Kita

Ji leidosi degančiu lėktuvu “Boeing”, akis į akį susitiko su 8 metrų ilgio Pilkuoju rykliu, valgė tarakonus, vikšrus, skėrius, lanko senovės samurajų kovos meno kendo kursus.

“Negaliu gyventi be adrenalino, negaliu”, - juokdamasi papurtė galvą KTU Informacinių technologijų plėtros instituto Interneto paslaugų skyriaus vedėja 40 metų Daiva Tamulionienė.

Neaukšta, kresna, jaunatviška paskutinę metų dieną gimusi moteris pokalbio metu nenustygo vietoje, greitakalbe berdama įspūdžius nedideliame nešiojamame kompiuteryje demonstravo kelionių nuotraukas.

“Aš tokia, - pasistebėjus jos trykštančia energija, prisipažino kaunietė. - Ir dievinu keliones: man tenka dažnai keliauti, todėl darbą derinu su malonumu. Praėjusiais metais praskraidžiau daugiau nei 100 tūkstančių mylių. Daugelį nuotykių patyriau užsienio šalyse.”

Didelę adrenalino dozę D.Tamulionienė patyrė 1995 metais, lėktuvo avarijos metu. Tuo metu Daiva mokėsi Havajų universitete. Po mokslų gavo dovaną: į Lietuvą skrido ne per Europą, o per Japoniją ir Singapūrą. Tuo metu Japonijoje buvo padidintas saugumas, nes sektos “Aum sinreke” nariai šešiolikoje metro stočių paleido nervus paralyžiuojančias dujas zariną, dar II pasaulinio karo metu išrastą vokiečių. Apsinuodijo apie 5550 žmonių, daug jų mirė vietoje.

“Skridome iš Tokijo į Singapūrą. Po 3 valandų skrydžio keleiviai pastebėjo, kad užsiliepsnojo kairiojo sparno varikliai, - seną įvykį Daiva pamena puikiai. - Sėdėjau vidurinėje apie 500 keleivių talpinančio lėktuvo eilėje, pabudau nuo klyksmų. Viskas buvo it filme: ant galvų byrantys daiktai, aimanos, šūksniai, meldimasis, smarkiai į šoną palinkęs liepsnojantis ir besikratantis lėktuvas.”

Prabudusi nuo klyksmų ir nesupratusi, kas atsitiko, Daiva apie paniką paklausė greta sėdėjusio japono, o šis tik mostelėjo ranka į kairįjį bortą. Netrukus į saloną atėjo pabalęs lėktuvo vadas ir pranešė, kad virš vandens skrendantis lėktuvas neturi galimybės nusileisti, todėl bandys grįžti atgal.

Ramesnius žmones, tarp jų ir kaunietę, lėktuvo įgula pasodino prie atsarginių durų: buvo svarbu, kad panikos metu atsirastų žmonių, sugebėsiančių atidaryti duris.

“Pamenu daugybę ugniagesių mašinų, uždarytą oro uostą. Daug žmonių, ypač išpažįstančių islamą, meldėsi. Baimė? Galbūt buvau per jauna, bet kažkodėl galvojau apie retas kompiuterines knygas... - šyptelėjo moteris. - Keleiviai vilkėjo gelbėjimo liemenėmis, daiktai krito ant galvų, tačiau nors ir labai sunkiai, degančiu sparnu lėktuvas nusileido Tokijo Naritos oro uoste. Liepsnojantį “Boeing” sparną iškart ėmė gesinti putomis, o mes kita puse leidomės pripučiamu taku.”

Šoko ištiktus keleivius surinko į atskirą salę. Japonų psichologai, kurie nemokėjo angliškai, labai paprastai išsprendė kalbos barjerą: keleiviams atnešė mobiliojo ryšio telefonus, sumuštinių ir daug ryžių degtinės sakė.

“Per keturias ten praleistas valandas išgėriau pakankamai, - šyptelėjo. - Tiesa, kitu lėktuvu į Singapūrą skrido vos pusė keleivių. Vis dar pamenu lėktuvo vado frazę, kai atsisėdome į krėslus: “Labai malonu jus vėl čia matyti”.

Tailande, nuostabioje Koh Samui saloje, išklausiusi nardymo kursus Daiva pateko į dar vieną ekstremalią situaciją. Po keliolikos valandų nardymo egzaminų ji su instruktoriumi ir dar vienu naujoku iš Anglijos panėrė į 20 metrų gylį.

“Nuostabi augmenija, delfinai, įvairiausios žuvys, - įspūdžius vardijo moteris. - Anglas nuolat nerdavo paskui mane ir nedrįsdavo gilyn nerti pirmas. Todėl, kai kažkas mane palietė iš nugaros, neabejojau, kad tai vėl - jis.”

Atsisukusi Daiva nustėro: čia pat, virš galvos, išvydo beveik 8 metrų ilgio ryklio pilvą. Plėšrūnas, tarsi vertindamas žmogų, vis baksteldavo į kaunietę. Ryklį pamatęs anglas patyrė šoką ir tuomet vos nepaspringo.

“Aš nuplaukiau iki instruktoriaus, kuris gaudė jūros gyvatę, ir jis paliepė skubiai kilti į viršų, - tęsė pasakojimą D.Tamulionienė. - Kateryje paaiškino, kad tai buvo plėšrus Pilkasis ryklys, laimė, ramus. Instruktorius stebėjosi, kaip toks didelis ryklys pateko į šią vietą. Vėliau ryklį kateriu persekiojome keliolika minučių ir bandėme pagauti. Anglas po patirto šoko neatsigavo: bandė nusiraminti bare ir daugiau nenardė...”

Brazilijos-Argentinos-Paragvajaus pasienyje moteriai didelį įspūdį padarė vieni gražiausių pasaulyje Iguasu kriokliai, virš kurių adrenalino fanatikė praskrido keturviečiu lėktuvu. Vėliau įlipo į greitaeigį katerį su jaunimo grupe (vyresnio amžiaus žmonėms ir širdininkams tai buvo uždrausta), praplaukė po kriokliais ir pajuto neapsakomą jų galią.

“Grįžau kiaurai peršlapusi, kitų drabužių neturėjau, o ten - labai drėgna”, - juokėsi pašnekovė. Brazilijos džiunglėse didelių nuotykių ji nepatyrė: tik matė daug didelių driežų, vabzdžių, gyvių, o Malaizijoje naktį valtelėmis plaukiojo tarp krokodilų.

Dievų sala vadinamame Balyje įsiminė plaukiojimas vienviete kanoja. “Moku”, - linktelėjo galvą, kai Nusa Dua paplūdimio instruktorius jos paklausė, ar sugebės irkluoti. Tačiau šypsena greitai dingo, kai staiga prasidėjo potvynis, ir krantas dingo iš akių.

“Tik tuomet suvokiau, kad atplaukiau į tokią vietą, kur renkasi tik serfingo profesionalai, - palingavo galva moteris. - Bet grįžau į krantą, nors kūnas buvo nusėtas mėlynėmis.”

Netoli Tailando esančioje Malaizijoje, Lankavi saloje, pralinksmino beždžionės, kurios užlipusios į ketvirtą aukštą sugebėdavo atsidaryti balkonus, iš kambarių pagrobti vaisius ir įsitaisiusios supamuose krėsluose juos sukirsti.

“Gyvenimas - nuotykis, - pripažįsta kompiuterių specialistė. - Todėl nardau, ieškau adrenalino, kopiu į kalnus, Jokohamos atrakcionuose išbandžiau ekstremalius kalnelius, kur žmonės dideliu greičiu panyra į vandenį, pradėjau lankyti kendo.”

Daiva apgailestavo, kad kartą nespėjo į lėktuvą, kuriuo skrido kompanija, vėliau specialiame narve turėjusi leistis į vandenį ir nardyti tarp didelių ryklių, o kartą dėl didelio vėjo nepakilo virš kalnų oro balionu.

“Esu ieškotoja ir save vis dar atrandu. Ieškau to, kas suteikia energijos, - kalbėjo daugiau nei 16 metų santuokoje gyvenanti moteris. - Vyras jau įprato. Beje, dukra sportuoja, tačiau ji nėra adrenalino fanatikė.”

Kodėl patinka senosios Japonijos samurajų kovos menas kendo?

“Apranga suteikia žavesio, kaukė ant veido - dar įdomiau, - šypsosi moteris. - Išmokus pagrindinių elementų kardu, suvokus filosofiją intriga dar padidėja. Kendo svarbu ne tik reakcija. Įdomu pergudrauti varžovą, o tam jau reikia smegenų. Ir kartu pasikraunu energijos.”  

Traškantys tarakonai  

Mėgstanti gaminti maistą, gurmane save vadinanti ir Tailande vietos patiekalų gaminimo kursus baigusi D.Tamulionienė ragavo krokodilų, ryklių, banginių, šunienos, gyvatienos.

“Ragavau ir svirplių - skonis kaip traškučių. Tarakonų - Singapūre: ant gyvų užpildavo spirito, uždegdavo ir ragaudavome. Tarakonai burnoje traškėjo, o vikšrai - beskoniai”, - gurmaniškus įspūdžius prisiminė Daiva.

Moteris susiraukė apibūdindama nemėgstamus žmones: dejuojančius, nesistengiančius eiti į priekį ir ko nors siekti: “Kartais juos bandau pastumti, bet jei ir tuomet tie žmonės tingi...”

Apie kokį adrenaliną dar svajoja greitai automobiliu mėgstanti važinėti moteris? Netikinti prietarais, tačiau įsitikinusi, kad tryliktą dieną jai sekasi, Daiva nieko neplanuoja, nes viskas kyla spontaniškai: atėjau, pamačiau, išbandžiau.

“Bet labai noriu nukeliauti į Antarktidą. Kartą jau ketinome tai padaryti, bet nepavyko. Tačiau ten dar būtinai nuvyksiu”, - neabejojo adrenalino fanatikė.