Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Ideologijų mišrainė
2006-05-27
Ar susikurs Lietuvoje dešinioji alternatyva?
Dešinės ir kairės sąvokos šiandieną - netgi jas pagimdžiusiame Vakarų pasaulyje - nebėra tokios vienareikšmės, tikslios ir aiškios, kaip norėtųsi jomis save apibrėžiančioms politinėms jėgoms bei srovėms. Ką bekalbėti apie posovietinę erdvę, kur daugybė “persikvalifikavusių” vakarykščių komunistų ir jų rezerve laukusių komjaunuolių tapo “dešiniaisiais”, o feodaliniais santykiais grįsta sovietinė nomenklatūra - “kairiaisiais”?
Idėjos susimaišė
Buvo laikai, kai “dešinė” reiškė tradiciją, patriotizmą ir privatumą, o “kairė” - priešingai, reformas, kosmopolitizmą ir kolektyvizmą. Vėliau, visi šie “dešinės” ir “kairės” elementai - išsiskyrė ir susimaišė tarpusavyje, sudarydami visiškai naujas, iki tol - neįprastas kombinacijas, jokiais būdais neįtelpančias į tradicinius politinius modelius. Daugelis šiandieninių liberalų, pabrėždami privatumą, socialiniu bei ekonominiu požiūriu būtų dešinieji, tačiau tautiniu požiūriu - gryni kairieji, niekuo nenusileidžiantys, o kartais netgi lenkiantys daugelį socialistų.
O kuriai pusei reikėtų priskirti nacionalsocializmą? Socialistų bei liberalų interpretacijose ši politinė srovė priskiriama kraštutinei dešinei, tuo tarpu nemažai konservatorių laiko nacionalsocialistus tokiais pat kairiaisiais kaip ir komunistus. Kartais kyla visiškai pagrįstų siūlymų mažiau kalbėti apie vis labiau abstrakcija virstančią “kairės-dešinės” takoskyrą ir daugiau - apie konkrečias ideologines kryptis: konservatizmą, nacionalizmą, krikščioniškąją demokratiją, socializmą bei liberalizmą.
Vis dėlto galima išskirti tam tikrą bendrąjį vardiklį, skiriantį dešinę nuo kairės, - bent jau pirminių šaknų lygyje. Kairieji kultūrinius veiksnius išveda iš socialinių: prisiminkime K.Markso “ekonominę bazę ir kultūrinį antstatą”. Dešinieji - priešingai: socialinius (taip pat - ir ekonominius) reiškinius išveda iš kultūrinių. Taigi dešiniųjų dėmesio centre - dvasia, kairiųjų - materija.
Dešiniųjų pagarba privatumui, savo ruožtu, gimė ne iš ko kito, kaip iš Č.Teiloro gana tiksliai apibūdinto autentiškumo idealo, iškeliančio žmogų ne kaip tam tikros biologinės rūšies atstovą, o kaip savitą ir potencialiai reikšmingą dvasinę esybę.
Takoskyra gana nežymi
Galiausiai, Dž.Loko (J.Locke) išvystyta prigimtinių teisių teorija taip pat pagrįsta dvasinėmis vertybėmis: šios teisės nuo pat pradžių buvo siejamos ne su kokiais nors visuomeniniais ar juolab ūkiniais modeliais, bet su jas nustačiusiu pirmapradžiu Kūrėju. Dž.Lokas, tradiciškai laikomas vienu ryškiausių liberalizmo pradininkų, dvasingumu rėmėsi ne ką mažiau kaip konservatizmo pradininku vadinamas E.Berkas.
Kalbant apie tautiškumą, daugeliu atvejų sudarantį patriotizmo ir pilietiškumo pagrindą, jis visa savo esme išauga dvasinio pasaulio dirvoje, pradedant tokiomis kategorijomis kaip artimo meilė, tęsiant kalba ir kultūra, baigiant asmenybės įsiprasminimu už savos, asmeninės erdvės ir laiko ribų.
Moksliškai socialinių reiškinių kilmę iš kultūrinių prielaidų vienas pirmųjų pagrindė dar M.Vėberis, šiandien šią liniją vysto tokie žymūs mąstytojai, kaip D.Belas.
Dešiniesiems tradiciškai rūpi tokios vertybės kaip šeima, tautiškumas, dora, tuo tarpu kairiuosius labiau domina ūkis, pramonė, verslas ir apskritai žemiškoji gerovė. Žinoma, tai nereiškia, jog visi dešinieji mąsto vien vertybinėmis kategorijomis, o visi kairieji jas ignoruoja, tačiau tam tikri prioritetai, akcentai ir tendencijos - nesunkiai pastebimi netgi plika akimi.
Pretendentės į dešiniuosius
Šiuo metu Lietuvoje tradicinėms dešiniosioms vertybėms ir jomis besiremiančiai visuomenės daliai atstovauti pretenduoja mažiausiai, dvi parlamentinės partijos: visų pirma - iš Sąjūdžio vadovybės išaugusi Tėvynės Sąjunga, antra - iš jos kilusi, per daugybę vidinių transformacijų bei ilgas savosios nišos paieškas perėjusi partija “Tvarka ir teisingumas”. Atskirus dešiniosios politikos akcentus - pradedant šeima ir baigiant tautiškumu - deklaruoja ir kai kurios kitos partijos, pagal kitus kriterijus priskiriančios save kairiajai pusei arba centrui: visų pirma, Valstiečių liaudininkų partija bei neseniai susikūrusi šiandieninio Seimo Pirmininko vadovaujama Pilietinės demokratijos partija. Tačiau tautiniai, moraliniai bei šeimos vertybių akcentai jose - vis dar gana silpni, tebeliekantys, geriausiu atveju, savotišku priedu prie kitų - visų pirma, materialinės gerovės, tikslų.
Nenuostabu, jog tautinėms ir krikščioniškosioms partijoms dėl vienų ar kitų priežasčių neperžengiant rinkimų barjero, į jų nišą bei rinkėjus taikosi kitos partijos. Svarbiausia, jog visiškai nepavydu: jeigu šios partijos išties įgyvendintų tautines, moralines ir šeimos vertybes, tai kitoms patriotinėms bei religinėms partijoms tiesiog nebeliktų pagrindo atskirai veiklai. Tuomet būtų galima išsiskirstyti, perdavus nišą perspektyvesnėms jėgoms, arba patiems įsilieti į jas, o galbūt ir išlikti kaip draugiškoms, bet savarankiškoms partijoms, kaip įvyko kaimyninėje Lenkijoje, konservatyviajai partijai “Teisė ir teisingumas” koaliciniais partneriais pasirinkus tautinių liaudininkų partiją “Savigyna” ir tautinių krikščionių-demokratų partiją, oficialiai žinomą kaip Lenkijos šeimų lyga. Kas gi trukdytų lietuvių tautininkams, jaunalietuviams, kitoms tautinėms partijoms bei krikščionims demokratams remti vertybiškai artimas didesnių partijų iniciatyvas? Nesinori kalbėti už visus, bet greičiausiai niekas. Kad tik tų iniciatyvų būtų.
Pasiklydo tarp konservatizmo ir liberalizmo
Lietuvoje konservatyviajai nišai atstovauti pretenduojanti Tėvynės sąjunga, iš jos vadovybės pasitraukus Atkuriamojo Seimo Pirmininkui V.Landsbergiui, paskendo klajonėse tarp konservatizmo ir liberalizmo. Šiandieninio šios partijos pirmininko A.Kubiliaus politikos - net ir su geriausiais norais bei pagarba jo asmenybei neišeina laikyti nei konservatyvia, nei patriotiška. Parama KGB rezervininkams bei konformistinė tyla, vykstant lemtingai kovai dėl šeimos vertybių su įvairiais dekadentiniais visuomenės sluoksniais, rodo greičiau siekį bet kokia kaina išsilaikyti parlamente, sugeriant besiskaldančių liberalų rinkėjus, nei tvirtas vertybines pozicijas. A.Kubiliaus vaidmenį Tėvynės sąjungoje galima sulyginti su Dž.Meidžoro vaidmeniu britų konservatorių partijoje, kuomet konjunktūriškas ir pragmatiškas liberalizmas taip išplovė pirmines vertybes, jog niekais buvo paverstas visas ligtolinis, nuo V.Čerčilio iki M.Tečer kauptas politinis kapitalas. Ar bereikia stebėtis, jog A.Kubiliaus vadovaujama Tėvynės sąjunga iki šiol dar nė karto neiškilo aukščiau abejotino “opozicijos lyderių” lygio? Pasitraukus V.Landsbergiui, Lietuvos konservatoriams valdančiosios partijos statusą pamatyti tapo sunkiau nei savo ausis.
Ką ir kalbėti apie “Tvarką ir teisingumą”: šios partijos branduolys, perėjęs konservatorių, liberalų, galiausiai - liberalų demokratų nišas, per visą savo politinę veiklą pasižymėjo gana kontroversiškais sprendimais, pradedant Lietuvos laivyno bei vieno paskutiniųjų likusių valstybinių bankų pardavimu svetimos kilmės kapitalui, baigiant koalicijomis su lenkais, atiduodant jų malonei lietuviškąjį švietimą. Po tokių žingsnių, dar visai nesena pretenzija susilieti su tautininkais, perimant jų vardą bei politinę nišą, skamba mažų mažiausiai keistai. O kur dar vėlesnės istorijos su “Almax’ais” ir Borisovais...
Ne mažiau keisti ir šiandieniniai šios partijos vadovų išvedžiojimai, neva - tai ne jie po nevykusių bandymų perimti tautininkus nutarę mėgdžioti konservatyviąją lenkų partiją “Teisė ir teisingumas”, bet pastaroji perėmusi savo vardą iš gerokai seniau šias vertybes deklaravusių Lietuvos liberaliųjų demokratų.
Daug kas priklauso nuo vadovybės
Teisingumo ir tvarkos akcentai toli gražu nėra Lietuvos liberaliųjų demokratų išradimas. Jei pastarieji išties pretenduoja užimti šią nišą savo valstybėje - tai sveikintina ir pagirtina, jeigu, žinoma, tai neliks vien populistinėmis deklaracijomis. Visai tikėtina, jog šioje partijoje - kaip ir daugelyje kitų - išties esama savo tautai ir Tėvynei pasišventusių žmonių. Tačiau partijos liniją lemia ar bent atspindi ne kas kitas, o jos vadovai. Jeigu partija neįvertins jų klaidų, visa priešrinkiminė pompastika galimiems bendražygiams bei rinkėjams atmuš bet kokį ūpą ne mažiau nei pasitikimas žemiausio lygio rusų “zonos” žargonu.
Tėvynės sąjungoje šiandien tarytum šviečiasi nauja perspektyva: jau viešai kalbama, jog nuoseklūs konservatoriai kartu su patriotiniu bei krikščioniškuoju šios partijos sparnu pasirengę iš esmės keisti vadovybę. Belieka palinkėti sėkmės. Jei tai pavyktų, išties būtų galima kalbėti apie konservatyviųjų, tautinių ir krikščioniškųjų jėgų koaliciją - kaip Lenkijoje arba Latvijoje. Gal tai iš pat pradžių ir nebūtų taip paranku pragmatiniu, konjunktūriniu požiūriu kaip flirtas su liberalais - tiek partijos viduje, tiek už jos ribų, tačiau ilgainiui, duotų kur kas aiškesnę ir, ko gero, ilgalaikiškesnę vertybinės politikos perspektyvą.
