Išsvajotoje tėvynėje - ir šypsenos, ir priekaištai
2007-06-18
Gediminas STANIŠAUSKAS
Vieniems sugrįžusiems tremtiniams ar jų vaikams Lietuva primena svajonių šalį, o kiti jaučiasi blogiau nei svetimame krašte
Praėjusią savaitę paminėjome tautos ir valstybės nacionalinės tragedijos dieną, kai tūkstančiai Lietuvos piliečių buvo ištremti iš tėvynės. “Kauno diena” pasidomėjo, kaip jaučiasi tremtiniai, po keliasdešimt metų tik dabar grįžę į Lietuvą.
Ištremtas nenustygo vietoje
Tėvynėn sugrįžę tremtiniai čia pasijunta lyg kitame pasaulyje. Vieni jaučiasi išsilaisvinę iš sunkios buities, kiti sako, kad tremtyje gyveno netgi geriau.
Įvairiais duomenimis, po Antrojo pasaulinio karo į Sibiro platybes buvo ištremta iki 500 tūkst. Lietuvos piliečių. Valstybė padeda jiems sugrįžti, suteikdama gyvenamąjį plotą ir skirdama pašalpas.
Suvalkijoje gimęs Algirdas Pijus Dievokaitis tremtyje atsidūrė per karą, būdamas dvylikos metų. Traukiantis hitlerinės Vokietijos kariuomenei, jo šeima buvo išvežta į nacių lagerį. “Mus išlaisvino amerikiečiai, bet visa šeima Berlyne buvo perduota rusams, - pasakojo A. P. Dievokaitis. - Jau grįžus namo tėvą apkaltino nacionalizmu, esą jie buvo buožės, todėl 1947 metais atsidūrėme Krasnojarsko krašte Sibire”.
Algirdas jau pirmąją dieną mėgino pabėgti. “Norėjau grįžti į Lietuvą, ir taip ne vieną kartą”, - prisiminė A. P. Dievokaitis.
1948 metais Algirdas bandė bėgti du kartus.
Tik vėliau jis nurimo, juolab kad valdžia 1957 metais leido laikinai sugrįžti į Tėvynę. Jis čia turėjo nemažai giminių, todėl ryžosi likti Lietuvoje ir pradėjo slapstytis. “Žmonės kalbėjo, kad, matyt, greitai visus paleis”, - pasakojo A. P. Dievokaitis.
Atsidūrė Kazachstane
Po kurio laiko A. P. Dievokaitį valdžia sugavo ir skyrė trejus metus kalėjimo. Po devynių mėnesių išėjęs į laisvę Algirdas Lietuvoje ieškojo teisybės, bet tai jam kainavo dar 10 metų nelaisvės.
“1959 metais mane amnestavo, norėjau vėl ieškoti teisybės, bet giminaičiai patarė geriau jos neieškoti, nes vėl gali pasodinti į kalėjimą, - kalbėjo A. P. Dievokaitis. - Taip atsidūriau Kazachstane.”
Algirdas pasakojo, kad kartu su dabartiniu Kazachstano prezidentu Nursultanu Nazarbajevu dirbo vienoje gamykloje. “Aš ne tik jį, bet ir jo žmoną bei vaikus gerai pažįstu”, - sakė Algirdas.
Būtent valdant N.Nazarbajevui 1997 metais Kazachstano sostinė buvo perkelta į Astaną, kur A. P. Dievokaitis nusipirko vieno kambario butą.
Pagal Tremtinių grįžimo programą į Tėvynę jis grįžo 2003 metais.
“Gaila, kad niekas iš giminių laiškuose neparašė, jog Lietuvoje viskas taip brangu, - sakė Algirdas. - Būčiau tikrai pagalvojęs, ar verta palikti Kazachstaną, nes čia pragyventi yra sunku, ypač iš vienos pensijos.”
Astanoje gyveno geriau
Iš A. P. Dievokaičio pasakojimo susidarė įspūdis, kad Astanoje kyla dangoraižiai, o žmonės gyvena itin prabangiai. Pasak jo, paprasti darbininkai ten uždirba 6-7 tūkst. litų, o kvalifikuoti specialistai - dar daugiau.
“Pensijos ten gaudavau apie 200 litų, iš kurių šimtą sumokėdavau už komunalines paslaugas, telefoną, - kalbėjo 73-ejų metų A. P. Dievokaitis. - Ten gyvendamas leidau sau tris kartus nuskristi į Ameriką ir kiekvienais metais aplankyti gimines Vokietijoje.”
Algirdo žodžiais, dabar iš pensijos, kurios gauna 700 litų, jis negali sau leisti kada panorėjęs nuvažiuoti į Vilnių.
Valstybė jam, kaip grįžusiam į Lietuvą, leido lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą Kaune. “Galėčiau jį parduoti, bet grįžti į Kazachstaną jau negaliu, nes butą pardaviau ir atsisakiau tos šalies pilietybės”, - šiek tiek apgailestavo A. P. Dievokaitis.
Kaimynai nepasigenda kaimynų
Kalbėdamas apie skirtumus, kuriuos įžvelgė grįžęs į Lietuvą, A. P. Dievokaitis paminėjo valdžią. “Valdžia vagia visur, bet jau kaip čia (Lietuvoje) vagia, tai niekur kitur nemačiau, - sakė Algirdas. - Kazachstane bent jau valstybė yra turtinga, o čia vagia vieni iš kitų.”
Jis taip pat pastebėjo, kad kaimynystė Kazachstane ir Lietuvoje suprantama skirtingai.
“Ten aš žinojau visus kaimynus, o čia pirmame aukšte mirė senukas ir jo niekas nepasigedo tol, kol nuo irstančio kūno nepradėjo dvokti laiptinė”, - sakė A. P. Dievokaitis.
Jo geriausias draugas yra tame pačiame name gyvenantis kitas tremtinys Aleksandras Algirdas Jakimavičius. “Jis su žmona turi butą Kryme, todėl čia atvažiuoja pagyventi laikinai ir tikrai negrįš visam laikui į Tėvynę, - sakė A. P. Dievokaitis. - Jis supranta, kad čia gyvenimas yra sunkesnis.”
Tačiau visiškai priešingai Lietuvą vertina Kasko šeima. Šiemet bus dveji metai, kai šeima iš Nižnij Tagilo (Rusija) persikėlė gyventi į Lietuvą. Tremtinių grįžimo programa leidžia į šalį grįžti ir tremtinių palikuonims, kuriems iš karto suteikiama Lietuvos pilietybė.
“Visa mūsų šeima nekalba lietuviškai, bet jau antri metai stengiamės išmokti”, - sakė šeimos galva Vladimiras Kasko.
Prisiekė išsivežti vaikus
Vladimiro mama Marytė Kasko, kuriai šiuo metu 72 metai, į Lietuvą sugrįžo pirmoji - 2000-aisiais. Pasak Vladimiro žmonos Svetlanos, Marytė prisiekė, kad visi jos vaikai anksčiau ar vėliau taip pat apsigyvens Lietuvoje.
“Ir ji tai padarė! - lyg triumfuodama pasakė Svetlana. - Visi trys jos vaikai su šeimomis jau gyvena čia.”
Maždaug 380 tūkst. gyventojų turintis Nižnij Tagilas yra pusiaukelėje tarp Maskvos ir Kazachstano sostinės Astanos. Apie šį miestą Kasko šeima beveik neturėjo ką gero pasakyti. Ir iš Vladimiro, ir iš Svetlanos lūpų nesijautė jokio kartėlio, kad paliko Rusijos juodosios metalurgijos centru laikomą miestą.
“Jūs nė neįsivaizduojate, kokia sunki ten buitis, - kalbėjo Svetlana. - Viskas kainuoja beveik tiek pat, kiek ir čia, bet atlyginimai maždaug perpus mažesni.”
Šiuo metu ji dirba vienoje Kauno statybų bendrovėje tinkuotoja ir į rankas gauna apie 1200 litų. Nižnij Tagile jos alga už tokį patį darbą siekė 450 litų per mėnesį.
Gatvėje nustebino šypsenos
Vladimiras nepertraukdamas klausėsi Svetlanos pasakojimo. Nižnij Tagile jis užėmė palyginti aukštas pareigas - buvo Rusijos kariuomenės papulkininkis.
“Rusijoje teisybės nėra daug, - pripažino Vladimiras. - Savo mieste gaudavau apie 1000 litų atlyginimą, o Maskvoje tokio pat laipsnio kariškio alga siekia apie 4500 litų.”
Maskvą jis vadino Rusija Rusijoje, nes Maskvą ir kitus miestus skiria socialinė bedugnė.
Prieš atvykstant į Lietuvą Vladimirui nekilo nė menkiausios abejonės, kad jis elgiasi teisingai. Visi šeimos pažįstami ir draugai pritarė šiam sprendimui.
“Dabar su jais pasikalbame telefonu ir jie labai džiaugiasi dėl mūsų”, - šypsojosi Svetlana.
Vladimiro žodžiais, “Lietuva ir yra tikroji Vakarų Europa”.
“Čia viskas kitaip nei Rusijoje, o didžiausią skirtumą parodo žmonės, - kalbėjo Vladimiras. - Lietuviai visi laimingi, daug šypsosi. Savo ruožtu Rusijoje gatvėje matai susirūpinusius veidus, o jei pradedi šypsotis, tai pagalvoja, kad tau kažkas negerai.”
Kariškiai vadino lietuviu
Tik Vladimiro mama, kuriai šiuo metu yra 72-eji, yra lietuvė. Ji ištekėjo už tremtinio ukrainiečio, todėl pagal tautybę Vladimiro vaikai yra ukrainiečiai. Bet dėl mamos kilmės kolegos Rusijoje Vladimirą pravardžiuodavo “litovec”.
Lietuvoje jam į akis krito ir skirtingas požiūris į darbą. “Ten prie kiekvieno dirbančiojo vos ne su lazda stovi prižiūrėtojas, kad neduok Dieve ką blogai nepadarytum, o čia dirbantysis turi laisvę - jis tyliai dirba savo darbą ir jam niekas netrukdo”, - kalbėjo V.Kasko.
Atrodė, kad apie skirtumus tarp Lietuvos ir Rusijos Kasko šeima gali pasakoti valandų valandas. Į pokalbį įsitraukė judviejų šešiolikmetė duktė Alesia.
“Abiejose šalyse skiriasi ir jaunimas, - sakė Alesia. - Pavyzdžiui, Kaune prie manęs ir draugės priėjo du vaikinai ir šypsodamiesi pasiūlė susipažinti, o Nižnij Tagile jaunuoliai ne kartą yra užgaulioję.”
Alesia mokosi A.Puškino mokykloje ir jau susirado gerų draugų. Ji taip pat džiaugiasi, kad gyvena Kaune.
Kalbos mokysis ir iš “Kauno dienos”
Vladimiras ir Svetlana negali atsidžiaugti, kad Kaune taip švaru ir tvarkinga. “Rusijoje gyvenome prie parko, kuriame nešienaujama žolė užauga iki pažastų, o jame šlaistosi būriai šunų, - pasakojo Svetlana. - Tų šunų neleidžiama išgaudyti, nors paskutiniais metais jie mirtinai sudraskė tris žmones.”
Kasko šeima nudžiugo sužinojusi, kad “Kauno diena” jai dovanoja 2008 metų prenumeratą. Lietuviškai nekalbantys Vladimiras ir Svetlana tikino, kad bus lengviau išmokti kalbą ir suvokti, kas vyksta Lietuvoje ir Kaune. “Mes ir dabar klausome, kaip kalba aplinkiniai, po truputį mokomės”, - sakė Svetlana.
Šeima lietuvių kalbą tikisi išmokti per dvejus trejus metus.
“Kauno dienos” prenumeratą dovanų gavo ir iš Kazachstano į Lietuvą persikėlęs A. P. Dievokaitis bei jo draugas A. A. Jakimavičius.
“Kai tik jis grįš iš Krymo, būtinai jam perduosiu šią gerą naujieną”, - džiaugėsi A. P. Dievokaitis. Jis pridūrė, kad Lietuvoje iš tikrųjų... nėra jau taip blogai.
