Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Įsipainiojęs į sovietų žvalgybos tinklus
2005-12-17
Virginija SKUČAITĖ
Vienas pirmųjų Vyčio kryžiaus kavalierių bei tarpukario Lietuvos kariuomenės generalinio štabo viršininkas generolas Konstantinas Kleščinskis buvo sušaudytas kaip svetimos valstybės šnipas
Tarpukario atsikūrusi jauna Lietuvos valstybė neturėjo nė vieno karo akademiją baigusio karininko. Tad suprantama, kad trečiojo ministrų kabineto (1919 m. kovas - balandis) krašto apsaugos ministras Antanas Merkys pakvietė į besikuriančią kariuomenę netikėtai Lietuvoje pasirodžiusį carinės Rusijos karininką, tarnavusį ir Lenkijoje, o gimusį Kaukaze, išeivių bajorų iš Lietuvos šeimoje. Nemokėjęs nė žodžio lietuviškai, karininkas žaibiškai kilo karjeros laiptais ir 1920 m. tapo Lietuvos kariuomenės generalinio štabo viršininku, generolu, o po septynerių metų buvo sušaudytas už Tėvynės išdavimą.
Karjera greit pasibaigė
K.Kleščinskis kariavo įvairiuose nepriklausomybės kovų frontuose, pelnė garbingiausius Lietuvos apdovanojimus ir aukštus karinius laipsnius, jam buvo patikėta Briuselyje derėtis su Lenkijos atstovais, o Maskvoje - su Rusija. Lietuvos kariuomenės Generaliniam štabui generolas vadovavo neilgai - žaibišką karjerą Lietuvoje padaręs aukštas karininkas 1923 m. buvo atleistas iš pareigų. Tarpukario spaudoje buvo rašoma, kad generolo karjerai koją pakišo politika - jis kartu su plk. ltn. K.Musteikiu viename divizijų ir pulkų vadų suvažiavime kritikavo karinę ir šalies vadovybę, vakarienės metu kėlė tostus už naują valdžią.
K.Kleščinskis prašė A.Smetoną, po 1926 m. karinio perversmo tapusį Prezidentu, grąžinti jį į kariuomenę, tačiau atsako nesulaukė, nors būtent už šį Prezidentą pakėlė tostą, už kurį brangiai sumokėjo.
44 metų K.Kleščinskis, atleistas iš kariuomenės, gavo 500 Lt pensiją ir 12 ha žemės (rašoma, kad ją pardavė). Atrodo, kad generolui pinigų netrūko. Tai kas gi jį paakino tapti šnipu? Gal veiklos stoka?
Slapyvardis - Ivanov 12
1924 m. pabaigoje K.Kleščinskis kaip fiktyvus vienos prancūzų firmos atstovas gauna SSRS vizą ir aplanko Maskvoje sūnų bei sunkiai sergančią pirmąją žmoną.
Po kelių mėnesių K.Kleščinskio pirmoji žmona mirė, o likusi Petrograde K.Kleščinskio motina jo sūnaus materialiai išlaikyti negalėjo. Tad atsargos generolas nusprendė parsivežti jį į Lietuvą. Šia situacija 1926 m. pasinaudojo SSRS atstovybės Lietuvoje slaptosios tarnybos - K.Kleščinskiui buvo pažadėta išleisti iš Rusijos sūnų ir net pasirūpinti generolo motina bei kiekvieną mėnesį mokėti jam po 500 Lt mainais už informaciją apie “politinių partijų santykius” Lietuvoje. Generolas sutiko ir savo pranešimus (net ir apie kariuomenės dalių dislokacijų vietas) svetimai valstybei pasirašydavo “Ivanov 12”.
Nors generolas kėlė įtarimų ir anksčiau, tačiau atidžiau jį sekti pradėta tik 1925 m., o dar intensyviau - po kelionės į Maskvą. 1927 m. pradžioje Lietuvos kontržvalgyba užfiksavo SSRS ambasados Kaune darbuotojo susitikimą su K.Kleščinskiu jo bute - Aukštaičių g. 12, kur jis gyveno su nauja žmona ir sūnumi iš pirmosios santuokos.
Su carienės medalionu nesiskyrė ir kalėjime
Ano meto policijos spaudoje rašoma, kad generolas buvo suimtas 1927 m. gegužės 19-osios vėlų vakarą savo bute su įkalčiais. Diplomatinio skandalo nekilo, nes rusų ambasados darbuotoją buvo liepta paleisti (jis rytiniu traukiniu skubiai išvažiavo į Maskvą). Krašto apsaugos ministro A.Merkio potvarkiu K.Kleščinskis buvo perduotas karo teismui.
Į kalėjimą atėjęs atsisveikinti su savo buvusiu vadu majoras K.Daugvydas ano meto spaudoje rašė, kad pastebėjo po K.Kleščinskio kaklu ant grandinėlės kabantį medalioną. Suimtasis jį pakėlė prie lūpų ir pabučiavo. Paskui sušnabždėjo: “Su juo užbaigsiu gyvenimą”. Netrukus K.Kleščinskis paaiškino, kad tai buvo carienės Marijos Fiodorovnos dovana.
Suimtasis, jausdamas besitvenkiančius virš jo galvos debesis, prašė A.Smetonos pasigailėti, tačiau atsako nesulaukė. Nematė jis ir žmonos - jai nebuvo leidžiama pasimatyti su vyru. Tad K.Kleščinskio žmona tik pasėdėdavo ant suoliuko netoli tos vietos, kur buvo laikomas jos vyras. Suimtajam ji atnešdavo valgyti ir laišką.
Kontržvalgybos laimėjimas
Vieną rytą K.Kleščinskis savo kameroje pamatė pravoslavų dvasininką ir viską suprato (šnipui buvo gerai pažįstamas šis šventikas, tuokęs jį su antrąja žmona). Po poros valandų atsisveikinęs su šventiku, įdavė jam piniginę, žiedus ir nukirptų plaukų pluoštelį, paprašė visa tai įteikti žmonai.
Ankstyvą ir lietingą birželio
1-osios rytą K.Kleščinskis buvo sušaudytas įprastoje anuomet egzekucijų vietoje Kaune - prie šeštojo forto. Prieš mirtį jis prašė neužrišti akių, tačiau ir šis jo noras liko neišgirstas. Mat pasmerktajam akys užrišamos tam, kad jų nematytų šaudantieji. Vykdant mirties nuosprendį, dalyvavo tas pats šventikas.
Taip užsibaigė vos daugiau nei 20 puslapių apimties K.Kleščinskio byla. Tai, kad buvo išaiškinta buvusio Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo viršininko priešiška valstybei veikla, anot istoriko Arvydo Anušausko, buvo vienas ryškiausių jaunos Lietuvos kontržvalgybos laimėjimų, nors generolas ir nebuvo stambi žuvis sovietinės žvalgybos vandenyse. Neatmetama versija, kad K.Kleščinskis galėjo būti užverbuotas dar 1920 m., kai su Lietuvos delegacija lankėsi Maskvoje. Šią versiją galėtų patvirtinti arba paneigti nuosekli Lietuvos kariuomenės prie Seinų tragedijos 1920 m. liepą analizė (tuomet lenkai paėmė Vilnių ir priartėjo prie Kauno). Vis dėlto įtikinamesnė versija, jog į sovietų tinklus K.Kleščinskis įsipainiojo jau išėjęs į atsargą bei suradęs prieglobstį “Echo” redakcijoje.
