Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Keiksmų lobyno paslaptys
2004-03-27
Virginija SKUČAITĖ
Sukaupti tokią gausią ir originalią kolekciją buvo nelengva, nes nemaža lietuvių apie pusšimtį metų keikėsi gan vienodai - pačiais šlykščiausiais rusiškais keiksmais. Atitolus nuo Rusijos, atsivėrė naujos keiksmokūros galimybės. E.Zaikauskas savo kolekcijai tinkamų keiksmų dabar daugiausia ieško internete.
Ne rusai didžiausi keikūnai
Neretai tenka girdėti, kad lietuviški keiksmai yra per švelnūs, netinkami išreikšti susikaupusius neigiamus jausmus. Gal taip yra todėl, kad mūsiškiai keiksmai, anot E.Zaikausko, yra kilę iš prakeiksmų, užkeikimų ir užkalbėjimų, kai prieš šimtus ar tūkstančius metų burtininkai ir žiniuoniai ar net ir paprasti žmogeliai mokėję jais numaldyti stichiją, užleisti ligą ar ją išgydyti, dvasias sutramdyti. Dievybių ir dvasių (velnias, perkūnas, žaltys, gyvatė, rupūžė) vardus šiaip sau minėti buvo draudžiama, nes jie turėjo maginę prasmę. Tačiau ilgainiui ta jų prasmė nunyko, o žodžiai išliko.
Dabar šie žodžiai vartojami kitomis prasmėmis, kita ir jų vertė. Keikimasis dievybių vardais (kad tave velniai, trauk tave devynios, po perkūnais) - archajiška mūsų kalbos ir kultūros ypatybė, rodanti lietuvių subtilumą net ir keikiantis. Tačiau subtilumas seniai nebemadingas - įpratome stipriausias neigiamas emocijas perteikti iš kitų kalbų, paprastai iš rusų, pasiskolintais keiksmais.
“Didžioji vadinamojo rusų mato dalis susijusi ne su mitologiniais, o su fiziologiniais draudimais: minimi lytiniai organai, seksualiniai veiksmai. Vis dėlto ne rusai Europoje laikomi didžiausiais keikūnais”, - tvirtina E.Zaikauskas.
Pasirodo, dar didesni šių žodžių meistrai yra italai ir ispanai, kurie įvairių nešvankybių linki ne pašnekovo motinai, o paties Dievo motinai... Tačiau lietuviams, susiklosčius aplinkybėms, buvo lengviau skolintis keiksmus iš rusų, o ne iš tolimųjų pietiečių.
K.Donelaitis nebuvo drovus
Ypač gausiai lietuviai vartoja rusiško triraidžio keiksmo variantus (keiksmus su šiuo žodžiu rusai net atskira knyga išleido). Mat lietuviški keiksmai nusileidžia rusiškiems stiprumu, tačiau gali galynėtis išmoningumu.
Patys paprasčiausi keiksmai vadinami emotyvais. Anot E.Zaikausko, dažniausiai jie niekam neadresuojami, o tarsi patys iš burnos ištrūksta, norint išlieti susikaupusius neigiamus jausmus. Pasirodo, mums geriausiai tam tinka rusiški keiksmai, kartais praplėsti lietuviškais žodeliais (blecha mūcha, bliamba, jolki palki, jadrištvai rogės, jobšiki medeliai, jokėlėmėnė, joparėsėtė). Iš lietuviškų bene populiariausias šūdas ir įvairūs jo giminaičiai. Beje, K.Donelaitis šį žodį be jokių drovumų vartojo, o sovietmečiu išleistuose jo “Metuose” šūdvabalis buvo pakeistas į juodvabalį. Pastaruoju metu lietuviškąjį šūdą pakeičia angliški ir vokiški ekskrementai.
Į minėtus emotyvus labai panašūs pertarai - žodžiai ar jų junginiai, vartojami be jokio aiškesnio tikslo, tiesiog šnekėjimo pauzėms užpildyti (taigi taigi kaipgis, brač, nu blyn, hmm, ėėė, žinai, sako ir pan.). Neretai pertaras ir charakterizuoja žmogų: turbūt visi žino, kam priklauso “och, tu sterble”... Pertarų vietoje neretai vartojami rusiški emotyvai. Ne kartą esame girdėję: Nu, b..., varau aš, n..., vakar prospektu, k... b..., žiūriu, j..., tas b.... Rička su mano, b... , čiūvycha varo. Taip kalba nemaža jaunuolių, o ypač mokinių, kurie tikruosius keiksmus vartoja kaip pertarus, sąmoningai ar pasąmoningai norėdami atrodyti “krūtesni”.
Barščiaklynis bliurka
Plačiausiai keiksmokūros galimybės atsiveria pravardžiuojant, neigiamai linkint ar siunčiant. Anot E.Zaikausko, lietuviai nuo seno prasivardžiuodavo gyvūnų vardais: viščiokas, ožys, meškinas, gaidys, avinas, zuikis, kiaulė, paršas, šeškas ir pan. Neretai tokie prasivardžiavimai prilipdavo kaip pravardės, iš kurių vėliau kilo pavardės: Kazlauskai, Meškauskai, Baranauskai, Gaidžiai, Kiauleikiai, Zaikauskai, Šeškauskai.
“Lietuviai prasivardžiuodavo gerai pažįstamų gyvūnų vardais. Tad pagal tai net galima spręsti apie savo protėvių gyvenamąją aplinką, ūkinę veiklą. Tik vėliau imta prasivardžiuoti asilo, dramblio, povo, silkės vardais. Vienas iš naujesnių ir žąsinas. Tačiau ką nors pajuokiamai pavadinti galima ir neįžeidžiant niekuo dėto gyvūnėlio”, - tikino pašnekovas.
E.Zaikauskas pažėrė daugybę prasivardžiavimų, kurių dalis atskleidžia ne tik tautinį, bet ir regioninį savitumą: atvėptalūpis, barščiaklynis (nesubrendėlis), bliurka (verksnys), blusgrauža (neturtėlis), boblaužis (paleistuvis), cypdavatkė, kiaulšika (nedorėlis), kliurzė (ištvirkėlė) ir tūkstančiai kitų, vartojamų įvairiose Lietuvos vietovėse.
Jaunimas prasivardžiuoja kiek kitaip: ačkarikas, daunas, duchas, fakeris, kaziolas, krachaboras, šyzikas, tiolka, žertva ir panašiais iš kitų kalbų pasiskolintais žodeliais. Tačiau gausu ir lietuviškų, dažnai perkeltinės reikšmės ar pačių susikurtų žodžių: apuokryža, b... ianosis, kiaušingalvis, nuopeza, nuopirda, oblius ir pan. E.Zaikauskas pateikė ir žodžių junginių: asilo beretė, kapinių gražuolė, Lochneso pabaisa, subinė karvelio, šmikis žaliom ausytėm ir kt.
Kad tu norėtum ir negalėtum
Įprastinė pasiuntimų formulė yra eik tu (kažko daryti). Seniau pats paprasčiausias ir populiariausias buvo eik tu sau, kuriuo galima išreikšti nepasitikėjimą, nuostabą, nepasitenkinimą ir kt. Kartais būdavo siunčiama į peklą, pragarą ar kokią kitą nemalonią vietą. Sovietmečiu labai išpopuliarėjo rusiški pasiuntimai “ant trijų raidžių”, tačiau lietuviai sukūrė ir savų, originalių ir net smagių: eik tu sliekam pažastų kasyti, eik kiaulėms uodegų raišioti, eik tu į vandenį persti, eik šiknon ramunių rauti, pranyk kaip pirdalas vandeny, kosėk iš čia, eik tu naktį (kad nereikėtų rusiškai “ant trijų raidžių” siųsti) pieno lakti, čiuožk vamzdžiais ir kt.
Dar savitesni yra neigiami palinkėjimai. Archajiškesni yra susiję su senaisiais tikėjimais. Tokiuose palinkėjimuose kartais minimos mitinės būtybės ar jų įsikūnijimai: kad tave velnias nujotų, kad tave giltinė pasiimtų, kad tave devyni vilkai pjautų ir kt. Supykus linkima įvairių nelaimių: kad tu pražiltum, kad tau akys išvarvėtų, kad tu surūgtum, kad tau subinė užaktų, kad tu galą gautum, kad tave šikantį sutrauktų ir t.t.
Palinkėjimai kuriami ir dabar. Juose atsispindi įvairios realijos, naujausi gyvenimo faktai: kad tu dėstytojui akin kristum, kad tave Paksas paskraidintų, kad tave Maskaradas (“Moskvič” markės automobilis) aplenktų, kad tau padangos prakiurtų, kad tau skėtis pilve išsiskleistų ir pan. Anot E.Zaikausko, tokie palinkėjimai nėra pikti. Kartais tiesiog varžomasi, kas šmaikščiau, originaliau pasakys. Todėl šis keikimosi žanras net skatintinas. Beje, mėgstamiausias pašnekovo palinkėjimas yra toks: kad tu norėtum ir negalėtum.
“Apskritai keikimasis nėra labai smerktinas dalykas - geriau, jei iš pykčio ne langus daužo, o ausis žodžiais talžo, - tikino E.Zaikauskas. - Kitas reikalas, kad reikia žinoti, kur, kada ir kaip keiktis. Todėl, gerbiamieji, keikitės protingai ir kūrybingai. Pabaigai palinkėsiu: kad jūs šį rašinį skaitydami iš juoko žagsėtumėt, žagsuliui numalšint vandens neturėtumėt, kaimynas alaus neįpiltų ir nuo žagsulio jums antakiai pražiltų. O jei ir man tuo pačiu atmokėti norėsite, rašykite: egidijus.zaikauskas@flf.vu.lt. Kad jus kur devynios!”
