Ar gerai pailsėjote per vasarą?
%
Puikiai
Šiek tiek
Labiau pavargau nei pailsėjau
Atostogos dar laukia
Iš viso balsų: 635
Savaitės apklausa:
0
Gyvenimas po cirko kupolu
2004-06-05
Virginija SKUČAITĖ
Nuo XX a. pradžios, kai Lietuvoje atsirado cirkas, ne vienas jo artistas žuvo dresuotų plėšrūnų nasruose. Ilgainiui cirke buvo jų atsisakyta - plėšrūnų vietą užėmė ne mažiau atrakcingi keturkojai artistai - dresuotos kiaulės. Unikalaus dresuotų kiaulių pasirodymo dar niekam pasaulyje, atrodo, iki šiol nepavyko pakartoti.
Seserims Stankutėms likimas lėmė ne tik dirbti lietuviško cirko aušroje ir jo suklestėjimo metais. Čia jos susipažino ir ištekėjo už žinomų cirko artistų Jono Ramanausko ir Petro Variakojo. Pastarojo sūnus Petras su šeima tęsia lietuviško cirko tradicijas ir dabar.
Lėmė atsitiktinumas
Jadvyga Ramanauskienė, įkopusi į devintą gyvenimo dešimtį, gyvena ramiame Žaliakalnio kampelyje. Kasdieną išeina į žydintį sodą ir atskirame namelyje įkurtą Lietuvos cirko muziejų, kurio eksponatai buvusiai garsiai cirko artistei primena nenumaldomą laiko tėkmę, gyvenimą po cirko kupolu.
Praėjusio amžiaus pradžioje po Tauragės apskritį, kurioje gyveno Stankų šeima, jos galva važinėjo senu fordu su brezentiniu kapotu. Tą automobilį jis parsivežė iš Amerikos, į kurią buvo išvažiavęs uždarbiauti. Tais laikais moterėlės, pamačiusios atrūkstantį Lietuvos kaimo keliu fordą, žegnodavosi. Tačiau Stankų šeima, kurioje augo septyni vaikai, neilgai džiaugėsi fordu, nes gan greitai nuskurdo.
“Tai buvo viena iš priežasčių, nulėmusių mano kelią į cirką. Buvau labai mažo ūgio, smulkutė dvylikametė, kai mūsų miestelyje gastroliavusio pirmojo lietuviško kilnojamojo cirko “Aušra” įkūrėjas Pranas Gudauskas užėjo į mūsų kuklią arbatinę išgerti arbatos. Ten jis pastebėjo mane ir paprašė tėvo leisti mokytis cirko meno. Vėliau, kai šeimos verslas bankrutavo, o mama mirė, tėvas išleido mane mokytis ir dirbti į minėtą cirką “Aušra”. Tuomet, 1933 metais, man buvo dvylika”, - prisiminė kelio į cirką pradžią Jadvyga Stankutė-Ramanauskienė.
Žūtis tigro nasruose
Mažutė, smulkutė mergaitė po trijų dienų repeticijų pirmą kartą išėjo į cirko areną. “Man labai sekėsi akrobatiniai numeriai. Po metų aš jau vaikščiojau laisvai kabančiu lynu. Publika man labai plodavo. Tačiau patikau ne tik žiūrovams, bet ir jaunam gražaus kūno sudėjimo vaikinui, atėjusiam dirbti į cirką. Tai buvo Lietuvos sunkumų kilnojimo čempionas Jonas Ramanauskas. Jis atėjo dirbti į cirką, nes, kaip ir aš, buvo iš skurdžios šeimos”, - pasakojo J.Ramanauskienė, sklaidydama seno albumo puslapius.
Artistė ištekėjo už J.Ramanausko, kai jai buvo 16 metų, nors anuomet tokio amžiaus merginų netuokdavo - vyras pasirūpino leidimu, gavęs jį iš paties Popiežiaus.
Prasidėjus vokiečių okupacijai, cirko “Aušra” šeimininkas laikė tigrus viename Kauno Senamiesčio name, narvuose. “Anuomet trūko mėsos, ir tigrai badavo. P.Gudauskas, nematydamas kitos išeities, nuėjo į vokiečių komendantūrą ir paprašė tigrams mėsos. Vokiečiai sutiko pagelbėti, tačiau norėjo savo akimis pamatyti tuos tigrus. Cirko šeimininkas nusivedė karininkus prie tigrų narvo ir drąsiai įėjo pas savo augintinius, tačiau vienas išalkęs tigras puolė jį. Karininkai, tai pamatę, iššaudė visus keturkojus artistus, tačiau tai neišgelbėjo P.Gudausko gyvybės”, - prisiminė pirmąjį tragišką įvykį cirke Jadvyga Ramanauskienė.
Krito iš 6 metrų aukščio
Po karo vieno tigro kailis buvo patiestas Ramanauskų bute, o cirko artistai, suvienyti J.Ramanausko, vėl atnaujino lietuviško cirko veiklą Lietuvos filharmonijoje, į kurią žiūrovai plūste plūdo pažiūrėti cirko vaidinimų. “1950 metais mus pakvietė dirbti į Maskvą “Sojuzgoscirkas”, su kuriuo gastroliavome po visą Tarybų Sąjungą. Teko vaidinti ir užsienio šalyse. “Itin didžiulių anšlagų sulaukėme Italijoje, kur į vaidinimus susirinkdavo po 5 tūkstančius žiūrovų. Beje, Italijoje cirko žiūrėti eidavo suaugę žmonės, o ne vaikai. Keli mano ekvilibristikos numeriai buvo labai sudėtingi - repetavau net trejus metus. Gal todėl iki šiol niekas pasaulyje jų nepakartojo”, - pasakojo Jadvyga Ramanauskienė.
Pašnekovė tvirtino nesuprantanti, kaip krepšininkai neįmeta baudų. “Juk dabar cirke dirbantis Darius Česnulevičius įmeta iš toli kamuolį į krepšį, stovėdamas ant laisvų, į nieką neatremtų kopėčių. Jei žalgiriečiai būtų tiek treniravęsi kaip Darius, nebūtų pralošę Izraelyje”, - įsitikinusi J.Ramanauskienė.
Cirke ji dirbo būdama 58 metų - tai ilgaamžiškumo rekordų rekordas. Gal būtų dirbusi ir ilgiau, jei nebūtų iškritusi iš besisukančio rato, pakelto į beveik 6 metrų aukštį. Kadangi anuomet dirbo be apsauginių priemonių, patyrė sunkią kojos traumą. “Jei būčiau nukritus ant galvos, nebūtų šių prisiminimų, tačiau aš, krisdama žemyn, apsiverčiau ore kaip katė - tai išgelbėjo man gyvybę”.
Meškinas sudraskė savo dresuotoją
J.Ramanauskas, išėjęs į pensiją, pasirūpino, kad įvairiose kapinėse palaidoti žuvę ar savo mirtimi mirę cirko artistai būtų palaidoti vienoje vietoje - Eigulių kapinėse, ant kalno. Ten palaidotas ir nuo išbadėjusių tigrų sudraskytas P.Gudauskas, o štai Antanas Kličius, kurį sudraskė jo paties išaugintas meškinas Andrius, ilsisi Rygos kapinėse.
“Tai atsitiko Kazachijoje, gastrolių Karagandoje metu. Aš tą vakarą pranešinėjau numerius ir pati viską mačiau. Prieš išeidamas į areną Antanas man pasakė susapnavęs bjaurų sapną. Tą vakarą meškinas buvo sudirgęs - gal jį buvo išerzinęs naujas darbininkas? Žodžiu, šis Antano pasirodymas buvo paskutinis - meškinas perkando jam gerklę visų žiūrovų akivaizdoje. Įsiutusio žvėries nebuvo įmanoma sutramdyti - gaisrinėse šlangose nebuvo vandens. Po cirko kupolu kilo baisus žmonių klyksmas. Drąsiausieji vyrai su laužtuvais išvijo meškiną iš arenos. Kai priėjau prie Antano, jis paprašė kolegų neverkti ir numirė. Iš jo kaklo čiurkšlėmis sruvo kraujas”, - pasakojo J.Ramanauskienė.
Ten, kur stovi paminklas cirko broliams, palaidotas ir pats J.Ramanauskas, miręs 1996 metais, kiti garsūs Lietuvos cirko artistai. Šį pavasarį vandalai nusiaubė paminklą, suteikdami daug skausmo J.Ramanauskienei. Skauda jai širdį ir dėl istorinių cirko eksponatų, kurių daugybę sukaupė jos vyras. Mat valdininkų pažadai įkurdinti šią cirko ekspoziciją Sporto muziejuje taip ir liko pažadais.
Cirką garsino ir paršeliai
Jadvyga Ramanauskienė, bėgant metams, pasikvietė į cirką savo seserį Vladislavą. Pastaroji buvo stipri fiziškai - skriedama dviračiu cirko arenoje, ant pečių veždavo Jadvygą, kuri tuo metu atlikdavo įvairius akrobatinius numerius, orkestrui grojant B.Gorbulskio, B.Dvariono, J.Navakausko ir kitų kompozitorių kūrinius.
Sovietmečiu lietuviškasis cirkas, kuriame dirbo seserys Stankutės, vadinosi “Vilnius”, kuriame vienas iš retesnių numerių buvo dresuotų paršelių pasirodymai. “Pasirinkti 12 paršelių ir juos dresuoti mane išmokė Rygos cirko artistas Petersonas. Tai buvo balti, juodi, degli paršeliai, kurie greit išmoko tai, ką darydavo dresuoti šuniukai: išvyniodavo snukiu kilimėlį, supdavosi sūpuoklėse, šokdavo, stovėdami ant užpakalinių kojų, šokinėdavo per lankus. Net ir degančius”, - pasakojo Vladislava Variakojienė.
Paršeliai augo tvarkingi - kiekvienas turėdavo savo gardelį, o jame - kampelį, kuriame tuštindavosi. Kriuksintys artistai buvo maudomi kartą per savaitę, niekada nepasirodydavo arenoje nelakuotais nagais. Paršeliai kasdieną eidavo pasivaikščioti, kai buvo valomi jų gardeliai. Po repeticijos ir pietų šie artistai, lyg kaprizingos damos, miegodavo, kad vakare žvalūs pasirodytų cirko arenoje.
Debiutavo kino filmuose
1961 metais V.Variakojienė kartu su vyru Petru atidavė dresuotus paršelius sūnui, kuris puoselėjo unikaliu visame pasaulyje tapusį cirko numerį. Beje, ilgiausiai pragyveno paršelis, vardu Kačkara, kuris į areną verždavosi vos išgirdęs muziką. Kačkara dirbo cirke iki paskutinio savo atodūsio - jis nugaišo, sulaukęs 27 metų gastrolių metu Budapešte. Iki šiol viename jo muziejų saugomi Kačkaros griaučiai.
Pats talentingiausias paršelis artistas buvo vardu Vilkas. Šis pilkas paršelis šokinėdavo per liepsnojantį lanką. Visi šie artistai vaidino meniniuose filmuose (“Robin Hude”, “Atiloje” ir kt.). Paskutinį kartą paršeliai išėjo į areną 1997 metais, nes tuo metu Variakojai nebepajėgė jų išlaikyti. Paršeliai palaidoti toje pačioje vietoje, kur ir kiti nugaišę keturkojai cirko artistai.
Vladislavos Variakojienės sūnus Petras, vadovaujantis “Baltijos cirkui”, ir jo šeima žada atnaujinti paršelių cirką. “Važinėsime po kaimus, ieškodami tinkamų cirkui paršelių. Juk jie turi būti smagūs, sugyvenamo būdo, nebaikštūs ir, žinoma, gražūs”, - aiškino dešinioji Petro Variakojo ranka dukra Ieva, besirengdama Šančiuose prasidedančiam “Lietuvos cirko” sezonui. Beje, ji yra parengusi originalų cirko numerį su dresuota stirnaite (žmonių atneštą sužalotą gyvūną Ieva išgydė) ir smaugliu. Tad “Baltijos cirkas” tęsia gražias lietuviško cirko tradicijas.
