Gimtadienio tostas Žaliakalnio funikulieriui


2006-08-05
Žilvinė PETRAUSKAITĖ
Gimtadienio tostas Žaliakalnio funikulieriui

75-erių metų jubiliejų švenčiantis technikos paminklas į kalną linguoja tais pačiais prieškario vagonėliais

1931 m. rugpjūčio 5 d. buvo oficialiai atidarytas Žaliakalnio funikulierius, po trijų dienų pradėjęs kilnoti ir visus norinčiuosius. 75-erių metų gimtadienį šiandien švenčiantį technikos paminklą specialistai vadina technikos paveldo retenybe. Be autentiškos, 75-erius metus veikiančios traukos įrangos, yra išlikę ir tikri prieškario vagonėliai bei stotelių pastatai. Tokia elementų visuma Europoje išlikusi mažai kur.

Konkės vagonai palydėti į sodelį

Tarpukario Lietuvos laikinoji sostinė Kaunas po ką tik pasibaigusio 1-ojo pasaulinio karo iš carinės Rusijos paveldėjo archajišką miesto transportą. Tebuvo išvystytas tik geležinkelio tinklas, skirtas karinėms reikmėms. Miestiečiai naudojosi konke (arklių traukiamu tramvajumi) ir karietomis. Lengvieji automobiliai, taksi, autobusai buvo dar retenybė.

Istoriko Jono Palio pasakojimu, net ir pagausėjęs autobusų skaičius miestui nesuteikė daug komforto. Dėl itin prastų kelių (greičiau šunkelių) autobusai nuolat gedo, o įmonės, su kuriomis miesto Taryba buvo pasirašiusi koncesijos sutartis, bankrutavo ar nutraukė veiklą.

1923 m. buvo nutarta, kad konkė atgyveno morališkai, po šešerių metų, miestiečių sprendimu, jos eismas nutrauktas. Bėgiai išardyti, o vagonai, vykstant didelėms miestiečių eitynėms, palydėti į Karo muziejaus sodelį.

Pasamdė bedarbius žmonėms skaičiuoti

Trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Žaliakalnis smarkiai plėtėsi, ten apsigyveno daug žemutinėje miesto dalyje dirbančių miestiečių. Žaliakalnio gyventojai miesto Valdybai ėmė rašyti prašymus pagerinti susisiekimą su žemutine miesto dalimi.

1927 m. Kauno burmistras pradėjo susirašinėjimą su Geležinkelių valdyba. Pirminė idėja pagerinti susisiekimą tarp Centro ir Žaliakalnio - nutiesti siaurąjį geležinkelį. Burmistras pageidavęs jį tiesti iš Palemono į Vilijampolę per Žaliakalnį. Geležinkelių valdyba šią idėją pirmiausiai dėl jos brangumo sukritikavo ir burmistrui pasiūlė kitą populiarų miesto transporto
sprendimą - įrengti elektrinį tramvajų. Juolab kad Vilniuje ir Klaipėdoje tramvajai jau veikė. Tačiau miesto Valdyba priėmė sprendimą statyti funikulierių iš Aušros tako į Kalnų g.

Potencialiems būsimojo keltuvo keleivių srautams įvertinti 1930 m. vasarą buvo nusamdyti bedarbiai skaičiuoti lipančius laiptais aukštyn ir žemyn žmones. O valdžia ėmė susirašinėti su Austrijos, Vokietijos ir Šveicarijos firmomis dėl funikulieriaus statybos. Konkursą laimėjo ir sutartį su Savivaldybe pasirašė vokiečių firma “Curt Rodolph”.

Savivaldybės tarnautojai lengvatų negavo

Dabartinės V.Putvinskio g. (tarpukariu - Kalnų g.) ir A.Mickevičiaus g. susikirtime iš savininkų buvo išpirkta šlaito žemė, reikalinga funikulieriui statyti ir eksploatuoti, ir statybos prasidėjo. Nuo 1930 m. rudens iki 1931 m. pavasario statant funikulierių kasdien dirbo 8-19 darbininkų.

1931 m. rugpjūčio 5 d. Žaliakalnio funikulierius buvo oficialiai atidarytas, o 8 d. pradėta kilnoti ir visus norinčiuosius. Nesitikint didelio funikulieriaus apkrovimo, pagamintas tik vienas keleivinis vagonas, antrasis naudotas tik atsvarai ir buvo prikrautas akmenų. Tačiau, netikėtai visiems, keltis į kalną tapo populiaru, tad tą patį rudenį nusprendžiama ir antrąjį vagoną paversti keleiviniu. Šį darbą, laimėjusi konkursą, atliko Amerikos lietuvių prekybos bendrovė, žinoma AMLIT vardu bei turinti didelę automobilių gamybos, prekybos ir transporto paslaugų patirtį.

Tuometės bilietų kainos: 10 ct ir 5 ct - moksleiviams, po ketverių metų nustatytas sumažintas įkainis nusileidimui nuo kalno - 5 ct. Dėl savo teisių į nemokamą arba lengvatinį tarifą kovojo generalinis štabas, gaisrininkai, policija, savivaldybės tarnautojai. Pastarieji lengvatų negavo.

Vietoj medinių sėdynių - dermatino krėslai

Paskutinė akiai pastebima Žaliakalnio funikulieriaus rekonstrukcija įvykdyta jau sovietiniais metais, praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje. Viršutinėje stotyje pastatyti keleivių peronai, o prie žemutinės išgriauti seni pastatai, įrengtas skveras, pastatyta skulptoriaus B.Zalenso skulptūra “Mergaitė su dūdele”.

Sovietiniais metais Žaliakalnio funikulierius, kaip ir Aleksoto, priklausė Troleibusų parkui, iš jo vietoje autentiškų medinių sėdynių gauti seni troleibusų dermatino krėslai. Kėlimasis ir leidimasis Žaliakalnio keltuvu kainavo 1 kapeiką.

Nuo 1992 m. Žaliakalnio funikulierius priklausė EBSW valdomai įmonei “Ciklonas”. Nepaisant gal ir gerų savininkų noro, tai - pakankamai nykus ir techniką alinantis periodas. O pasak funikulieriaus darbuotojų senbuvių, norint paslėpti visišką susidėvėjimą ir išlaikyti funikulierių veikiantį, išdilusios dalys buvo užtepamos riebiu tepalo sluoksniu, kad tikrinančių institucijų pareigūnams nekiltų noras jas pačiupinėti ir pamatyti trūkumus. Beje, pasak buvusio “Ciklono” direktoriaus K.Barzdos, funikulierius tuo laikotarpiu išsilaikė ne keleivių dėka, o iš viršutiniame perone buvusios kavinės pajamų.

Dabar Žaliakalnio funikulierius priklauso bendrovei “Kauno liftai”, kuri į jo rekonstrukciją investavo apie 200 tūkstančių litų ir padarė saugų eksploatuoti.