Ir prieš tūkstantį metų mūsų kraštą kamavo sausros bei karščiai, derėjo vynuogės

Neįprastą šių metų vasarą Lietuvoje, galingus potvynius Vakarų Europoje vieni vadina katastrofomis, kiti - gamtos atsaku į žmonių kišimąsi į natūralius jos procesus, treti - artėjančios pasaulio pabaigos ženklais. Klimatologijos specialistai teigia, kad tokio globalinio atšilimo, kurį patyrė žmonija per šį šimtmetį, dar nėra buvę.

Klimato svyravimų fenomenas

Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros docentas Arūnas Bukantis, vertindamas šios vasaros karštį ir sausrą Lietuvoje, pastebėjo, kad orų anomalijų ir ekstremalių klimato reiškinių paskutiniais dešimtmečiais vis daugėja. Tačiau tai nereiškia nei artėjančios pasaulio pabaigos, nei ypatingos klimato anomalijos. Tai, kas vyko šią vasarą Lietuvoje ir Europoje, vadinama orų anomalijomis. A.Bukančio nuomone, klimato šiltėjimui didžiulės įtakos turi žmogaus veikla (miškų naikinimas, oro tarša ir pan.) bei klimato cikliškumas, kurį patyrė Žemė per visą savo istoriją. Tačiau pastarieji 10 metų buvo šilčiausi per visą antrąjį tūkstantmetį. Šiltnamio efektą sukėlė dėl žmogaus veiklos atmosferoje pagausėję anglies dvideginio, azoto, metano ir kitų dujų kiekiai.

Apie klimato cikliškumą, orų anomalijas byloja ir Arūno Bukančio parengta monografija “Neįprasti gamtos reiškiniai Lietuvos žemėse XI-XX amžiais”.

Senųjų archyvų paslaptys

Lietuvos rašto paminklai gana vėlyvi. Iki Jogailos ir Vytauto laikų net Didžiojo kunigaikščio dvare nebuvo kanceliarijų. Išliko tik kai kurie laiškai į užsienio šalis. XIV a. pabaigoje pradeda atsirasti įvairių vidaus dokumentų (privilegijų, valdovo įsakymų, pranešimų iš provincijų ir kt.). XV a. viduryje įsikūrė Didžiojo kunigaikščio kanceliarija, kuri tvarkė siunčiamų ir gaunamų raštų knygas. Jų archyvas vadinamas Lietuvos Metrika, kuri tapo vienu iš gamtos istorijos šaltinių.

Netrukus archyvai ima kurtis teismuose, bažnyčiose ir pan. Anot Arūno Bukančio, tų archyvų dokumentuose nemaža svarbios informacijos apie Lietuvos gamtos istoriją. Ją papildo žinios iš kitų šalių įvairių rašytinių šaltinių. Remdamasis minėtomis ir kitomis žiniomis, Arūnas Bukantis sudarė ekstremalių gamtos reiškinių per praėjusį tūkstantmetį Lietuvoje sąvadą. Pasidairykime po jį. Gal po to šios vasaros sausra ir karštis nebeatrodys kaip pasaulio pabaigos pranašai ar gąsdinanti klimato anomalija.

Beje, meteorologiniai matavimai įvairiose Lietuvos vietose prasidėjo jau XVIII a. pradžioje. Oro temperatūra matuojama kasdien Vilniuje nuo 1770 metų, o kritulių kiekis - nuo 1887 metų. Nemuno vandens lygis ties Smalininkais pradėtas matuoti 1812 m.

XI-XIII amžiai - po ledu

Laikotarpis nuo 1060 iki 1150 m. Lietuvoje buvo sausringas, todėl sumažėjo pelkių plotai, baigėsi VIII a. prasidėjęs šilto klimato laikotarpis, kurio metu Lietuvoje ir Latvijoje buvo auginamos vynuogės. Minimu laikotarpiu miškai sudarė apie 55 proc., laukai - apie 22 proc., vidaus vandenys - apie 23 proc. Lietuvos teritorijos.

Po keliolikos labai šaltų žiemų rūstumu išsiskyrė 1047 metų žiema, kai “...vilkai iš Norvegijos į Daniją perbėgdavo ledu” - Baltijos jūra užšalo. 1096 m. kilo dideli potvyniai Rytų Europoje. Jie sudarė daug sunkumų pirmųjų kryžiuočių žygiams.

Pirmuosius du XIII a. dešimtmečius žmones vargino šaltos žiemos. Sumažėjo miškų, laukų ir vidaus vandenų. 1211 m. sausra sukėlė badą, marą ir gyvulių ligų epidemiją. Ir kitais metais sausra ir badas pasikartojo - žmonės valgė šunis. 1253 m. užšalo Baltijos jūra.

XIV a. - mažojo ledynmečio Europoje pradžia

Tuo metu miškai sudarė 45 proc., laukai - 37 proc., vidaus vandenys - 18 proc. Lietuvos teritorijos. Dėl šalto klimato į pietus ėmė trauktis plačialapių miškų augmenija.

Po lietingų vasarų Lenkijoje, Prūsijoje ir Lietuvoje 1314-1315 m. kilo neregėtas badas ir maras. Žmonės žudė vieni kitus ir valgė. Nedėkingos vasaros, neįprastai rūsčios žiemos sekė viena kitą. 1323 m. užšalo ne tik Baltijos, bet ir Adrijos jūra. 1370 m. dėl nesiliaujančio lietaus Livonijos ordinas negalėjo kariauti Lietuvoje.

1399 m. - viena rūsčiausių žiemų, užšalo Baltijos jūra.

XV a. antrojoje pusėje - baisi sausra

XV a. pabaigoje ekstremalių gamtos reiškinių sumažėjo. Tačiau nemaža jų buvo amžiaus pradžioje. Štai 1407 m. prieš pat Kalėdas pražydo obelys, o 1413 m. žiemą šalčiai tęsėsi 27 savaites. Todėl labai daug žmonių žuvo. 1422 m. užšalo Baltijos jūra. Po keliolikos metų - labai lietingas vasaras keitė itin šaltos ir ilgos žiemos. Tai sukėlė badą ir marą. 1445 m. Lietuvoje įvyko 3-5 balų žemės drebėjimas. 1473-1474 m. - didžiulė sausra: degė miškai, žuvo pasėliai, krito gyvuliai, mirė žmonės. Upės taip išdžiūvo, kad ties Ragaine (dabar Nemanas) žmonės Nemuną briste perbrisdavo. 1493 m. žiemą medžiai išsprogo, paukščiai lizdus susuko, o pavasarį 14 dienų buvo toks speigas, kad viskas sušalo ir nušalo. Po 6 metų Baltijos jūra užšalo iki gegužės mėnesio. Amžiaus pabaigoje - vėl badas ir maras.

XVI a. - žemės drebėjimai, užšąlanti Baltija

Pirmųjų dviejų dešimtmečių palankus klimatas antroje amžiaus pusėje smarkiai atvėso, pradėjo smarkiai progresuoti Alpių ir Skandinavijos ledynai.

Po ilgų ir rūsčių žiemų, kenkėjų (skėrių) antplūdžio, 1544 m. Lietuvoje kilo baisus badas ir maras. Badaujantieji, ieškodami išsigelbėjimo, bėgo į Vilnių. Žygimantas Augustas išleido “Instrukciją maro metu”, pagal kurią, kilus marui Vilniuje, turėjo būti uždaromi visi miesto vartai, išskyrus vienus, prie kurių stovėjo sargyba. Kad maras neplistų, buvo įrengtas medinių vamzdžių vandentiekis, pastatytos pirtys miestiečiams, atskirai žydams ir vienuolynams bei ligoninėms.

Amžiaus pradžioje ir viduryje - žemės drebėjimai, užšąla Baltijos jūra. 1585 m. - nepaprastai šalta žiema, sausringa vasara - žmonės dėl bado Lietuvoje bėgo į Ukrainą ir Rusiją.

XVII a. - ypač vėsu, audringa

Alpių ir Skandinavijos kalnų ledynai pasiekia maksimalų plotą. Miškai Lietuvoje sudaro 44, laukai - 42, o vidaus vandenys - 14 proc. teritorijos.

Šis amžius Lietuvoje prasidėjo žemės drebėjimu (buvo sugriovimų), šaltomis žiemomis, kurios kaitaliojosi su karštomis ir itin sausomis vasaromis. Štai 1610 m. vasarą per sausrą gaisrai sunaikino Vilnių. Po to žmonių gretas retino žiemų speigai, badas ir maras. Amžiaus pabaigoje Lietuvoje kilo keli baisūs potvyniai ir uraganai Baltijos jūroje. 1700 m. smėlio audra Kuršių nerijoje užpustė ir palaidojo po 50 m aukščio smėlio kalnu Priedinės kaimą su 25 žvejų šeimomis.

XVIII a. - šalti pavasariai ir vasaros

Amžiaus pradžioje, viduryje ir antroje pusėje - trys itin šaltų pavasarių, vasarų ir nederliaus laikotarpiai, kuriuos vainikavo badas ir maras. Vien per 1708-1711 metų badą išmirė trečdalis Lietuvos gyventojų. Po to (1715 m.) kilo potvynis - Nemunas pavasarį užliejo Kauną, o vasarą lydėjo sausra. 1724 m. žiema buvo tokia šilta, kad sausį parskrido gandrai. Smėlio audros 1786 m. užpustė Kuršių nerijoje Karvaičių kaimą - Liudviko Rėzos gimtinę. Žmonės išsigelbėjo. 1789 ir 1799 m. - neregėti speigai, užšalo Baltijos jūra.

XIX a. - “Mažojo ledynmečio” pabaiga

Minėtas “ledynmetis” truko beveik 500 metų. Klimatas XIX a. palaipsniui švelnėja. Amžiaus pabaigoje galingi potvyniai Nemune ne kartą užlieja Kauną ir Rusnę. XIX a. pabaigoje miškai tesudarė 24, vidaus vandenys - 10, o laukai - 66 proc. visos Lietuvos teritorijos.

Amžiaus pradžią paženklino žemės drebėjimas (iki 5 balų). 1803 m. buvo šalčiausias sausis per visą meteorologinių stebėjimų istoriją. Toks pat buvo 1805 m. spalis, o kitais metais - birželis. 1811 m. Nemunas užtvindė Kauną, o vidutinė liepos mėn. temperatūra pasiekė 29,2 laipsnio. Gaisrai Lietuvoje siautėjo 4 mėnesius. Sausringa buvo ir kita vasara. 1816 m. lapkričio viesulas, anot M.Valančiaus, užklupo jį Žemaičių Kalvarijoje, kurioje vėjo gūsis pakėlė jį nuo žemės su išskleistu skėčiu ir nuskraidino maždaug 200 žingsnių.

1824 m. gruodis buvo šilčiausias, 1826 m. - karščiausia vasara per visą meteorologinių stebėjimų istoriją. 1830 m. užšalo Baltija. 1841 m. vasarą Lietuvą užklupo neregėta kruša su ledėkais kaip žąsies kiaušinis. 1847 m. birželio mėnesį įsisiautėjusi audra padarė stebuklą Naručio ežere - bangos išmetė į krantą tiek žuvų, kad gyventojai jas vežė vežimais, džiovino ir žiemą, kai kiti mirė iš bado, net aukšlių duoną kepė. 1851 m. vasarą Vilniuje net 14 kartų krito kruša. 1855 m. Nemunas apsėmė Kauną, o po 12 metų žiemą užšalo Baltija, vėliau - potvyniai Nemune, audros Klaipėdoje.

XX a. sausmečiai ir šlapymečiai

Amžiaus pabaigoje miškai tesudarė 28, pievos - 19, dirbama žemė - 40, vidaus vandenys - 13 proc. Lietuvos teritorijos.

1901 m. Lietuvą užklupo itin karšta vasara - labai nuseko Nemunas. Po 8 metų įvyko žemės drebėjimas. Per audrą 1912 m. Šarkuvos ir Rasytės žvejai rado bangų išmestą 8 m ilgio banginio lavoną. 1926 m. - ankstyvas ir ilgas potvynis upėse. Kauno senamiesčio gatvės buvo užlietos 2 m vandens sluoksniu. Potvynių būta ir po kelerių metų. 1938 m. - neregėtai gili žiema, o rugsėjį - labai intensyvi šiaurės pašvaistė Kaune. Sausringa 1940 metų vasaros pradžia sukėlė daugybę gaisrų - padaryta nuostolių už 1,24 mln. Lt.

1946 m. - didžiulis potvynis Kaune. Po metų jis pasikartojo, o birželį temperatūra nukrito iki -2,8 laipsnio. 1951 m. pavasarį Nemunas užtvindė Kauną, o rugsėjo mėnesį užregistruota 31,8 laipsnio karščio. 1952 m. sausį karvės ganėsi lauke, o gegužę pasnigo. 1956 m. vasario 1 d. Utenoje užregistruota žemiausia Lietuvoje oro temperatūra - -42,9 laipsnio. Po poros metų - potvyniai. Kuršių mariose vandens lygis buvo pusantro metro aukštesnis nei Baltijos jūroje.

1960 m. gruodį Vilniuje buvo 10,5 laipsnio šilumos, o po šešerių metų rugpjūtį Varėnoje oras atšalo iki -2,9 laipsnio. 1967 m. spalio 18-osios naktį prasiautęs uraganas sugriovė Palangos tiltą.1972 ir 1977 m. - neregėtai daug stiprių liūčių. Šiltas ir švelnias žiemas keičia krušos, škvalai, viesulai šiltu metų laiku.

1980 m. liepos 1 d. Sartų ežero apylinkes užklupo neregėta liūtis - per 9 valandas ežero vanduo pakilo 30 cm (4 mln. tonų vandens), apsėmė laukus ir daržus. Iš vandens kyšojo tik pomidorų viršūnės. 1985 m. - rūsti žiema. 1989 m. vasarį oro temperatūra pakilo iki 16 laipsnių šilumos. Tokio šilto vasario nebuvo 200 metų. Tai buvo šilčiausi metai Lietuvoje nuo meteorologinių stebėjimų pradžios. Po jų sekė rekordiškai šilta 1990 m. ir kitų metų žiemos.

1996 metų žiema - šalta, ilga ir gili, o pavasaris ir vasara - lietingi, tačiau ilgai užtruko bobų vasara - žmonės baravykus rinko net ir per Šv. Martyną (lapkričio 11 d.).

Anot Arūno Bukančio, kritulių kiekis Lietuvoje - bene labiausiai svyruojantis klimato elementas. Tačiau pastebėta, kad sausringi laikotarpiai paskutiniais dešimtmečiais būna ilgesni nei XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje. Tai patvirtino ir sausomis parugėmis prabėgusi XXI amžiaus antroji vasara.

Beje, čia pateikta tik dalelė A.Bukančio monografijoje suregistruotų klimato ir orų anomalijų Lietuvoje XI-XX amžiais.