Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Jurgis GIMBERIS
2003-11-03
Jūratė KUZMICKAITĖ
Tai proginis susitikimas. Jam - 65-eri. Paklaustas, kokia solenizanto savijauta, jis atsako: “Buvau linkęs nutylėti tą gimtadienį. Dar prieškariniame žodyne pasitikrinau: tikri jubiliejai - tai 25, 50, 100. Tokie smarkūs. Bet mes kažkodėl imame juos minėti kas dešimtmetį, o kai apima baimė, kad gali nesulaukti, - kas penkmetį. Paskui jubiliejus jau ir aštuoniasdešimt treji”. Išleidęs devynis savo humoristinius rinkinius, apie kūrybą kalba švelniai, bet be patoso: “Žaidimėliai. Iš tokių dalykų turėjau išaugti, bet aš neišaugau”. Jam patinka jo sukurtas herojus Feliksas Žertva. Šis vardas jau tapo jo pseudonimu, po kuriuo slepiasi humoristas Jurgis GIMBERIS
- Kaip manote, mūsų gyvenime yra daugiau priežasčių verkti ar juoktis?
- Tai jau priklauso nuo paciento. Be to, verksmas, o ypač juokas gali būti visoks. Juk yra toks terminas: juokas pro ašaras. Tačiau šiaip jau bet kuriuo atveju geriau juokas. Nes su tuo tragizmu... Kaip sakydavo viena mano jaunystės bičiulė: “Šitai neamžinai, šitai neamžinai”, arba “Šitai nemirtina, šitai nemirtina”. Aš irgi kartais kartoju šituos užkeikimus.
- Padeda?
- Aš manau, kad tai panašiai kaip su prietarais.
- O kaip yra su prietarais? Jūs prietaringas?
- Turbūt. Bandau nepadėti nuotraukos “aukštielninkos”. Kažkur išgirdau, kad ir duonos kepaliuko negalima aukštielninko dėti. Ir nededu. Tai iš tos visaapimančios baimės.
- Ką reiškia - visaapimanti baimė?
- Čia gal tik man. Nuo vaikystės. Visą laiką jautiesi kaip koks žvėris, kaip šiukšlyno katinas. Kad tik nepažeistų tavo orumo... O bandydamas žūtbūt saugoti tą savo orumą, dažniausiai apsijuoki.
- Ar pasaulis labai kėsinasi į Jūsų orumą?
- Nesakyčiau. Ne tai, kad kėsinasi... Čia kiti dalykai. Apskritai mes labai nedėmesingi vieni kitiems. Net namuose, net mažose bendruomenėse. Mes nematome vienas kito. Aš parašiau apie dviračių taką. Kai dviratininkai lakstė po Laisvės alėją kur papuolė, visi ant jų spjaudė ir juos keikė. O dabar, kai jau jiems padarytas dviračių takas, niekas to tako nepaiso. Eina juo ir turbūt mano, kad to tako buvimas pažeidžia jų teises. Taip ir kitose gyvenimo situacijose...
- Kokia mėgstamiausia Jūsų citata?
- O, mėgstamų citatų aš turiu labai daug, kažkada buvau jomis tiesiog apsistatęs, bet taip staiga paklaustas, aš galiu pasakyti tik savo vardą ir pavardę. Na, gal dar pacituoti Prutkovą: jei nori būti laimingas, tai ir būk.
- Jūs norite būti laimingas?
- Tai žinoma. Bet čia yra toks psichologinis ar psichinis triukas, aš kažkur rašiau, - kai laimės per daug, pradedi žiaukčioti. Laimė gali būti tik akimirkos. Jei tai nuolatinė būsena, tai turbūt jau kažkas ne taip... O akimirkas laikas nuo laiko norisi išgyventi. Tiesa, dėl “laikas nuo laiko” kalbininkai nieko nesakys? Sakys? Užkniso jie mus.
- Kas dar, be kalbininkų, Jus “užknisa”?
- Prievarta. Psichinė, fizinė, seksualinė, kulinarinė... Pačios švelniausios jos formos, ir tai blogai.
- Ar prieš Jus ją dažnai naudoja?
- Pasitaiko. Aš nesakau, kad nuolatos, bet pasitaiko visur. Ir namie, ir tarnyboje, ir viešose vietose. Bet turiu pasakyti, kad namie labai retai. Beveik visai ne, bent jau dabar - per pastaruosius 20 metų.
- Ar tai komplimentas Jūsų žmonai - poetei Dovilei Zelčiūtei?
- Tikiuosi, kad ji tai palaikys komplimentu. Aš tikiuosi. Ji labai gera.
- Kai vyras apie savo moterį sako “labai gera”, ką tai turėtų reikšti? Ar kartais ne visaapimančią baimę?
- Ne (juokiasi). Greičiausiai tai reiškia tai, kad ji nesistengia manęs perdaryti. Kai žmonės stengiasi vienas kitą perdaryti, gilėja konfliktai, dar labiau išryškėja ydos ir gresia katastrofa.
- Ar Jūsų šeimyniniame gyvenime yra buvę katastrofų?
- Taip, kelios. Bet tuo aš norėčiau ir baigti.
- Kokį Jus, humoristą, dažniausiai mato artimieji? Koks būnate buitiškoje aplinkoje?
- Niūrus.
- Esate niūrus savo poetės žmonos vyras?
- Taip, nors man pačiam atrodo, kad rimtas.
- O koks Jūs tėtis?
- O, čia jau reikėtų vaikų paklausti.
- Kiek jų turite?
- Reikia sakyti, kad keturis. Bent jau tiek gimė nuo manęs. Tačiau vieno jų nepažįstu.
- Kodėl?
- Čia ir buvo viena tų katastrofų, kurias minėjau. Jaunystėje. Gaila, bet taip jau atsitiko.
- Ar Jūs, kaip čia mandagiau paklausus... mergišius?
- Norėčiau. Gal per mažai duomenų, bet norėčiau! Tik mano bičiulis, irgi Jurgis, sako: “Geriau neprašyk, nes apsiriksi”. Tai aš ir nesu.
- O koks esate? Ką pasakytumėte apie žmogų, kurį kas rytą matote veidrodyje, kurį pažįstate geriau nei visi?
- Tegu gyvena. Neišbraukčiau savęs.
- Jei būtumėt tarsi save tobulinantis Pigmalionas - ką norėtumėte pakeisti?
- Ui.
- Tiek daug?..
- Ui. Būtent. Bet žinot, kaip su tais keitimais? Prirašyta daug fantastikos veikalų apie tai. Svarbiausia, kad kažką keisdamas - kaip kad rusai norėjo pakeisti upių kryptį, - niekada negali prognozuoti, kokie bus to keitimo padariniai. O gal bus dar blogiau? O jei prasidės dar baisesni dalykai? Negali žinoti... Tai gal tegu tie mano 167 cm ir lieka.
- Ar turite gražią svajonę? Gimtadieninę?
- Turėjau, bet dabar, regis, užmiršau. A! Teisingai, prisiminiau. Bet turiu pasakyti, kad tokios svajonės, kaip nuvažiuoti į Prahą ar gauti gimtadieniui dovanų keptą žąsį, nėra tikros svajonės. Tai materialūs, lengvai realizuojami dalykai. Net langus plastikinius įmanoma įsistatyti, apie ką mes su Balandėle svajojame jau nuo jų pasirodymo Lietuvoje. Tiesa, vis niekaip nepavyksta. Vos imame manyti, kad turime pilnas saujas pinigų, žiūrėk, jau pratrūko, praplyšo...
O didžioji mano svajonė - dar iš vaikystės. Vaikystėje, turbūt nuo kokios penktos klasės, aš svajojau būti krepšininku. Kitaip sakant, svajojau būti Saboniu. Va čia tai svajonė. Amžina. Tikra.
- Bet svajonė apie keptą žąsį irgi nebloga. Beje, tai juk Jūsų humoreskų klasika - žąsis, dešra, žmona-Balandėlė...
- Demaskuosiu save. Tą žąsį man įpiršo Ilfas ir Petrovas. “Dvylika kėdžių” ir “Aukso veršį” skaičiau, galima sakyti, nuo mažens. Panikovskis yra apgiedojęs žąsį... Bijau, kad būsiu tuo užsikrėtęs. Kai man užėjo, tai negalėjau sustoti. Apie tą žąsį, kuri yra sotaus ir gražaus gyvenimo simbolis, parašiau gal šešis kūrinius, o ir kitur ją vis įterpiu. Žąsis - tai Kalėdos, muzika, geri, šilti ir mieli santykiai namuose... Tikrai - tai svajonė. O prie žąsies jau limpa ir dešros, ir Balandėlė.
- O Jūsų Balandėlė, atsiprašau, Dovilė žavisi Jūsų kūryba? Ar žmona yra Jūsų fanė?
- Ko gero. Pačioje pradžioje ji buvo tikra entuziastė, bet dabar įkarštis truputį slūgsta. Nors iš esmės jai patinka tai, ką parašau, tik neįmanoma krykštauti kas savaitę. Be to, ir krykštauti ne visada būna dėl ko.
- Ar mėgstate skaityti savo kūrinius auditorijai?
- Taip. Mėgstu. Norisi artistauti. Kiekviena proga imu ir pasireiškiu. Aš, pavyzdžiui, norėčiau, kad televizijoje būtų tokia mėnesinė ar savaitinė laidelė “Penkios minutės Felikso Žertvos”. Nes knygas dabar skaito tik sektantai. Dabar daugiau klausytojų negu skaitytojų, o dar daugiau TV žiūrovų. Ir aš pats toks...
- O koks yra Jūsų opusų ir veikalų liūtas Feliksas Žerva?
- Jis toks kaip aš, greičiausiai. Iš tikrųjų tų vardų buvo keletas - Caca, Mišiuginas. Kai mano dukra Ieva neseniai paprašė juos visus išvardyti, žiūriu, kad jau ir neprisimenu. Na, ką apie Feliksą Žertvą? Tai schematizuotas personažas - Žertva ir kiti žertvos. Tik galiu pasakyti, kad juo aš didžiuojuosi. Žertva - tai labai lietuviška pavardė. O Feliksas reiškia laimingasis. Laimingoji auka. Man atrodo, tai skamba gražiai. Aš dabar ketinu išleisti tokį rinkinėlį, kurį pasirašysiu Felikso Žertvos vardu.
- Tikrai bręsta dešimtasis rinkinys?
- Na, jei tai nebus labai skausminga. Jei rasiu rėmėjų. Paskutines dvi knygas rėmė asmeniškai Juozas Arnatkevičius ir Algimantas Piligrimas. Aš jiems dėkingas iki gyvenimo pabaigos. Taip jau išeina - iš knygos leidimo uždirba visi: leidėjai, spaustuvė, dailininkas, redaktorius. Tik autorius ne.
- Tai kodėl rašote ir leidžiate? Ar kad “lakštingala negali nečiulbėti”?
- Tai turbūt todėl... Kartą mes su Donaldu Kajoku juokėmės prie butelio: tai kaip kažkoks ekshibicionizmas. Negali nečiulbėti. Net smaugiamas. Iš esmės tai, ką aš darau, yra pamokslavimas, noras išsakyti savo tiesą ir teisybę, atverti kažkam akis. Regis, iš tokių dalykų reikėjo jau išaugti, bet aš neišaugau. Todėl žinau, ką atsakyti į klausimą: kuo būtum tada, jei nebūtum tapęs...
- Ir kuo gi?
- Jeigu nebūčiau 40 metų išdirbęs laborantu Statybos ir architektūros institute, būčiau pastorius. Kad galėčiau pamokslauti ir mokyti žmones, kaip jie turi gyventi, ką daryti ir ko nedaryti. Nors pats tai gyvenu kaip papuolė.
- Ar būna, kad humoristas pavargtų juoktis ir juokinti?
- Dėl to juoko, tai... Mano mama sakydavo: na, su Jurgiu gali išgyventi dvi savaites ir nepratarti nė žodžio. Tylus aš. O dėl mano darbo - žinoma, būna, kad pasivargsta. Užsikiša kažkaip viskas. Eičiau žuvaut geriau. Nors jeigu imtum tinginiauti, irgi pavargtum. Nusibostų.
- Ką manote apie žmones, visiškai neturinčius humoro jausmo?
- Tada aš pagalvoju, kad gal jie supranta kažką kita, ko nesuprantu aš. Juk kaip su tuo humoru būna? Paskaitai ką nors iš japonų ar arabų humoro ir patrauki pečiais. Nesupranti... Na, gerai, aš sutinku, kad būna tokių, sakykime, griežtai nusiteikusių piliečių, kurie nesupranta jokio humoro. Bet aš esu įsitikinęs, kad prajuokinti galima ir juos. Tik ne bet kuo. Kokiomis nors... hm, netradicinėmis priemonėmis.
- Kas Jums juokingiausias iš oficialiųjų šalies ar miesto atstovų?
- Jei toks ir būtų, aš neprisipažinčiau! Daugiau ar mažiau juokingi kartais būna visi. Negaliu išskirti kokio nors vieno valdžios atstovo. Geriau pasakysiu, kad tai - Kazlas. Pamatau ir pradedu juoktis.
