Išganingasis česnakas
Žieminių česnakų derlius nuimamas tik tada, kai visiškai nuvysta laiškai, susprogsta orinė ropelė (viena kita turėjo būti tam tikslui palikta). Tik visiškai subrendusios česnako ropelės gerai laikysis per žiemą. Česnakas kasamas šakėmis. Gerai nupurčius žemes džiovinamas vėdinamoje vietoje. Sausos ropelės nuvalomos ir rūšiuojamos - didžiausios atrenkamos sodinti kitais metais.
Garsioji Lietuvos žolininkė Eugenija Šimkūnaitė česnaką vadino išganinguoju, nors įspėjo - tose vietovėse, kur daug valgoma česnako, daugiau sergančiųjų cukralige. Be to, gausiai valgantieji česnaką susirgę gripu sunkiai išvengia inkstų sutrikimų. Šią ypatingą kvapą turinčią daržovę turėtų atsargiai vartoti jautrūs asmenys. Pavyzdžiui, astmatikai.
Anot E.Šimkūnaitės, ne iš piršto laužta nuomonė, kad česnakas gali apsaugoti nuo gripo, sunkaus peršalimo. Žinoma, jei juo besigydančiojo inkstai sveiki. Gerokai sušalus, pakanka poros skiltelių česnako, poros stiklinių karštos arbatos, ir organizmas, pajutęs botagą, atsispirs jį puolančiai negandai, jei nebus labai išsekęs.
Česnakų kompresas gali praversti sukamiems sąnariams aptvarstyti, pūliniui pritvinkti. Vienas kitas lašas gerai perkoštų česnako sulčių gali sušvelninti slogą.
Be česnako specifinio skonio net neįsivaizduojame daugelio patiekalų.
Kurgi česnako šlovės šaknys? Kodėl jis labiau šlovinamas lūšnose nei rūmuose? E.Šimkūnaitė rašė, kad tuomet, kai siautėdavo maras, ir žmonės nuo jo krisdavo lyg musės, o sveiki išlikdavo tik tie, kurie drabužio kišenėje turėdavo česnaką. Pasirodo, tada nežinota, kad maru užsikrečiama per tarpininkus: peles, žiurkes ir blusas, kurių būdavo nemaža skurdžiuose kvartaluose ar, pavyzdžiui, laivuose. Blusos, kaip žinia, nepakenčia česnako kvapo ir todėl dvokiantįjį česnaku gali kąsti tik baisaus bado spiriama. Tad kaipgi nešlovinsi to, kuris apgina nuo maro?
V.S.