VDU profesorius, buvęs rektorius, dabar teatrologijos katedros vedėjas, Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus narys Bronius Vaškelis prieš dešimt metų visam laikui grįžo iš JAV gyventi
į Lietuvą. Nors, kreipdamasis į bičiulį prozininką Marių Katiliškį, yra rašęs: ne mums, išėjusiems, suprasti, ką reiškia “pareiti namo”, dabar, klausiamas, kur jo tikrieji namai, atsako - Kaune, Vytauto Didžiojo universitete. “Čia atsigauna mano širdis, čia sutinku žmones, su kuriais artimai susigyvenau per tą dešimtmetį”.

Metai pavirto dešimtmečiu

Neseniai Bronius Vaškelis atšventė 80-ąjį gimtadienį. Tačiau vien poilsiui artimiausiu metu atsidėti neketina. “Turiu užbaigti studiją “Lietuvių teatras Amerikoje 1945-1949 metais”. Na, katedros vedėjo naštą gal jau nusiimsiu, juolab kad universitete išugdyta pamaina - turime teatrologų, apsigynusių daktaro disertacijas, pasiliksiu tik seminarus”, - modeliuoja artimiausią ateitį profesorius. Jo kabinete, iš kurio kaip ant delno matyti Laisvės alėja, šnekučiuojamės apie tą dešimtmetį, kai Vytauto Didžiojo universitetas tarsi feniksas kėlėsi iš pelenų, apie teatrą, apie Vilnių ir Kauną.

- Nuo 1989-ųjų kasmet atvykdavau į Lietuvą, nes buvo atkuriamas VDU, reikėjo dalyvauti Senato posėdžiuose. Nuolat gyventi Kaune ėmiau nuo 1992-ųjų birželio. Galvojau, užtruksiu kokius metus ir vėl grįšiu į JAV. Nemaniau, kad pritapsiu Lietuvoje. Tačiau nė nepajutau, kaip “įsikinkiau” universitete - iš pradžių dekano, vėliau prorektoriaus pareigos, o nuo 1992 iki 1996 metų buvau VDU rektorius. Darbo, organizacinių rūpesčių netrūko. Atkūrėme Teologijos fakultetą. Steigėme socialinės rūpybos studijas, kvietėme joms dėstytojus iš užsienio, nes vietinės patirties dar nebuvo. Nelengvai, bet žingsnis po žingsnio kūrėme teisės studijas. Jas blokavo Vilnius. VDU neturėjome teisininkų su daktaro laipsniais, tad kviečiau ekspertus, dėstytojus iš Čikagos, Danijos, Norvegijos. Iki 1996 metų Lietuvoje nebuvo teatrologijos magistrantūros ir doktorantūros. Įsteigėme tokias studijas. Baigęs rektoriauti, ėmiau vadovauti teatrologijos katedrai. Užsiauginome universitete savų tos srities specialistų, prieš tris savaites dvi mūsų auklėtinės apsigynė daktaro disertacijas, - vardija darbus, tvirtai jį “pririšusius” Lietuvoje, Bronius Vaškelis.

Profesorius sako, kad dabar į Jungtines Valstijas važiuoja tik pasisvečiuoti per šventes sūnaus šeimoje. Nors po kelerių metų, praleistų Kaune, vėliau apsigyveno Vilniuje, abu miestai jam mieli ir brangūs. Jis nelinkęs Kauną laikyti provincija, žavisi jo jaukumu, Laisvės alėjos nuotaika. Kalbai pasisukus apie žmonių santykius, B.Vaškelis prasitaria: kauniečiai daug šiltesni nei “internacionalo” persmelkti sostinės gyventojai.

Nauja meilė

Toronto universitete studijavęs rusų literatūrą, moksliniuose darbuose nagrinėjęs Jurgio Baltrušaičio simbolistinę poeziją, doktorantūroje Pensilvanijos universitete Filadelfijoje ėmęs gilintis į baltistiką, B.Vaškelis po tuputį priartėjo prie lietuvių literatūros. Dėstė ją ir rusų literatūrą Čikagos Ilinojaus universitete. Tačiau po truputį širdin veržėsi ir visai ją užkariavo nauja meilė - teatras.

- Juk būna, kad žmogus turi žmoną, o likimas pakreipia gyvenimą, ir jis pameta galvą, kažką įsimyli. Taip atsitiko ir man. Mano mylimoji - drama, - juokauja profesorius.

B.Vaškelis yra analizavęs V.Krėvės “Skirgailą”, B.Sruogos ir K.Binkio indėlį į teatrą. Anglų kalba 1983 m. išleistai knygai “Etniniai teatrai JAV” jis parašė skyrių apie lietuvių teatrą Jungtinėse Valstijose nuo 1889 metų; sakosi įsitikinęs, kad šis devynias dešimtis metų aprėpiantis laikotarpis buvo labai gyvastingas ir įdomus. Leidiniui “Baltų drama” parašė skyrių apie lietuviškų dramų pastatymus. Profesoriaus plunksnai priklauso ir studijos apie režisierius Jurgį Blekaitį, Algirdą Jakševičių.

- Atvažiavęs į Lietuvą pamačiau, kad čia labai stokojama žinių apie Vakaruose įvykusius teatro poslinkius, nes okupacijos metais trukdė “geležinė uždanga”. Ypač mažai žinota apie postmodernaus teatro teorijas. Tad aukštesniųjų teatrologijos studijų įsteigimas Vytauto Didžiojo universitete buvo tiesiog būtinas. Kvietėme mūsų studentams skaityti paskaitas šios srities specialistus iš Anglijos, Norvegijos, Danijos, Vokietijos, JAV, Olandijos, - prisimena lūžio pradžią Bronius Vaškelis.

Teatras, pasiklydęs kryžkelėje

Būtų keista, jei, pasirodžius naujai premjerai, žiūrovų salėje nebūtų profesoriaus. Jis sakosi stengęsis pamatyti visus svarbiausius sostinės ir Kauno teatrų pastatymus. Nesibaigiančios reformos, blankių spektaklių “kepimas”, nusivylusi publika, vidaus konfliktai - šiandieninio teatrinio gyvenimo įprastos realijos. Kodėl jį ištiko tokia krizė, kur jos priežastys?

- Akivaizdu, kad lietuvių dramos teatras tebėra sudėtingame reformų kelyje. Talentingų režisierių Lietuvoje yra, tačiau jie lyg ir neturi vietos. Savo spektakliams jie nuomojasi sales mūsų teatruose. Kodėl Nekrošius Donelaitį stato Peterburge, o Nacionalinis dramos teatras jo neįsileidžia? Tarp teatrų ir įžymiausių režisierių yra trintis, - kalba VDU teatrologijos katedros vedėjas.

- Manyčiau, kad Kauno akademinio dramos teatro situacija ryškiau atskleidžia krizės priežastis. Visų pirma, reikia nepamiršti, kad kauniečiai - labai išrankūs žiūrovai. Juos išugdė pats teatras, daug metų užėmęs lyderio pozicijas šalyje. Kauno scenoje talentingus spektaklius, apie kuriuos kalbėjo visa Lietuva, statė Jonas Jurašas, Jonas Vaitkus, Gytis Padegimas. Dabar jau keleri metai šiame teatre nėra nė vieno iškilesnio pastatymo, išskyrus Gintaro Varno. Atsitiktiniai kviestiniai režisieriai pastato atsitiktinius spektaklius ir išvažiuoja savo keliais. Dažnai į pastatymus jie kviečiasi ir aktorius iš šalies. O ką daryti kauniečiams, laukiantiems ir nesulaukiantiems vaidmenų? Repertuaras atsitiktinis, neapgalvotas kryptingai. Manau, tokios bėdos įsisenėjo todėl, kad teatre nėra nuolatinio meno vadovo ir vyriausiojo režisieriaus, kuriam rūpėtų repertuaro planavimas, savo aktorių užimtumas, pamainos ugdymas, kuris jaustų atsakomybę teatrui ir publikai. Žinoma, finansavimas irgi labai svarbu, tačiau galima prisiminti E.Nekrošiaus mintį, išsakytą viename interviu: “Ne pinigų stoka yra svarbiausia nesėkmės priežastis”, - svarsto Bronius Vaškelis.

Jo manymu, teatre reikėtų sudaryti tarybą iš kolektyvo narių, kuri bendrai spręstų reformos reikalus, parinktų repertuarą. Taryboje turėtų būti įvairaus amžiaus ir įvairių “stovyklų” teatralai, ne tik administracijos favoritai. Gal tuomet būtų pasiektas svarbiausias tikslas - rampos šviesą išvystų geri spektakliai, pritraukiantys publiką. Dabar, sako profesorius, vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonės, sudarydavę didžiąją aktyviausios publikos dalį, nuo teatro yra nusigręžę. Kodėl? Gal ir dėl to, kad perdėtai susižavėta postmodernizmu, pirmenybę teikiant vaizdui ir žaismui, o vaidybos, dramatiškumo, meninės žodžio raiškos beveik neliko. Pasak B.Vaškelio, tik E.Nekrošius dar laviruoja, ieškodamas balanso tarp vaizdo ir žodžio, gi kiti žinomi lietuvių režisieriai nuo to vis labiau tolsta.

- Vis dėlto maloniai nustembu pamatęs, kad jaunimas dabartinį teatrą supranta ir mėgsta. Nuėjęs pasižiūrėti O.Koršunovo spektaklio “Byla O.K.” pamačiau pilną salę jaunų žiūrovų, aš vienas buvau toks senis. Su savo studentais pasišneku ir apie “Akvariumą”: sakom, labiausiai užkliūva ne sekso imitacija, o tai, kad jis nuobodus - nevykęs performansas, kuriame nėra ryškių asmenybių, - kalba profesorius, universitetą vadinantis savo širdies namais.