Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Istorinis detektyvas
2002-11-23
Virginija SKUČAITĖ
Užmūryti ir mirkę potvynio vandenyse, slėpti katilinėse, palėpėse ir rūsiuose, vogčia gabenti iš vienos slėptuvės į kitą garsiųjų Lietuvos lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno karstai pasiekė mūsų dienas
Apie trumpą tautiečių istorinę atmintį byloja pastebėtas užrašas mikroautobuso maršruto lentelėje: “2-oji ligoninė - D.Girėno g.”. Tačiau ir tuomet, kai dar buvo gyva transatlantinio lakūno S.Dariaus našlė, vienas jaunas tautietis, priėjęs prie Jaunutės Darienės, pagarbiai pabučiavo jos ranką ir suglumino našlę klausimu: “Tai jūs esate Dariaus Girėno žmona?” Komentarai, kaip sakoma, nereikalingi. Tačiau jie verčia suklusti ir, artėjant tautos didžiavyrių žūties 70-mečiui, patikrinti savo istorinę atmintį.
Šį kartą pasidomėkime painiu S.Dariaus ir S.Girėno karstų likimu, kuriame susipynė istoriniai tautos lūžiai, atskirų žmonių poelgiai.
Į Lietuvą -ąžuoliniuose karstuose
Oranžinė “Lituanica” patyrė katastrofą Soldino apylinkėse 1933 metų liepos 17 dieną 0 val. 36 min. - tokį laiką rodė trys nelaimės metu sudužę laikrodžiai. Ketvirtasis nenustojo ėjęs, skaičiuodamas valandas, likusias žuvusiems lakūnams iki Lietuvos.
Lakūnai, be nusileidimo nuskridę 6411 kilometrų (antras rezultatas anuometinėje pasaulio aviacijos istorijoje pagal skrydžio trasos ilgį), liepos 19 d. Lietuvą pasiekė ąžuoliniuose karstuose. Po kelias dienas trukusio tautiečių atsisveikinimo su didvyriais vėlų liepos 23 - iosios vakarą abu karstai buvo atvežti į Teismo ir socialinės medicinos institutą (dabartinis Kauno medicinos universitetas).
Ąžuoliniai karstai buvo labai tamsios spalvos ir neįprastai plokščiais dangčiais. S.Girėno karstas ilgesnis, nors lakūnas buvo ūgiu žemesnis (170 cm) už S.Darių (181 cm). Abiejų karstų dangčiai pritvirtinti varžtais. Karstų šonuose ir galuose įtaisytos masyvios gražios metalinės rankenos. Šiuose mediniuose karstuose buvo kiti - cinkuotos skardos. Pastarieji karstai aklini. Teko jų dangčius pjauti. Ankstų kitos dienos rytą jie buvo atidengti lakūnų mirties priežasčiai nustatyti bei jų kūnams balzamuoti.
Lakūnai karstuose gulėjo aprengti ilgais baltais marškiniais, mūvėjo baltomis kojinėmis ir pirštinėmis, avėjo juodomis šlepetėmis. Šitaip aprengtus didvyrių kūnus iki pažastų dengė lengvos baltos vatinės antklodės.
Po teismo medicinos specialistų ekspertizės profesorius J.Žilinskas balzamavo lakūnų kūnus. Po to jie paguldyti į naujus varinius, karstus ir patalpinti VDU Medicinos fakulteto koplyčioje, nes lakūnams skirtas mauzoliejus Karmelitų kapinėse (dabar ten Ramybės parkas) dar nebuvo pastatytas.
Pirmoji slapta operacija
Į S.Dariaus ir S.Girėno mauzoliejų variniai karstai su balzamuotais lakūnų kūnais perkelti 1937 m. lapkričio 1 dieną. Tačiau metams bėgant paaiškėjo, kad ten netinkamos sąlygos mumijoms laikyti - mauzoliejuje buvo per drėgna. Tad jos variniuose karstuose 1940 m. gruodžio 17 d. buvo grąžintos į koplyčią. Ąžuoliniai ir cinkuotos skardos karstai tuo metu laikyti Medicinos instituto rūmų palėpėje.
Anot aviacijos veterano Jono Čepulio, rusai pirmosios okupacijos metu nesikėsino į koplyčią. Gal nesuspėjo. Nelietė lakūnų ir vokiečiai, leidę oficialiai minėti istorinio skrydžio sukaktis. Artėjant antrajai rusų okupacijai ir traukiantis iš Kauno vokiečiams, lakūnas Tomas Zauka, Lietuvos aeroklubo Dariaus ir Girėno komiteto pirmininkas, nebūdamas tikras, kad besitraukiantys vokiečiai ar artėjantys rusai neišniekins lakūnų palaikų, nutarė juos paslėpti.
T.Zaukos sumanymui pritarė ir kartu su kitais darbuotojais įvykdyti padėjo anuometinio Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto profesorius Benediktas Šiaulis. Tad 1944 metų kovo 18-osios naktį, slapta nuo budėjusio prie fakulteto durų vokiečių kareivio, variniai karstai su balzamuotais lakūnų palaikais užmūryti žemutiniame Medicinos fakulteto rūsio koridoriuje, priešais lifto šachtą. Slėpusieji prisiekė niekam, net ir lakūnų giminėms, apie tai neprasitarti.
Užmūryti sienos nišoje lakūnai variniuose karstuose gulėjo 20 metų.
Palaikų su karstais suradimas
1962 metais Vilniaus dailės instituto studentas Vytautas Mačiuika (jo tėvas skraidė kartu su S.Dariumi) pranešė Nijolei Dariūtei ketinąs savo diplominiam darbui iškalti Dariaus ir Girėno antkapinį paminklą (jis dabar stovi Aukštųjų Šančių karių kapinėse). Tai paakino S.Dariaus dukrą ieškoti tėvo ir jo bendražygio palaikų. Nijolė Dariūtė, besimokydama Medicinos institute, žinojo, kad jos tėvo ir S.Girėno palaikai užmūryti instituto rūsyje, tačiau niekas negalėjo nurodyti tos vietos.
Pagaliau 1963 m. spalio 6 dieną N.Dariūtei pavyko su anuometinio Kauno medicinos instituto docentu Juozu Rauba (jo tėvas dalyvavo užmūrijant S.Dariaus ir S. Girėno palaikus) surasti vietą, kur jie buvo paslėpti. Ta vieta buvo netoli krematoriumo. Savo prisiminimuose N.Dariūtė rašė: “Siena buvo gražiai sumūryta... Palubėje pastebėjome normalaus dydžio ventiliacijos angą. Pasilypėjusi ant kėdės,... per ventiliacijos angos groteles įkišau pieštuką su ilgu siūlu ir prie jo pririšta didele vinimi. Kai vinis nukrito žemyn, pasigirdo skambus garsas, tarsi ji būtų atsitrenkusi į metalą. Supratome, kad ten paslėpti karstai”.
Kitą dieną iš Vilniaus atskubėjo V.Mačiuika ir nufotografavo Joną Štrupkų, vienintelį gyvą palaikų užmūrijimo dalyvį, rodantį ranka į tą sieną. Išėmę ventiliatoriaus groteles 225 cm aukštyje, paieškos dalyviai stipria lempa apšvietė maždaug metro pločio nišą. Variniai karstai joje netvarkingai gulėjo vienas ant kito. Pro stiklą, įmontuotą viršutiniame karste, matėsi galva su lakūno pošalmiu.
Palaidoti vogčia
N.Dariūtė kreipėsi į tuometinį Kauno kompartijos pirmąjį sekretorių J.Mikalauską, prašydama leisti išardyti sieną ir palaidoti tėvą su jo bendražygiu, bet atsakymo nesulaukė. Po pusmečio N.Dariūtė kreipėsi į Lietuvos kompartijos pirmąjį sekretorių Antaną Sniečkų, ir 1964 metų rugpjūčio 10 dieną mūro siena, 20 metų slėpusi lakūnų palaikus, buvo išardyta.
Sudaryta komisija, kuriai vadovavo Medicinos instituto rektorius prof. Zigmas Januškevičius, antrą kartą tyrė lakūnų žūties priežastis ir turėjo pareikšti nuomonę dėl tolesnio palaikų saugojimo. Ši komisija, nors ir nerado šautinių žaizdų, tačiau kategoriškai to tvirtinti negalėjo, nes palaikai buvo smarkiai suirę. Didvyrių kūnų balzamuoti antrą kartą buvo nebeįmanoma. Mat per 1946 metų Nemuno potvynį vanduo apsėmė patalpą, kurioje buvo paslėpti lakūnų kūnai. Viršutinis karstas, kuriame buvo S.Girėno palaikai, per potvynį pakilo, o jam slūgstant, nusileido, sudaužydamas apatinio varinio karsto stiklą, pro kurį pateko vanduo.
Todėl S.Dariaus palaikai, ilgai buvę vandenyje, buvo itin smarkiai apgedę. Abiejų lakūnų palaikai buvo perdėti į naujus medinius karstus ir 1964 metų rugpjūčio 12 dieną paskubomis, slapčia nuo visuomenės, palaidoti Aukštųjų Šančių karių kapinėse.
Tad Medicinos institute liko ąžuoliniai, cinkuotos skardos ir variniai S.Dariaus ir S.Girėno karstai. Beje, po antrojo medicininio tyrimo ten liko ir lakūnų kaklaraiščiai, batai, pošalmiai, pirštinės, diržai. Aviacijos veteranas Jonas Čepulis teigia, kad anuomet patriotiškai nusiteikę lakūnai siūlė Valstybiniam istorijos muziejui paimti saugoti karstus ir likusius lakūnų daiktus, tačiau atsakymas buvo neigiamas.
Dar viena slapta operacija
Karstus nuo sunaikinimo (variniai buvo palikti Medicinos instituto katilinėje, o ąžuoliniai - palėpėje) po kelerių metų išgelbėjo J.Jablonskio vidurinėje mokykloje dirbęs ir kraštotyrininkų būreliui vadovavęs mokytojas Andrius Dručkus. Berinkdamas medžiagą apie lakūnus, sužinojo, kur yra jų karstai. Gavęs prof. J.Nainio sutikimą, 1970 metais kartu su Kazimieru Aidinavičiumi atsivežė ąžuolinius ir varinius karstus į mokyklos kraštotyros muziejų. Ir vieni, ir kiti karstai buvo sumaniai užmaskuoti, tačiau ilgainiui žinia apie juos pasiekė tuometinę valdžią, ir A.Dručkus 1974 metais buvo pašalintas iš mokyklos, o karstai atsidūrė elektros skydinės patalpoje. Tuomet A.Dručkus, pasitaręs su Tadu Koronkevičiumi, nutarė karstus pavogti iš mokyklos ir paslėpti Kaune besikuriančiame Visuomeniniame sportinės aviacijos muziejuje (A.Mickevičiaus g. 2, beveik priešais Medicinos institutą).
Kaip prisimena karstų gelbėjimo operacijoje kartu su A.Dručkumi dalyvavęs J.Čepulis (jis buvo besikuriančio Muziejaus tarybos pirmininkas), visi karstai iš mokyklos buvo išgabenti vieną 1974 metų birželio naktį senu automobiliu “Moskvič” (pikapas). “Kadangi karstai į mašiną netilpo, vežėme juos kelis kartus, - prisimena Andrius Dručkus. - Čepulis sėdėjo prie “Moskvič” vairo, o aš gulėjau karste, nes antram žmogui vietos automobilyje nebuvo”.
Tokia buvo S.Dariaus ir S.Girėno karstų slapta kelionė iš J.Jablonskio vidurinės mokyklos į besikuriantį (jis buvo atidarytas tik po 9 metų) Visuomeninį sportinės aviacijos muziejų.
Paslėpė po parašiutu
Lietuvos aviacijos veteranai padarė viską, kad S.Dariaus ir S.Girėno karstai būtų išsaugoti. Jonas Čepulis prisimena, kad suteptus alyva varinius karstus paslėpė Lietuvos sportinės aviacijos muziejaus rūsyje, apkrovęs juos tuščiomis dėžėmis nuo filmų juostų.
“Ąžuolinius karstus pastačiau muziejaus ekspozicijų salėje prie sienos ir paslėpiau juos po parašiuto kupolu. Karstus uždengėme storu žaliu audeklu taip, tarsi tai būtų specialiai parašiutui eksponuoti parengta vieta. Muziejuje, kuris, beje, buvo labai populiarus, karstai saugiai stovėjo iki 1989 metų gegužės 9 dienos, kai jis buvo uždarytas. Tačiau apie savo slėpinį mes jau kalbėjome viešai. Visuomenė apie karstus sužinojo iš žiniasklaidos”, - sakė Jonas Čepulis.
Uždarius muziejų, aviacijos veteranams vėl teko sukti galvas, kur dėti karstus. Tačiau sprendimas atėjo savaime. “Kai dar dirbau tame pačiame pastate, kur buvo muziejus, pas mane užėjo pažįstamas sklandytojas, buvęs Kauno politechnikos instituto docentas Kazimieras Ostaševičius. Jis tuomet jau dirbo Medicinos institute ir aptiko visų užmirštą, labai apleistą rūsio vietą, kurioje buvo išlikusi niša, 20 metų saugojusi lakūnų palaikus variniuose karstuose. Ši rūsio vieta buvo užgriozdinta karinės katedros plakatais, senais baldais, lentynomis. Lifto narvelio apačioje tyvuliavo vanduo”, - prisimena Jonas Čepulis patalpas, kuriose jie nutarė įrengti kriptą, atgabenti karstus.
Kriptos metamorfozės
J.Čepulis rūpinosi vaizdine medžiaga, o K.Ostaševičius - remontu. Jų sumanymui pritarė anuometinio Medicinos instituto rektorius prof. Vilius Grabauskas, talkino statybininkai, studentai. Vėliau buvo sutvarkyta ir koplyčia, kurioje sovietmečiu stovėjo įvairūs kopijavimo ir dauginimo aparatai.
Tik per kelerius metus pavyko sutvarkyti memorialines patalpas. Lakūnų kripta buvo atidaryta 1993 m. liepos 16 d. Patalpoje ant grindų stovėjo JAV ir Lietuvos vėliavomis užkloti S.Dariaus ir S.Girėno ąžuoliniai, o kriptoje - variniai karstai.
J.Čepulis ir kiti aviacijos veteranai vienerius metus kriptoje visuomeniniais pagrindais vedė ekskursijas. Prabėgus metams po kriptos atidarymo, ji neteko ąžuolinių karstų - jie buvo išvežti į besikuriantį Aleksote Technikos muziejų.
Reiktų rimtesnio dėmesio
Aviacijos veteranas gydytojas Jonas Venckevičius, anksčiau palaikęs ryšius su S.Dariaus dukra ir žmona, gavęs dabartinio Lietuvos aviacijos muziejaus direktoriaus Algio Lapinsko ir Medicinos universiteto rektoriaus sutikimą, prieš kelerius metus pradėjo vesti ekskursijas į kriptą, kurioje buvo likę variniai lakūnų karstai ir dalis ekspozicijos. Tiesa, dėl ekskursijų reikėjo (ir dabar tokia tvarka) iš anksto susitarti su J.Venckevičiumi, jo telefono numerį sužinojus pas dabartinio Medicinos universiteto budėtoją. Dėl šio nepatogumo ir kitų priežasčių lankytojų srautas į kriptą pradėjo sekti.
Bet J.Venckevičius nenuleido rankų. “Išdalijau informacinius lapelius mokykloms, muziejams, turizmo agentūroms, ir lankytojų jau gausėja. Tačiau reiktų konkrečių kriptos lankymo dienų ir valandų, informacijos žiniasklaidoje. Tvarka čia, matyt, pagerėtų, jei S.Dariaus ir S.Girėno žūties 70-mečio išvakarėse glaudžiau bendradarbiautų Medicinos akademija, Medicinos ir farmacijos muziejus, Vytauto Didžiojo karo bei Lietuvos aviacijos muziejai, miesto vadovai”, - įsitikinęs Jonas Venckevičius.
Vytauto Didžiojo karo muziejus restauravo kriptoje buvusias JAV ir Lietuvos vėliavas, padovanojo maršką, kuri dengia lifto šachtą, restauravo lakūnų pošalmį, kaklaraištį, batus, diržus. Šie eksponatai bus grąžinti į kriptą lakūnų žūties 70-mečio išvakarėse. Aviacijos muziejuje rengiama lakūnams skirta paroda, kurioje bus eksponuojami jų ąžuoliniai karstai.
Sklinda gandas, kad ketinama restauruoti varinius karstus, tačiau šis sumanymas kelia abejonių. Ar verta naikinti įbrėžimus, įlinkimus, suskilusius stiklus, prarūdijusį nuo potvynio vandens karstų varį? Ar verta karstų vidų vėl iškloti baltais šilkais? Juk kiekviena išlikusi šilko skiautė, stiklo šukė ar įdubimai S.Dariaus ir S.Girėno karstuose - tai praėjusio laiko ir žmonių, juos saugojusių, pėdsakai.
