Geldos, kurių nenorima prisiminti
2005-02-04
Leonas ŽALYS
Išeivijos atstovai nekorektiškais vadina priekaištus, kad į priverstinių emigrantų statusą vis dar pretenduojantys lietuviai vengia grįžti į Tėvynę
Lietuvoje išeivijos lietuviams retsykiais primenama, kad jie, ištisais dešimtmečiais deklaravę ištikimybę Tėvynei ir žadėję sugrįžti į ją iš karto po to, kai gimtinė taps nepriklausoma, savo pažadus pamiršo.
Praėjus po nepriklausomybės atgavimo beveik penkiolikai metų, kokio nors išeivijos lietuvio sugrįžimas tampa savotiška sensacija.
Piktas skambutis
Prie tautiečių grįžimo į Tėvynę temos paskatino sugrįžti gana piktas “Kauno dienos” skaitytojo, prisistačiusio laisvės kovų dalyviu Jonu Čepuliu, skambutis į “Kauno dieną”. Jis priekaištavo lietuviams, gyvenantiems Vakarų šalyse ir vengiantiems parvykti į protėvių žemę.
“Dauguma jų save tebevadina priverstiniais emigrantais. Bet jų tokiais būti dabar jokios aplinkybės neverčia. Todėl būtų logiška, kad jie vieną kartą apsispręstų ir parvažiuotų namo. Jie tikrai dešimtmečiais kovojo, kad Lietuva būtų nepriklausoma. Bet pažadus vis dėlto reikia tesėti.
Gerai prisimenu, kad jau M.Gorbačiovo laikais, kai Vakarų radijo stočių trukdymas buvo nutrauktas, “Amerikos balsas” transliavo reportažą iš Australijos lietuvių bendruomenės surengto Vasario 16-osios paminėjimo. Tada vienas kalbėtojų sakė, kad kai tik Lietuva bus laisva, į ją parplauks, jei reikės, net gelda.
Prieš penkiolika metų ji tokia tapo, bet iš Vakarų sugrįžusius lietuvius, vaizdžiai sakant, galima suskaičiuoti ant abiejų rankų pirštų. Tikrais savo krašto patriotais galėčiau pavadinti tik daktarą Kazį Bobelį, Prezidentą Valdą Adamkų, Gabrielių Žemkalnį, dar vieną kitą, kurie parodė, jog jų žodžiai nesiskyrė nuo darbų”, - sakė pašnekovas.
Reta kregždė
Po Kovo 11-osios žiniasklaidoje nestigo pranašaujančių straipsnių, kurių autoriai jau buvo suskaičiavę, kiek šimtų milijonų dolerių į mūsų valstybės ekonomiką investuos tautiečiai, kai iš Vakarų grįš į laisvą Lietuvą.
Kai kurių istorikų duomenimis, baigiantis Antrajam pasauliniam karui iš Lietuvos į Vakarus pasitraukė mažiausiai trys šimtai tūkstančių tautiečių, neretai išvykusių ištisomis šeimomis. Daugiausiai jų apsigyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Australijoje.
Buvo manyta, kad sugrįš mažiausiai kelios dešimtys tūkstančių. Tačiau šios viltys nepasitvirtino. Kiek išeivių iš Vakarų kraštų sugrįžo į Lietuvą po nepriklausomybės atgavimo, tikslios statistikos nėra. Vienais duomenimis, tokių žmonių - vos keli šimtai, kitais - keli tūkstančiai. Pastarasis skaičius atrodo mažiau realus, nes ne vienas tautietis, sugrįžęs į Tėvynę, ja nusivylė ir išvažiavo atgal.
Tiesa, retsykiais pasirodo žinių apie sugrįžtančiuosius visam laikui. Štai praėjusių metų pabaigoje pranešta, kad į Lietuvą susirengė vienas Čikagos “Akiračių”, save vadinančių atviro žodžio mėnraščiu, leidėjų Liūtas Mockūnas.
Šis Amerikos lietuvių leidinys nutraukia savo veiklą Čikagoje. Tikimasi, kad jis toliau bus leidžiamas Lietuvoje. L.Mockūno sugrįžimas - reta kregždė beveik tuščioje padangėje.
Iš tremties - beveik visi
Tas pats J.Čepulis kaip tikros Tėvynės meilės pavyzdį minėjo tremtinius, kentėjusius atšiauriuose buvusios SSRS rajonuose.
“Po Stalino mirties į Lietuvą sugrįžo šimtai tūkstančių tremtinių. Jie skubėjo į Tėvynę, nors joje viešpatavo toks pat režimas kaip ir Sibiro platybėse. Bet jie nieko nepaisė, nors žinojo, kad kaip “liaudies priešai” gimtinėje buvo diskriminuojami ir persekiojami”, - dėstė mintis laisvės kovų dalyvis.
Tremtiniai ir jų palikuonys į Tėvynę grįžta iki šiol. Vien iš Sibiro nori sugrįžti dar keli šimtai šeimų, kurios laukia, kada Lietuvoje gaus butus, statomus pagal specialią Vyriausybės programą.
Reikia atsižvelgti į visas aplinkybes
Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) valdybos pirmininkas Gabrielius Žemkalnis “Kauno dienai” sakė, kad “yra nekorektiška priekaištauti lietuviams, tebegyvenantiems Vakarų šalyse, ir juos priešpastatyti tautiečiams bei jų palikuonims, iki šiol grįžtantiems iš Sibiro ir kitų tremties vietų”.
PLB valdybos pirmininkas pripažino, kad apie masišką tautiečių sugrįžimą iš Vakarų negalėjo būti nė kalbos. Tokias kažkada puoselėtas viltis jis pavadino “tuščiomis iliuzijomis”.
G.Žemkalnis sakė, kad šia tema galima daug diskutuoti, bet viskas nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. “Priekaištai tautiečiams, tebegyvenantiems Vakaruose, yra netaktiški. Kas gali žmogui nurodyti, kurioje šalyje jam privalu gyventi? Reikia taip pat atsižvelgti į visas aplinkybes, kodėl konkretus žmogus negali sugrįžti. Nesiryžčiau nė vienam dėl to priekaištauti”, - teigė pašnekovas.
Atsikalbinėjimas
Skaitytojo pagarbiai paminėtas daktaras K.Bobelis vadovavo Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui (VLIK-ui), daug dešimtmečių vienijusiam tautos pastangas atgauti nepriklausomybę.
Netrukus po Kovo 11-osios VLIK-as nutraukė savo veiklą. Paskutinysis šios vyriausybės emigracijoje vadovas K.Bobelis su šeima iš karto sugrįžo į gimtinę, parodydamas gerą pavyzdį.
Tačiau jo pavyzdžiu mažai kas pasekė. Viltys, kad išeivijos lietuviai pasuks gimtinės kryptimi, galutinai sužlugo dar prieš gerą dešimtmetį (apie dešimtis tūkstančių į Vakarus po nepriklausomybės atgavimo išvažiavusių uždarbiauti ir ten užsibuvusių lietuvių - atskira kalba).
Kokios priežastys nulėmė tai, kad pokario išeivija svetur užsibuvo? Jų - daugybė, nuo asmeninių buitinių iki politinių ir visuomeninių.
Anksčiau buvo paplitęs toks vengimo sugrįžti motyvas: esą Lietuvai vis dar grasina Rusija, besikėsinanti vėl atimti nepriklausomybę. Tačiau dabar, kai Lietuva tapo ES ir NATO nare, priverstiniais emigrantais save tebevadinančių lietuvių oponentai tikina, kad kažkokių pateisinančių priežasčių ieškojimas yra paprasčiausias atsikalbinėjimas.
Netinkamas sugretinimas
G.Žemkalnis “visiškai neetišku sugretinimu” pavadino lietuvių ir jų palikuonių, tebegrįžtančių iš Sibiro ir kitų buvusios SSRS vietų, priešpastatymą tautiečiams, tebegyvenantiems Vakaruose.
PLB valdybos pirmininkas sakė, kad per specialias ekspedicijas į Sibirą savo akimis matęs sąlygas, kuriomis tremtiniams teko gyventi. “Todėl nieko nuostabaus, kad žmonės iš ten sugrįžta”, - kalbėjo jis.
Pašnekovas taip pat sakė, kad nevertėtų knaisiotis po praeitį, ieškoti tų, kas paprasčiausiai vaizdžiai kalbėjo apie geldas. “Daug kas tuomet daug ko sakė tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. Ir Lietuvoje daug kas žadėjo mirti už Tėvynę, bet lemiamu momentu ryžto pritrūko, tačiau dėl to kaltinimais švaistytis negalima. O lietuviai dabar gyvena demokratijos sąlygomis, kai turi laisvą pasirinkimą. Kas juos gali priversti gyventi būtent ten, o ne kitur?” - samprotavo G.Žemkalnis.
Tėvynė dar ne ta
PLB valdybos pirmininkas kartu nurodė, kad reikia giliau paanalizuoti, kodėl tautiečiai iš Vakarų į Lietuvą negrįžta. Priežastys, anot jo, gali būti ne tik grynai asmeninės ar buitinės, bet ir politinės.
“Drįstu teigti, kad daug yra tokių tautiečių, kurie dabartine Lietuva, joje susiklosčiusia padėtimi, smarkiai nusivylę. Prisimenu atvejį, kai tautietis, gyvenęs Australijoje, sugrįžo tuoj po nepriklausomybės atgavimo. Bet kai tuometinė LDDP 1992-aisiais gavo monopolinę valdžią, jis išvyko atgal, savo poelgį taip motyvuodamas: “Nenoriu gyventi šalyje, kur komunistai sugrįžo į valdžią”.
Šis atvejis ryškiai iliustruoja daugelio tautiečių, gyvenančių Vakaruose, pažiūras, sakė PLB valdybos pirmininkas, pridurdamas: “Ilgai kovojom, kad Lietuva, atgautų nepriklausomybę, bet kas iš to išėjo - valdžia didele dalimi atsidūrė buvusios nomenklatūros rankose. Toks vertinimas tarp tautiečių Vakaruose buvo itin ryškus anksčiau, bet jis tebėra išlikęs”.
Tolimajame žemyne
Kai išeiviai į gimtinę nesirengia, tenka pas juos nuvažiuoti nors į svečius. Kaip tik taip padarė Tautinių mažumų ir išeivijos departamento generalinis direktorius Antanas Petrauskas, Kalėdas ir Naujuosius pasitikęs su tautiečiais Australijoje.
Svečias dalyvavo Australijos lietuvių dienų renginiuose, kurie gruodžio 26-31 dienomis vyko Melburne. Dienų programoje - dainų ir šokių šventė, dailės parodos, spektakliai, sporto varžybos.
Australijos lietuvių bendruomenės Krašto tarybos suvažiavime A.Petrauskas pristatė Lietuvos ryšių su išeivija politiką, Vyriausybės paramos užsienio lietuviams programą. Pagal šią programą Lietuvoje iš valstybės biudžeto kasmet skiriama daugiau kaip trys milijonai litų.
Australijos užsienio ir prekybos ministerijos duomenimis, 1998 metais šiame žemyne gyveno apie 17 tūkstančių lietuvių kilmės asmenų. Po Antrojo pasaulinio karo į Australiją atvyko beveik 10 tūkst. lietuvių. Dar šiek tiek jų atvyko ir vėliau, tačiau iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais migracijos būdu lietuvių skaičius nedaug kito. Į Lietuvą sugrįžo vos vienas kitas, tarp jų skaitytojo su pagarba paminėtas G.Žemkalnis.
PLB leidžiamas “Pasaulio lietuvis” ne kartą pažymėjo, kad Australijos lietuvių bendruomenės gyvenimas smarkiai pagyvėjo, kai jai ėmė vadovauti Lolita Zegerienė-Kalėda, dar visai neseniai tarnavusi Lietuvos kariuomenėje.
Tai patvirtina G.Žemkalnio mintį, kad lietuviai dabar laisvai pasirenka šalį, kurioje nori gyventi.
Pusantro tūkstančio šeimų
Tuo tarpu į Lietuvą vis dar grįžta buvę tremtiniai ir jų palikuonys. Socialinių įstaigų priežiūros ir audito departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos socialinių programų administravimo skyriaus atstovė Rima Gudelytė “Kauno dienai” sakė, kad iš tremties grįžtantiems lietuviams pati aktualiausia - būsto problema. Pagal specialią programą, veikiančią nuo 1992 metų, iki 2004-ųjų būstais aprūpinta daugiau kaip pusantro tūkstančio šeimų.
Šią programą numatoma vykdyti iki 2007 metų. Eilėje dar laukia 776 šeimos. Iki šių metų pabaigos tremtiniai dar turi teisę paduoti atitinkamus prašymus savivaldybėms dėl apsirūpinimo būstais, sakė pašnekovė.
Paprašyta pakomentuoti vis dar sklindančius gandus, jog kai kurie tremtiniai gautus butus parduoda ir vėl išvažiuoja iš Lietuvos, R.Gudelytė pripažino, kad jie savo gyvenamąją vietą iš tiesų kartais keičia.
“Jie savo butus gali lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti. Po to juos parduoda, o pigesnius perka provincijoje. Kartu nusiperka ūkelį, traktorių, kitokią techniką ir ten ūkininkauja. Tokių pavyzdžių - nemažai. Tai - sveikintinas dalykas, nes parvykusieji su ištiesta ranka jau neprašo valstybės pagalbos”, - sakė pašnekovė.
