taip jaučiausi prasikaltusi Dievui, kad pražudžiau paukštelių gyvybes. Tačiau po vedybų nuo tikėjimo atitolau, nes vyro šeima nebuvo religinga. Prie Dievo mane sugrąžino mamos netektis - tuomet pajutau savyje keistą šviesą ir giedrumą, nors ką tik praslinko mirtis...” - pasakoja Rita Vinciūnienė.

Ritos Latvėnaitės (tai autorės mamos mergautinė pavardė) slapyvardžiu išleista konvertitės išpažintis “Skaudus praregėjimas” atvertė visai kitą puslapį R.Vinciūnienės kūryboje.

Po to dar pasirodė impresijų knyga “Tėvo Severino pamokos”, įkvėpta bendravimo su pranciškonu vienuoliu iš Vokietijos, jau gerą dešimtmetį gyvenančiu Lietuvoje, knyga apie Dievo paieškas “Sekmadienio kryžkelė”. Į pedagoginės publicistikos knygos “Tarnystė” puslapius sugulė tekstai, kurių didžioji dalis buvo spausdinta “Kauno dienos” laikraštyje.  

Išmokė vertinti gyvenimą  

Rašytoja prisipažįsta, kad jos grįžimas prie Dievo nebuvo paprastas kaip dukart du. “Tą ribą peržengiau per kokius 3-4 metus. Iš pradžių vis susigūždavau - o jei kas pamatys, kad einu į bažnyčią, nors jau buvo ne sovietmetis. Paskui labai dažnai lankiausi Vytauto bažnyčioje, klausiausi ten pamokslų. Bendravau su jėzuitu Algirdu Palioku, kuris mane ragino tuo metu rašyti apie naujai atsiradusią dvasinę patirtį. Už savo tekstus netgi gavau prelato Juozo Prunskio premiją Čikagoje. Tėvas Severinas, kuris vienu metu dėstė tikybą mūsų mokykloje, išmokė mane džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka, vertinti ją, padėjo suvokti, kad malda - nebūtinai tik poteriai. Malda yra ir nesavanaudiška pagalba kitam žmogui, jo išklausymas, supratimas. Bendravimas su šiuo vienuoliu man neleido pavirsti davatka. Juk buvo metas, kai nepasigedau nei teatro, nei literatūros - atidirbu mokykloje ir kasdien einu į bažnyčią...” - kalba Rita Vinciūnienė.

Rašytoja sakosi girdėjusi įvairius kolegų - ir pedagogų, ir rašytojų - apgailestavimus, komentarus, raginimus. Naujausias, pasiekęs jos ausis, malonus jai kaip literatei. Po “Trilapio dobilo” pristatymo Literatūros muziejuje du kauniečiai rašytojai taip pasišnekėjo: “Manėm, kad Rita jau tėra viso labo pamaldus žmogus, o, pasirodo, ji dar gali rašyti ir nustebinti savo rašymu. Jos tekstai artimi eilėraščiams proza”.