Šiandien į paskutinę kelionę palydimas staiga miręs aktorius Robertas Vaidotas
Šeštadienį visuomenę pribloškė netikėta žinia: 52 metų artistą, iki šiol nesiskundusį didesniais negalavimais, kaip žaibas pakirto stiprus infarktas. Penktadienį vakare į ligoninę skubiai išvežto menininko gyvybės medikams išgelbėti nepavyko. Su Robertu Vaidotu mirė dalis Kauno dramos teatro legendos, prasidėjusios, kai į trupę 1976-aisiais įsiliejo visas tuometinės Konservatorijos kursas, prisistatęs publikai Jono Vaitkaus pastatytu spektakliu Lopšinė.
Pro šalį praėjęs Romeo
Man Robertas buvo kaip giminaitis - juk pažinojau jį nuo aštuoniolikos metų. Mūsų gyvenimai arti vienas kito ėjo net trisdešimt ketverius metus. Visą mūsiškį kursą priėmė į teatrą, tačiau paskui jis išsibarstė: kas į Vilnių išvažiavo, kas paliko sceną, visai į kitokią veiklą pasuko. Mudu su Robertu buvome likę vieninteliai iš to būrio, - kalba aktorė Jūratė Onaitytė.
Buvo labai gera, kad jis visada šalia, - jautrus partneris daugelyje puikių spektaklių, patikimas bičiulis. Trys kursiokai - aš, Robertas Vaidotas, Valentinas Masalskis vienuolika metų drauge vaidinome spektaklį Kreditoriai pagal Augustą Strindbergą. Jį matė ir įsiminė turbūt visa Lietuva. Neužmirštamas bendras darbas su Robertu televizijos filme Karlas ir Ana, spektakliuose Mūsų miestelis, Heda Gabler, - prisimena J.Onaitytė.
Romantiškos Roberto auros ir jo puikių fizinių duomenų jaunystėje režisieriai pakankamai neišnaudojo, prasitaria aktorius Petras Venslovas. Mudu su juo susitikome scenoje 1978-aisiais, kai Eimuntas Nekrošius Kaune statė Duokiškio balades. Robertas šiame spektaklyje vaidino mano jaunesnįjį brolį Žygimantą. Tada jam buvo dvidešimt ketveri - pati jaunystė. Iki šiol pamenu tokią detalę: stovime mudu su Nekrošiumi teatro kieme, ir jis man kumšteli, rodydamas į Robertą: Va, žiūrėk, eina Romeo. Vien dėl jo reikėtų Šekspyrą pastatyti...
Deja, aktoriaus susitikimas su Romeo neįvyko. O galėjo. Šiandien tai paliudija ir jautrūs gerbėjų komentarai internete po pranešimo apie Roberto Vaidoto mirtį. Kai jis už manęs kažkada atsistojo Astros kavinėje, maniau, kad numirsiu iš laimės ir baimės. Buvau jį tiesiog įsimylėjusi, mačiau visus spektaklius su juo, laukiau naujų vaidmenų kaip didžiausio įvykio, - prisipažįsta nežinoma 1980-ųjų džiuljeta.
Neabejinga širdis sudega greičiau
Savęs iš šalies, o dar svetimomis akimis, negali matyti. Žmonės apskritai nežino, kokie jie yra, tik įsivaizduoja. Teatras yra efemeriškas menas, su tuo reikia susitaikyti. Spektaklis gyvena tik žiūrovo širdyje - kaip jis jį atsimena, kaip suprato, - pokalbyje su šių eilučių autore yra pripažinęs savo darbo iliuzoriškumą Robertas Vaidotas.
Baigėsi meilužiai, prasidėjo tėvai, o perspektyvoje laukia seneliai, jeigu kojos dar paneš, - savo penkiasdešimtmečio išvakarėse 2004-ųjų rudenį pasišaipė žodžio kišenėje neieškantis artistas. Jeigu po ironijos tvarsčiais skaudėjo žaizda, ji buvo gerai paslėpta nuo pašalinių akių...
Režisierius Gytis Padegimas daug yra dirbęs su Robertu Vaidotu jaunystėje. Kokie jo ryškiausi prisiminimai? Robertas buvo romantiškas, labai jautrus, subtilus aktorius. Aš jį mačiau būtent taip, todėl patikėjau jam svarbius vaidmenis Mūsų miestelyje, Kreditoriuose, Karle ir Anoje. Pamenu, statant Karlą ir Aną netgi važiavome su artistais repetuoti į apleistą seną dvarą, kad labiau įsigyventume į trapią nuotaiką. Kiti režisieriai romantiškame amplua Roberto turbūt nematė. O gal tiesiog paskui prasidėjo kitokio repertuaro metas? Robertui teko nešioti kitą kaukę, kuri priaugo prie veido, nors, ko gero, nebuvo jam artima, - svarsto Gytis Padegimas.
Režisieriaus manymu, talentingas artistas daugelio savo galimybių neatskleidė iki galo. Galbūt tas neišsipildymas jį degino iš vidaus, slapta kankino? Tačiau šiaip Robertas niekada nebuvo melancholikas.
Jaunystėje su juo ir jo būsimąja žmona Audre Paškonyte smagiai leisdavome laiką Maskvos kino festivaliuose, medžiodami įdomesnius filmus, susitikimus. Bendrose užstalėse visada aidėdavo Roberto pokštai ir linksmos istorijos, - prisimena teatralas.
Niekada nevengė sunkios naštos
Robertas Vaidotas buvo iš tų aktorių, kurie nuolat užimti repertuare. Ir pastaruoju metu jo vaidmenys sekė vienas kitą - spektakliuose Gyvenimas, Antoškos kartoškos, Nekalti, Dešimt indėniukų, Nusikaltimas ir bausmė. Artisto palikimas - pusšimtis didesnių ir mažesnių vaidmenų scenoje, kine, televizijoje, apie kuriuos jis pats yra pasakęs taip: Man niekad nebuvo svarbu, ką aš vaidinu, svarbiau pats spektaklis. O gerame spektaklyje ir mažas vaidmuo gali būti geras.
Jis visko darė daugiau nei kiti. Gal dėl to taip greitai sudegė...Buvo labai sąžiningas, net per daug šiems laikams. Jautrus ir neabejingas neteisybei. Jei ištikdavo bėda, daug kas kreipdavosi pagalbos būtent į Robertą, - kalba apie bendrakursį ir ilgametį scenos partnerį Jūratė Onaitytė.
Pats Robertas Vaidotas savo bėdomis apkrauti kitų nebuvo linkęs. Tą paliudija Petras Venslovas. Porąsyk grimo kambaryje jis man buvo užsiminęs apie širdies permušimus. Tačiau pats save tuoj sudraudė: nekalbėkim apie ligas. Pamenu, panašiai sakydavo ir puikus aktorius a.a. Juozas Kisielius, jaunas miręs nuo širdies ligos.
Robertas buvo ištikimas teatro kareivis. Neišdavęs scenos, neieškojęs ilgesnio lito visokiuose telešou, žaidimuose, firmų prezentacijose. Netaupęs jėgų ir nervų scenoje. Tuo jis patvirtino žodžius, pasakytus penkiasdešimtojo gimtadienio išvakarėse: Aš tiesiog stengiuosi savo darbą padaryti taip, kad nebūtų gėda. Patirtis neduoda nieko, išskyrus atsakomybę.
Naujausi komentarai