Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Inga JANKAUSKAITĖ
2007-01-27
Darius SĖLENIS
“Kalbamės tik todėl, kad esu kaunietė, -
tarė šypsodamasi, bet gan įsakmiai. Ir prisipažino, kad kiekvieną dieną sulaukia kelių skambučių dėl interviu. - Bet kiek galima kalbėti apie tą patį? Juk žmonėms bus neįdomu skaityti. O apie savo asmeninį gyvenimą ir apie materialius dalykus man ne tik neįdomu, bet ir nemalonu kalbėti.”
26 metų aktorės įkūnytosios Marija Stiuart spektaklyje “Marija Stiuart”, Liza -
“Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai”,
Rožė “Mažajame prince” nebuvo nepastebėti. 2005 metais už Marijos Stiuart vaidmenį ji buvo nominuota “Auksiniam scenos kryžiui”.
Tačiau labiausiai ji išgarsėjo ir tarsi į greitaeigį “Formulės 1” bolidą pateko televizijos laidoje “Dviračio šou” įkūnijusi blondinę ir pradėjus demonstruoti serialą “Nekviesta meilė”, kuriame atlieka išpuikusios Mėtos vaidmenį.
- Labai greitai spėjai pajusti ir tamsiąją pripažinimo pusę: apkalbas, chamišką “bulvaro” darbą, Tavo asmens narstymą tarsi po didinamuoju stiklu.
- (Atsidūsta, gurkšteli karštos juodos kavos.) Purvas yra purvas. Jei eidamas pamatai, kad guli “š”, nereikia tris kartus tikrinti ir įsitikinti, ar tai “š”. Tegul guli ir smirdi.
- Gali į mėšlą įlipti atsitiktinai.
- Atsitiktinumų nebūna. Kiekvienoje situacijoje gali pasirinkti. Kas kita - stichiškos situacijos, kurios tarsi pačios tave randa. Žmonės sako, kad reikiamu laiku atsidūrei reikiamoje vietoje. Tačiau tai irgi nėra atsitiktinumas. Nes anksčiau tu kažką pasirinkai, kad būtum toje vietoje.
- Kas tai nulemia? Protas, intuicija?
- Dėsningumai. Ir tam tikros duotybės. Aš tikiu likimu: kiekvienam žmogui numatytos vėžės ir jei tai pripažįsti, pajunti, kai vienas įvykis seka kitą, sukeli grandinę įvykių. Kitiems tai atrodo kaip begalinė sėkmė. Naujalio muzikos gimnazija, “L pliusai”, radijo laidos, aktorystė - tai išsivystė į grandinę. Tai man leidžia spėti, kad esu savo vietoje.
- Manai, kad galima valdyti savo likimą?
- Pasirinkimus. Esi tokia, kokia pasirenki būti. Negali sėdėti ir savęs gailėti. Kartais reikia save suimti į rankas ir tuomet sunkumus gali padėti ištverti tikėjimas, Dievas, aplinka. Tačiau pasirinkimas jį ištverti - mano.
- Tu nepanaši, kad tikėtum būrėjomis. Ar tai buvo tik žaidimas, kai lankeisi pas būrėją?
- Pas būrėją niekada nesu buvusi, - šypteli. - Pati dažnai intuityviai galiu pasakyti tai, kas laukia.
- Tu dažnai analizuoji ir kalbiesi su savimi?
- Jau įvyko tiek daug situacijų, - blyksteli išraiškingos akys, mosteli ranka, - kai aš sau sakiau: “Nustok abejoti savo nuojauta!” Impulsyvūs, nuojautos pakuždėti poelgiai ne visada reiškia paviršutiniškumą, neatsakingumą ar avantiūrizmą.
- Dainavai grupėje “L plius”, šiemet rengiesi išleisti naują albumą, mėgsti romansus, bet vaidini teatre, kine. Kuo save laikai: aktore ar dainininke?
- To nesupriešinu. Nes tuomet galėčiau save laikyti ir reklamų bei filmukų garsintoja, renginių vedėja. Ši profesija dėkinga tuo, kad gali save realizuoti skirtingose vietose.
- Kur Tave dažniausiai galima matyti?
- Be keliolikos minučių dešimt vakaro - per LNK, - mirkteli akimis ir nusikvatoja. - Klinkt, klinkt. Jei kalbi apie laisvalaikio būdą? Nesutiksi manęs vakarėliuose.
- Patekusi į greitaeigį traukinį dar nespėjai susipainioti? Daug darbų ir vaidmenų atliekantys aktoriai tarsi praranda savo tikrąjį charakterį.
- Žinau, kad yra tokių pavyzdžių, tačiau aš tokių dalykų nemistifikuoju. Gal tai ožiaragiška savybė? Tai yra amatas, kurį pirmiausiai privalai įvaldyti. Kaip chirurgas iš pradžių išmoksta laikyti skalpelį ar balerina daryti špagatą. Galbūt tai Jono Vaitkaus mokykla, bet aš netikiu jokiais mistiniais persikūnijimais, nors buvo, kai nulipusi nuo scenos, negalėjau prisiminti detalių, tarsi viskas išsitrynė. Vadinasi, buvau kažkur “išėjusi”. Todėl žaisti tokiais dalykais pavojinga.
- Inga, Tu pajutai, kur įpuolei? Galvojai, prieš eidama į viešumą?
- Yra posakis: “Ir tai praeina”. Mane stebina smulkmenų sureikšminimas. Atrodys, koketuoju, bet tai parodo badą Lietuvoje, kad nieko nevyksta ir iš smulkmenos išpučia... - ieško tinkamo žodžio. - Sau atsibosti yra labai lengva, o kalbėti apie naują mašiną ar kad turiu šunį - man neskanu, nors užmušk.
- Inga, neužmušime Tavęs, nors beveik visos Tavo įkūnytos herojės nužudomos: galvą nukerta giljotina, minia sudrasko, nušauna. Toks gražių moterų likimas?
- Yra toks posakis - tai yra naudinga, nes ... gražu.
- Tačiau mąstančioms gražioms moterims daug sunkiau nei “blondinėms”.
- Todėl aš myliu savo “blondinę”. Joje matau gyvenimo džiaugsmą, kaifą. Taip, tai - ribotumas, bet ne kvailumas. Kaip išmintinga ir nuostabu mokėti savo gyvenime pritaikyti “blondiniškumą”. Susiduri su nemalonia situacija ir... “na ir durnas jis”.
- Kodėl apnuoginti sielą Tau daug sunkiau, nei apnuoginti, Tu sakei, kad to nevengsi kine, kūną?
- Pirmiausiai, kad esu sveiko proto. Kalbėti apie save ne tik neįdomu, bet ir nereiškia sielos apnuoginimo. Kūryba yra didžiausia laisvė, joje gali viską apnuoginti. Tai turėjau galvoje sakydama, kad išdrįsčiau kine nusirengti. Manyje nėra to, kaip mėgstama sakyti, lietuviško drovumo. Esu objektyvi ir nemanau, kad tai galėtų tapti mano stipriąja puse.
- Ar daug žmonių Tave mato tikrą - moterį, bet ne aktorę?
- Sūnus. Net jei esu su blondinės peruku.
- Tačiau ketverių metų Kostui, Tavo ir kino pasaulyje žinomo Gintaro Plytniko sūnui, esi mama.
- Didžiausia iliuzija pasakyti: taip, yra žmogus, kuriam aš esu visiškai atsivėrusi. Kartais sau nepripažįsti kai kurių dalykų. Vaiko neapgausi - jis mato kiaurai. Kartais draugų pastabos leidžia pažvelgti į kai kuriuos savo gyvenimo niuansus. Tačiau namų darbus reikia atlikti pačiam.
- Tu mėgsti manipuliuoti žmonėmis?
- Ką tai reiškia?
- “Klink, klink” gražiom akim arba įtrauki į sudėtingą šachmatų partiją pasinaudodama savo išvaizda, - pokalbio metu Inga vilkėjo juodu švarku ir rudais marškinėliais nemaža iškirpte.
- Iš to išaugama paauglystėje. O jei flirtas - manipuliavimas, taip, esu didžiausia manipuliuotoja, - juokiasi. Po to rimtai: - Žinau, kokį poveikį darau. Tačiau tai - duotybė, o ne išugdytas jausmas.
- Sutinki, kad kūryba dažniausiai pranoksta patį kūrėją, jo sielą?
- Sutinku. Tikiu, kad ne pats žmogus daro, o per jį yra kuriama. Kūrėjas yra tik laidininkas. Karlsonas, Kalėdų Senelis, Peliukas Mikis - jie gyvena čia ir dabar, jie tokie pat realūs kaip tu ir aš. O Mikė Pūkuotukas pats išmintingiausias padarėlis. Ko vertas jo posakis: “Vieni turi protą, kiti - ne. Taip tiesiog yra, ir viskas.”
- Ar meilę galima pakviesti?
- Kviesti - man reiškia laukti. Laukimas dažnai gali būti saldesnis už rezultatą. Dar viena Mikės Pūkuotuko frazė, - nusijuokia. - “Pasiutusiai smagu laižyti medų.” Bet yra dar viena akimirka, prieš pat laižant tą medų. Ji daug saldesnė už patį medų. Malonu laukti, ieškoti ženklų, kad po to galėtum atpažinti tą žmogų. Laukti - reiškia pajusti akimirkos grožį, tuomet ir sėdėjimas mašinų spūstyje taps ne erzeliu, bet stebuklingu momentu.
- Tu moki laukti? Beje, ar galima mokytis mylėti?
- Mokytis mylėti - vienintelis vertas dėmesio užsiėmimas. Kiekvienas turi savo asmeninę istoriją. Aš mokausi mylėti.
- Esi jausminga, temperamentinga. Mamos rusaitės įtaka?
- Mhm, - pritaria besišypsančiomis akimis.
- Ir išorišką ramybę gali pakeisti prasiveržęs ugnikalnis.
- Mhm, - toliau šypsosi. - Tokiame darbe privalai turėti temperamentą, magnetizmo. Buvau pritrenkta Dimos Bilano. Taip, kur merginos klykė: “Dima, mes tave mylime!” Ir nors ėjau į koncertą pilna skepsio ir juokdamasi iš savęs, tačiau jis mane papirko. Dievulėliau! Mažutis berniukas su džinsiukais, o jo pilna arena. Neįmanoma atplėšti akių. Tačiau kiek daug atlikėjų groja tą patį, bet stebuklo neįvyksta.
- O Tu šaukei vyrui: “Aš tave myliu”?
- (Pauzė, po to nusijuokia.) Bėgdama laukais palaidais plaukais naktiniais marškiniais... Žinoma, nes tai tas pats, tarsi paklaustum, ar gėrei ryte kavą. Yra tik su atsaku ir be atsako. Būtų nepadoru to nežinoti. Bet... - pradeda juoktis... Ko tu iš manęs nori?
- Daug ko, bet pirmiausiai atvirumo ir nuoširdumo. Tu buvai atstumta?
- Visi buvo atstumti, - sako “valdiškai”. - Kodėl? Į šį klausimą neturiu atsakymo. Toliau.
- Gerai, keičiame temą. Esi senamadiška: vyras turi būti dėmesingas, praleisti moterį pro duris, nekenti unisex stiliaus.
- Taip! Aš už šventąjį vyriškumą ir moteriškumą. Filme “Maskva netiki ašaromis” buvo epizodas, kai vyras užstoja moterį. Jam padėkoja. “Už ką?”, - jis sako. Taip turi būti, tai normalu ir už tai nereikia dėkoti. Nesuprantu internetinės kultūros. Šis kelias veda į pragaištį ir lyčių suniveliavimą. Tuomet atsiranda begalybė psichologinių ir savęs indentifikavimo problemų: kas tu esi?
Nesuprantu, kai moteris sako, kad vienintelis tikslas išauginti dorą ir sąžiningą vaiką. Kas vienam dora ir sąžininga, kitam - priešingai. Sakai, vadovaukimės dešimčia Dievo įsakymų? O kai savo artimam žmogus pavagia trūkstamus vaistus ar padeda numirti ilgai kentusiam skausmą? Tikslas pateisina priemones. Aš noriu, kad mano sūnus žinotų, ko nori, bet priimtų pasekmes. Jis gyvena savo gyvenimą. Nekart girdėjome sakinį: “Tik negyvenk taip, kaip aš gyvenu, tik nekartok mano klaidų, tik nedaryk taip...” Laimė, man taip nesakė. Geriau sakyti: “Gyvenk, kaip gyvenu, matyk, kaip aš gyvenu, kaip klystu, sprendžiu problemas.” Man nereikės apsimesti šventąja. Vaiko tu neapgausi.
- Bepigu kalbėti, kai viskas buvo tėvų padėta ant dėkliuko kaip princesei ar “Nekviestos meilės” herojei. Tavo tėtis, atrodo, vienas “Pergalės” akcininkų ir labai sėkmingai dirbantis verslininkas.
- Taip, jis “pavykęs verslininkas”. Apie tėtį mes nekalbėsime, - nukerta, nepalikdama jokių vilčių.
- Esi kategoriška.
- Bet su laiku tai mažėja, nes kiekvienas žmogus savaip teisus. Tačiau tikiu vienu dėsniu: “Kaip tiki, taip ir yra.”
- Pakalbėkime apie bučinius. Tau patinka bučiuotis?
- Taip, man patinka bučiuotis, - kvatojasi. - Kaip ir kiekvienai normaliai moteriai.
- Ar nepraranda tikrasis bučinys prasmės, kai Tu ir taip bučiuojiesi prieš kamerą.
- Tuo ir skiriasi bučinys nuo ekraninio - savo prasme ir išreikštais jausmais. O seriale ir bučiavausi tik su profesionaliu aktorium ir neatstumiančios išvaizdos vyriškiu Saulium Balandžiu. Tai - technikos dalykas. Daug kas buvo mano rankose, dirbo puiki komanda. Bet tai tik bučiniai. Lietuviškajame kine laukiu tikrų gražių erotinių scenų.
- Būsi viena pirmųjų?
- Jeigu mane pakvies... Bet ką tu kalbi? Kai bus scenarijus ant stalo - pasvarstysiu.
- Kas Tave “užkabina” vyruose?
- Energetika. Vyriškumas. Kai žmogus dirba, ką nori, kai jis nardo savo srityje, yra profesionalas. Tokie žmonės švyti šventu vyriškumu, pasitiki savimi.
- Bet to neužtenka, kad norėtum sulaukti, tegul ir iš švytinčio profesionalo, kvietimo išgerti kavos puodelį.
- Žmogus patinka arba ne. Tačiau neįsivaizduoju savęs geriančios kavos, grubiai pasakysiu, su vargšu studentu ar krovėju. Neužtenka fizinės traukos, noriu ir įdomaus pokalbio, o mūsų interesai būtų labai skirtingi.
- Tu kaunietė. Ar lengvai pripratai Vilniuje?
- Labai lengvai. Man Kaune sunku, nors nenoriu įžeisti kauniečių.
- Na, žinai... Teko būti kartu su žmogumi ir jausti, kad jam esi nereikalinga? Su Gintaru ar kitu Tavo kelyje buvusiu vyru?
- (Ilga pauzė.) Suprantu, kur lenki, bet to nepasakysiu, - šypteli. - Tai nebūtinai asmeniniai vyro ir moters santykiai, tačiau teko patirti stovinčio vandens jausmą, kuris stabdo tave ir kitą. Jauti nuovargį. Taip būna ir su draugais. Reikia pauzės. Dažnai net su artimais žmonėmis bendrauju bangomis: ateina intensyvus periodas, kurį keičia pauzės. Nuostabu susitikus po pusmečio jaustis, tarsi išsiskyrei vakar.
- Sako, moterys sunkiau skiriasi, bet lengviau nei vyrai pakelia skyrybas? Taip, aš apie skyrybas su Plytniku.
- Aš nei apie Plytniką, nei apie ką kitą. Atrodo viskas gerai, bet manyje gimsta kažkoks jausmas, kad įvyks lūžis, tuomet jau pradedu išgyventi. Kankinuosi ir vieną rytą pajuntu: reikia nukirsti. Nukirtus iškart palengvėja.
- Ašarų buvo daug? Tu nesi iš tų, kurios demonstruoja ašaras.
- Nesuvesk to apie... - šypteli ir vėl išsisuka nuo konkretaus atsakymo. - Aš esu labai jautri, verkiu dažnai, bet ašaras slepiu. Tačiau tai tarsi vaistai - švarus, palengvėjimą keliantis lietutis.
- Nejunti baimės, kad esi stebima po didinamuoju stiklu?
- (Inga vėl diplomatiškai išsisuka.) Tegul, ką aš padarysiu? Jau dabar sakau abejingai. Neužsigrūdinau, bet į tai reaguoju protingai. Aš galiu rūpintis tuo, kas priklauso tik nuo manęs.
Todėl spaudoje labiausiai pasigendu vienas kito vertų žmonių pokalbio, o ne nuolatinių provokacijų, siekiančių išsiaiškinti, kas su kuo miega. Kuo žmogus gilesnis, tuo jis paprasčiau ir suprantamiau kalba. Kai vienu sakiniu atsiveria toks aisbergas. To ieškau ir literatūroje, ir žmonėse. Ir tokiais žmonėmis žaviuosi labiausiai. Aš matau gražiąją pusę. Man nepatinka matyti tik blogybes ir girdėti nuolatinį konstatavimą, kad gyvenimas yra mėšlas. Aš žinau blogus dalykus, bet man reikia oro, erdvės, gėrio. Aš renkuosi švytėjimą.
- Ar ką nors Tu dar darai kaip vaikystėje - draudžiamo, bet labai malonaus?
- (Juokiasi). Žinau, kad man negalima vakarais valgyti, o aš imu ir prisivalgau.
- Tu šiandien myli ką nors?
- Aš myliu gyvenimą.
- Tu puikiai supranti, apie ką aš.
- Hm... (pasikeičia veido išraiška, šypteli, tyli, vėl šypteli).
- Tai irgi atsakymas. Prieš antrą kartą tuokdamasi būsi atsargesnė?
- Hm... (šypteli, ilga tyla). Šiandien aš nesuprantu vedybų prasmės. Bet tikiu, kad kai atpažinsiu savo žmogų - tai visi žinojimai ateis kartu su juo.
