Gunaras KAKARAS


2004-05-15
Darius SĖLENIS
Gunaras KAKARAS

Niūrus, šaltas ir lietingas oras neužgožė Molėtų apylinkių grožio. Nuostabioje vietoje įsikūrusiame bene vieninteliame pasaulyje Etnokosmologijos muziejuje pasitiko pražilęs barzdotas vyras. Gerai nusiteikęs prieš pokalbį pasiūlė apžiūrėti kalvoje įrengtą muziejų. Tarsi medžio šaknimis kylant iš apačios į viršų įrengtose celėse tvyrojo drėgmė ir buvo juntamas pelėsių kvapas.

“Pirmą kartą pavasarinė drėgmė, šaltis ir šis kvapas man nelaužo kaulų ir negadina nuotaikos. Kodėl? Pasakysiu vėliau”, - patenkintas šypsojosi 65 metų Etnokosmologijos muziejaus įkūrėjas ir šeimininkas

Gunaras KAKARAS

 

- Kodėl drėgmė nelaužo kaulų? - iš pradžių įsitaisėme Gunaro ir jo žmonos Marijos namų salone. Ant stalo - kiviai, džiovintos slyvos, razinos, sūris, kava ir naminukė. Aplink - Marijos nutapyti paveikslai kosmine tema, nuotraukos, rusiškų virdulių, lėlių, laikrodžių, žvakidžių kolekcijos ir daugybė suvenyrų.

- Muziejų įkūriau 1990-ųjų metų pavasarį. Tuomet buvo tik idėjos ir plikos patalpos. Nuo 1993 metų sulaukėme lankytojų bumo, o 2002 metais mus atrado Europa, kuri rekonstrukcijai skyrė apie 140 tūkstančių eurų. Rekonstrukcija truks mažiau nei metus, po to pateiksime projektą ir iš Struktūrinių fondų tikimės sulaukti daugiau lėšų, kad dar po metų užbaigtume muziejaus rekonstrukciją. Tuomet ant kalno pamatysite du nežemiškos formos objektus, iš kurių bus galima žvalgytis į žemę ir dangų.

- Ar paprastai galėtumėte paaiškinti, kas yra etnokosmologija? 

 

- Mus formavo taip, kad mes nudelbę akis į žemę. Politika, ekonomika, auklėjimas skirti mūsų gyvenimui žemiau horizonto linijos, tačiau gyvename erdvėje, kurią galima dieną naktį matyti ir pajusti egzistencijoje. Nereikia gąsdintis, koks didelis atstumas iki tos ar anos žvaigždės. Reikia suvokti, kad tai - mano pasaulis. Etnokosmologija žmogų skatina pažvelgti į dangų ne kaip į kitą, svetimą, tolimą pasaulį, bet atrasti egzistencijos prasmę, ateities galimybių erdvę, - pakeliame simbolinį naminukės tostą.

- Kodėl su pasididžiavimu sakote, kad nesate mokslininkas?

(Išprašius daugybę privilegijų turintį katiną, pokalbis vyko jau kitame kambariuke, pro kurio langus atsivėrė nuostabus vaizdas į mišką ir ežerą.)

- Gimiau 1939 metais tarp Lietuvos ir Latvijos. Biržų rajone - vien lygumos. Tačiau lygumos turi vieną ypatybę: ten labai daug dangaus, - sako pakeitęs intonaciją. - Neklausiu savęs: kas aš esu? Svarbu, kad tai, ką darau, turėtų prasmę ir ateitį.

Žmonių susiskaidymas į kastas - bankininkus, žemdirbius, mokytojus - būtina. Tačiau peržengęs mokslininkų kastos ribas matau liūdną reiškinį - siauras, ypač tiksliųjų mokslų atstovų, ribas. Pasaulį dauguma mato tik per savo prizmę ir mano, kad jų požiūris pats teisingiausias. Kelionė į Mėnulį, Marsą, energija, technika remiasi fizikos pagrindais, todėl jie save tapatina su dievais ir mano, kad civilizacija gali vystytis tik tuo keliu.

- Jei jie dievai, Jūs - velnias? 

 

- (Atsidūsta...) Pagal juos - balta varna, tačiau ta spalva tarsi turi teigiamą prasmę? - pokalbio metu greta Gunaro sėdėjusi žmona mostu paragina vaišintis.

- Naktis su diena Jums negrįžtamai susimaišė? 

 

- Pastaruoju metu atsimaišė, - šypteli ir švelniai pažvelgia į Mariją, o ši kukliai nuleidžia akis. - Iš pradžių, kai atsikėlė pas mane Marija, labai dažnai vesdavau naktines ekskursijas. Grįžtu namo 3, 4 ar 5 valandą ryto, o ji nemiega. Suspaudė širdį, be to, “Phare” programų vykdymas privertė atsisakyti daugelio naktinių ekskursijų.

- Jums Marija - tarsi nežemiška būtybė? 

 

- Tam tikra prasme. Bent jau sprendžiant pagal vardą.

- Žinau, kad ji įdomiai ir greitai pateko į Jūsų pasaulį...

(Iš kažkur pasigirsta katino kniaukimas.)

- Vieno laikraščio puslapiuose buvo atspausdintos jos piešinių nuotraukos. Perskaičiau straipsnelį apie tapančią kosmine tema, pajūryje glostančią driežiukus ir turinčią savo teleskopą plateliškę dailininkę. Po 3-4 dienų straipsnį karštligiškai išsitraukiau iš stalčiaus ir pradėjau ieškoti Marijos.

Kai telefonu atsiliepė jaunatviškas balsas, sutrikau, tačiau pasiūliau organizuoti parodą muziejuje, - G.Kakaras kalbėjo neskubėdamas, darydamas pauzes. - Paaiškėjo, kad balandžio 1-oji - ne tik humoro, bet ir gilesnės prasmės diena. Antrą kartą ją sutikau tų pačių, 2000-ųjų, metų gegužės 12 dieną ir pasipiršau, o per Jonines atšventėme vestuves, - patenkintas nušvinta.

- Oho! Be burtų turbūt neapsieita. 

 

- Tai nebuvo burtai ar drąsa. Suveikė mintis ir nuojauta. Ilgai ieškojau ir radau. 10 metų ji taip pat buvo viena, nors turėjo daugybę progų su kažkuo susieti savo gyvenimą. (Moteris Gunaro klausėsi šiek tiek įkaitusiais skruostais ir kukliai nuleidusi akis.) - Be to, vienas teleskopas buvo ten, kitas - čia.

- Pasipiršti per antrą pasimatymą Jums nebuvo drąsa? Tuomet koks drąsiausias Gunaro žingsnis? 

 

- Taip ir gyvename balandžio 1-osios dvasia, - nusijuokė Marija, o po to rimtai tęsė: - Drąsiausias jo žingsnis, matyt, buvo atsistoti ant kalvos ir plikoje vietoje įrengti Etnokosmologijos muziejų.

- Prieštarausiu, - ramiai įsiterpė Gunaras. - Tai buvo sunkumų nežinojimas. Tačiau nežinojimas - dažnai teigiamas dalykas.

- Nežinojimas - tiesa? 

 

- Oi, jei pradėsime kalbėti apie tai, manęs nesustabdysite. Aš vartoju kitą sąvoką - nežinomybė. Tačiau su šia problema ryšio neturi.

- Koks vis dėlto Jūs esate? 

 

- (Atsidūsta, atsilošia kėdėje ir pažvelgia pro aprasojusį langą...) Turbūt reikėtų paskaityti neigiamas Ožiaragio horoskopo savybes.

- Užsispyręs, aštriai duriantis priešams, impulsyvus? 

 

- Dėl priešų nežinau, dėl kitų savybių pripažįstu. Bėgant metams, impulsyvumas slopsta. Atradau gražią žemę - toleranciją, nors jaunystėje mano impulsyvumas turėjo neigiamų pasekmių.

- Tačiau impulsyvumas skatina pažinimą, - girdama vyrą įsiterpė Marija. - Jis nardo, slidinėja, mėgsta greitį, pažįsta ir žvaigždes, ir gėles. Tai žmogus, godžiai geriantis pasaulį.

- Beje, pamiršau vieną detalę, - pasikuklinęs pagyrų pokalbį nukreipė Etnokosmologijos muziejaus direktorius. - Pirmojo susitikimo metu ant lapuko Marijai parašiau: “Koks Jūsų Zodiako ženklas?” Gavau stulbinantį atsakymą: “Pirmi metai, pirmas mėnuo, pirma diena, pirma valanda, pirmadienis...” Mus skiria Zodiako ciklas ir penkios dienos.

- Žinau, kad dėl greičio viršijimo tenka bendrauti su policininkais. 

 

- Būna, kad skubu, sustabdo policininkai, o aš jiems sakau, reikia stebėti žvaigždes, siūlau pas mane apsilankyti. Ir duodu vizitinę kortelę. Kartą, kai daviau vizitinę kortelę, vienas policininkas šyptelėjo: “Gerbiamas Gunarai, aš jau turiu jūsų kortelių kolekciją”, - juokiasi.

- Neklausti, ar tikite astrologija? 

 

- Ooo, ne, klauskite, - išraiškingai pakelia akis. - Žodis “tikiu” netinka, liūdna, kai naujai “iškepti” astrologai viską žino. Tai netolerancija nežinomybei. Kad mes surišti su kosminiu pasauliu - elementaru, bet kai tą sąlytį dėlioja kaip dukart du yra lygu keturi, man nejauku. Tai, kas yra už mūsų žinojimo ribų, vadinu nežinomybe. Blogai, kai ji paverčiama plytų mūrijimo technologija, tarsi viskas būtų žinoma ir suprantama.

- Jūs niekada kategoriškai nesakote “taip” arba “ne”? 

 

- Puikus klausimas. Tai didžioji mūsų ir santykio su supančiu pasauliu problema. Mes gyvename pasaulyje, suskaldytame į “taip” ir “ne”. “Taip” - tai formulės, dėsniai, politika, ekonomika. “Ne” - kad kitkas neegzistuoja, tėra mistika, o geriausiu atveju - tikėjimas. Tačiau realusis pasaulis yra greta mūsų ir jį suskaldyti į “taip” ir “ne” nekorektiška. Deja, jau nuo darželio, mokyklos vaikai auklėjami, kad būtų apriboti nuo nežinomybės, - susižavi ant namo turėklo nutūpusiu įvairiaspalviu paukščiu. - Prisiminiau dar vieną Marijos fenomeną, kai ji žiemą`kasė zylių pėdas.

- Jūs tarsi įsimylėjęs aštuoniolikmetis. 

 

- Galima ir taip pasakyti, tačiau reikėtų išbraukti žodelį “aštuoniolikmetis”, - pasemia saujelę razinų.

- Ką dar mylite? 

 

- Slides. Su jomis... - Gunaro žmona ranka rodo į kampe stovinčias slides, - jis kartu miegojo savaitę.

- Tai paskutinės technologijos slidės, - išdidžiai tarė G.Kakaras. - Pamenu, kai mane sugundė slidinėti Karpatuose. Iš pradžių pasiūlė pasimokyti Ignalinoje. “Hemingvėjiškos atostogos: kalnai, slidės, moterys”, - pagalvojau ir nuvykau į Ignaliną. Dabar galiu galvą guldyti, kad 210 cm ilgio slidės, apkaustai, dideli surambėję odiniai batai bet kam visam gyvenimui atmuštų norą slidinėti. Prasikankinau savaitę, išvažiavau į Karpatus, tačiau grįžęs puoliau įrenginėti trasą. Iš pradžių į tą griūvančių, pūvančių medžių šlaitą negalėjo įeiti miškininkai, bet po to išgirdau jaunimą kalbant: “O ten Kakaro piliakalnis ir slidžių trasa...”, - rodo nuotrauką, kurioje įamžintas su slidėmis ir... apatiniais drabužiais. Po to demonstruoja ir komentuoja kitas nuotraukas. - Slidės, fotografija - mano silpnybė.

- O dangus? 

 

- Slides, fotografiją galima turėti arba neturėti, o danguje ir žemėje mes gyvename, tai mūsų egzistencijos dalis. Jei atsisakysime dangaus, būsime, galbūt ir perlenkiu lazdą, visaverčiai.

- Jūsų barzda - prietaras? 

 

- (Juokiasi)... Nuo studentavimo laikų. Žadėjau nusiskusti, kai įrengs observatoriją, tačiau čia dabar stovi muziejus. Dabar žadu nusiskusti po muziejaus rekonstrukcijos.

- Įdomu, o už ką Jus sergate, kai krepšinį žaidžia lietuviai ir latviai? 

 

- Aš irgi taip klausiu, - nusijuokė Marija. - Už geriau žaidžiančiuosius.

- Esu baltų kosmopolitas. Rimtai... Latviškai, beje, kalbu su akcentu, nors mano senelė buvo latvė.

- Teko gyvenime pakliūti į voratinklį?

- klausimas kilo, kai Gunaras parodė kelias nuotraukas, kuriose stambiu planu įamžino voratinklį.

- Teko, - sako šypsodamasis akimis ir išraiškingai žvelgdamas į Mariją. - Sakau, kad ne tai turėjau galvoje, nes ji suprato, apie ką aš pagalvojau... Voratinklis buvo bjaurus, tačiau tai - per ožiaragišką impulsyvumą.

- Daug moterų bandė Jus užkariauti? Buvo juk daug žavių lektorių, o čia - žvaigždės, naktis, teleskopas. 

 

- Pastangų buvo, bet nevadinčiau tai užkariavimu. Mergišius nebuvau.

- Bet Jums skirti vienos žinomos poetės eilėraščiai? 

 

- (Kukliai nuleidžia besišypsančias akis)... Su Marija mes ir apie tai pasikalbame.

- Dabar susižavėję praleidžia naktį, ir jau prie altoriaus. Manau, kad klystkelių būtų mažiau, jei prieš vestuves pora pagyventų ekstremaliomis sąlygomis ar pakeliautų į kalnus, dykumas, - kalbėjo Marija.

- Palaukite, palaukite, o Jūs - piršlybos jau antro susitikimo metu?! 

 

- Mes kartu kopėme į aukščiausias Lietuvos viršūnes, gyvenome palapinėje. Be to, patirtis, nuojauta.

- Negaliu nepaklausti, o ką įspūdingiausio matėte danguje? 

 

- Galima atsakysiu? - pasisuko į Gunarą žmona. - Mes prašome, Dieve, duok mano akims akis, kad matyčiau, duok mano ausims ausis, kad girdėčiau. Juk gali turėti akis ir dangaus nematyti. Kartą pažiūrėti žvaigždžių į observatoriją architektas Rimvydas Smalakys atvežė savo aklą tėvą.

- ... Tuomet sūnus laikė už rankos tėvą ir jam pasakojo tai, ką jis mato, - neužmirštamą epizodą papildė G.Kakaras. - Tai vienas stipriausių sąlyčių su dangumi. Prieš mirtį tėvas susapnavo ir paprašė sūnaus įrengti gandralizdį. Tėvo vizija tapo realybe: sūnus pastatė gandralizdį, o jame apsilankė gandrai.

Dar vienas atvejis: observatorijoje dingo elektra. Tyla, burzgia motoras, noriu atsiprašyti ir staiga iš po kupolo girdžiu aidą: “Dieve mano, ką aš matau... - Gunaras lėtu išraiškingu balsu bando perteikti intonaciją. - Aš matau, kaip sukasi žemė!” Kupolas buvo sustojęs, teleskopas didina daugybę kartų, ir žvaigždės pajudėjo. Ir žmogus išties pamatė, kaip sukasi žemė.

- O Jūsų matymai? Gal net mistinės situacijos. 

 

- (Ilga pauzė)... Juda danguje palydovas, sustoja, o po to pasuka kita kryptimi. Nieko neatsitiko, bet fiziko išsilavinimas byloja, kad Žemės palydovas taip judėti negali. Kas tai? Palikime klaustuką.

Studijų metais rudenį grįžau į tėviškę. Vaikščioju lauke, tamsu. Staiga matau manęs link judantį žiburiuką, - Gunaras išraiškingai rodo rankomis. - Tokiame aukštyje, be jokio garso, maždaug pusantro metro nuo manęs praskriejo apskritas, gelsvai baltas, švytintis, didelio greipfruto dydžio rutuliukas. Kamuolinis žaibas? Tačiau jis gyvas, pulsuoja, juda įvairiomis trajektorijomis, neturi stabilumo ir nejuda idealia tiese. Manau, kad tai buvo susidūrimas su nežinomybe, kurios nepaaiškins jokios formulės.

Dar viena, bene įspūdingiausia situacija! - Marijai priminus situaciją pagyvėjo G.Kakaras. - Gilią rudens naktį važiavome automobiliu. Nuo Vievio pasukome Maišiagalos link. Nebuvome išgėrę ar pavargę. Staiga - aukšta figūra. Keistas žvilgsnis. Ne žmogus, ne žvėris - sunkiai skubanti dvikojė būtybė. Kažkur nuėjo nuo plento ir dingo. Šokiruotas stabtelėjau ir pasisukau į Mariją: matei? Ji atsakė teigiamai. Grįžome ir tuomet pašiurpome. Toje vietoje buvo kelio sankasa, o ten, kur dingo figūra, buvo gili dauba.

- Kažkas žemiškai tars: ateivis? 

 

- Ne ateiviai, mes visi - visatos gyventojai.

- Tikite teleportacija, telekineze? 

 

- Žodis “tikiu” man nepriimtinas. Negalima nežinomybės įvardyti griežtomis sąvokomis. Teleportacijos atvejų yra daug aprašyta ir to negalime paneigti. Arba poltergeistas Vilniaus soduose. Bet nereikia griežtų formų. Kartą žaidžiau kortomis. Galvoju, kodėl man nepabandžius atlikti fokusą. Užverčiu kortas ir mintimis ieškau norimos kortos. Ištraukiu - pavyko. Sumaišau malką ir bandau dar kartą: vėl pasisekė! Kai trečią kartą ištraukiau tą kortą, pašiurpau. Po to įvykio kortų neliečiau kelerius metus, nes priartėjau prie ribos, kuriai nebuvau subrendęs.

- Jei suteiktų, pavyzdžiui, trijų minučių galimybę realizuoti fantaziją. Ką pasirinktumėte? 

 

- Savo muziejaus maketą pamatyti realybėje. Kalbu be patoso. Noriu užbaigti savo darbą, - kalba rimtai.

- Kada žmogus žengs į Marsą. Prognozės berods iki 2025 metų? 

 

- Absoliuti garantija - po 20 metų, vizijose - po dešimties. Tačiau pats įspūdingiausias žmonijos atradimas būtų savo atsakomybės už ateities žmoniją suvokimas ir klausimas: ar tuo keliu einame? Džiaugiamės ryšių gausa, technologijomis, tačiau nėra nė vienos institucijos, kuri galvotų apie žmonijos ateities galimybes tūkstančiams metų į priekį. Kur einame ir ko siekiame: tapti biosintetiniais robotais? Čia esu kategoriškas: gauti informaciją yra tik vienas kelias. Dykumoje sutikti antrą. Kol kas esame vieni.

- Kada prognozuojate viešą susitikimą su kitais visatos atstovais? 

 

- Prieš skrendant į Marsą pasiūlyčiau ištyrinėti kitą Mėnulio pusę. Beje, prieš 40 metų kosminių tyrimų centro vadovui rašiau laišką ir siūliausi keliauti į Mėnulį. Tačiau negavau jokio atsakymo.

- Lifte, kuriuo galima pasikelti prie Jūsų teleskopo, ant mygtukų parašyta: pragaras, skaistykla, dangus, devintasis dangus... Kur norėtumėte nuvažiuoti? 

 

- Jei pro rakto skylutę - visur, - šypteli. - Lankytojai, pamatę mygtukus, nusijuokia ir sako: “Ooo, yra ir pragaras, norime nukeliauti”. Sakau, palaukite, tik aš išlipsiu, ir galėsite nuvažiuoti.