Paklausta, ar aktorės kelias rožėmis klotas, ji nusijuokia. “Rožių esu gavusi nemažai, bet kad gyvenimas jomis klotų aktoriui kelią - negirdėjau”, - sako ne vieną apdovanojimą pelniusi artistė, teatre vaidinanti nuo 1991-ųjų, studijų metų. Mėgstamiausi jos vaidmenys - Markizė de Sad ir Persona taip pat pavadintuose Jono Vaitkaus spektakliuose, dvi Damutės Oskaro Koršunovo spektakliuose “Senė-2” ir “Roberto Zuko”, Auklė O.Koršunovo “Įstabiojoje ir graudžiojoje Romeo ir Džiuljetos istorijoje” bei Tereisijus to paties režisieriaus spektaklyje “Oidipas Karalius”. Tačiau pats mylimiausias jos vaidmuo - monospektaklyje “Jaja”. “Šis spektaklis subrandino mane kaip asmenybę”, - kalba ji.

- Sako, kad vasarą aptikti Jus namuose Vilniaus senamiestyje beveik neįmanoma.

- Taip. (Juokiasi.) Visas vasaras manęs nuolat nebūdavo namuose, aš keliaudavau ir keliaudavau. Tik šią vasarą galėčiau pavadinti mažiausiai gastrolių turinčia savo vasara. Buvome tik Graikijoje su Oskaro Koršunovo “Oidipu Karaliumi” ir Lenkijoje, Torunės festivalyje, su Oskaro spektakliu “Vaizduojant auką”. Daugiau gastrolių šią vasarą nebus. Tos dvi išvykos yra neįtikėtinai mažai.

- O gastrolės Graikijoje buvo ta įsimintinoji kelionė, po kurios pasirodė pranešimų Lietuvos žiniasklaidoje apie neblaivų O.Koršunovą oro uoste?

- Aš nežinau, kodėl ten buvo įžiūrėta kažkas tragiško. Kas blogo nutiko? Kad žmogus atsipalaidavo po įtempto ir alinančio darbo? Jis ką nors primušė, išplūdo? Juk ne. Manau, viskas dėl to, kad Oskaras Koršunovas pripažintas geriausiu Europos režisieriumi. Nors net iki to įvertinimo jis buvo viena ryškiausių figūrų Lietuvos teatre. Jei jis nebūtų toks žinomas, niekam neužkliūtų.

- Vaidinate daugelyje Oskaro Koršunovo spektaklių. Ar tai tas režisierius, apie kurį, kaip aktorė, galėtumėte pasakyti “mano”?

- Visiškai. Jis man kvepia menu. Jis yra tikras menininkas, toks kaip iš Modiljanio, Pikaso laikų. Kas pas mus dar yra? Be jaunų ir neabejotinai talentingų režisierių, tokių, kaip Ignas Jonynas, grandai yra Nekrošius, Tuminas, Vaitkus... Oskaras. Viskas.

- Su visais šiais režisieriais esate dirbusi?

- Taip. Tik su Gyčiu Padegimu neteko. Vos vos susilietėme, bet kartu taip ir nedirbome.

- Ar tiesa, kad režisierius kaip Pigmalionas lipdo aktorių?

- Manau, kad režisieriaus ir aktoriaus bendras darbas yra dviejų asmenybių susitikimas. Tas susitikimas arba plyksteli kažkuo, arba ne. Jei tą “kažką” turės tik viena pusė, nieko nebus. Vieno - per mažai. 

- Kokie didžiausi pavojai slypi ten, už kulisų, teatro pasaulyje, gyvuojančiame nusileidus uždangai?  

- Alkoholis. Manau, kad tai didžiausias išbandymas, dažnai virstantis duobe, baisia nelaime daugeliui teatro žmonių.

- O narkotikai? 

- Nedaug žinau apie tai, o jei kažką ir žinau, tai nenoriu kalbėti. Galiu pasakyti tik tiek: kvaišalai Lietuvos teatruose nėra paplitę, tikrai.

- Mažiau nei kitų Europos valstybių teatruose? 

- Nemanau, kad ir ten narkotikai būtų labai populiarūs. Europos teatruose tvarka apskritai gerokai griežtesnė nei pas mus. Viskas ten remiasi į pinigus, o jie diktuoja savas taisykles. Niekas negali leisti sau repetuoti pusę metų, kaip pas mus. Aktoriai ateina išmokę tekstą - per repeticijas jo jau niekas nebesimoko, todėl ir repeticijų kokybė yra visai kitokia. Viskas ten vyksta labai greitai - ir spektaklio gimimas, ir mirtis. Bet greitėjantis tempas jaučiasi ir Lietuvos teatre. Mironaitės laikais aktoriai turėdavo laiko išjausti kiekvieną žodį, kiekvieną nuotaikos niuansą. Dabar to nėra. Mes neturime laiko! Mąstyti reikia greičiau. Gyventi reikia greičiau.

- Ar tokiame skubančiame pasaulyje dar reikalingas teatras? 

- Teatras tampa neįdomus... Tai faktas. Nors nei žmogaus jausmų pasaulis, nei psichologija nepakito, bet kas iš mūsų šiandien turime laiko kad ir geros knygos skaitymui? Aš pati neprisimenu, kada atsiverčiau knygą. Na, gal per gastroles. Bet tai jau tapo prabanga - lėta, gili kelionė per tekstą, apmąstant, išgyvenant. Panašiai ir su teatru. Senoji teatro samprata dabartiniame pasaulyje tampa vis svetimesnė. O naujajam, šiuolaikiškam teatrui Lietuvoje sunku.

- Kodėl? 

- Aš nežinau, kodėl. Kodėl taip yra, kad mūsų teatrai neturi gero repertuaro, o puikūs, talentingi režisieriai, kalbantys žiūrovui šiuolaikiška kalba, ateina į teatrą ir išgirsta: ačiū, mums nereikia. Kodėl Koršunovas buvo priverstas kurti savo teatrą? Nes Nacionaliniam jo nereikėjo. Po jo spektaklių buvo spygaujama: tai ne teatras, tai pasityčiojimas! Visi geriausi jo spektakliai buvo išmesti. Kiek spektaklių Lietuvoje parodo Eimuntas Nekrošius?.. Ir jis, ir Koršunovas didžiausio pripažinimo sulaukia užsienyje. O Lietuvoje teatras vis labiau tampa mažų pilkų žmogelių vieta, kuriame administraciją žino visi, o aktorius... Palaukit, kas kas toks? A, šitas... Kažkur girdėtas...

- Norite pasakyti, kad pas mus nėra teatro žvaigždžių? 

- Mes nemokame eksploatuoti savo žvaigždžių. Teatras nemoka pasinaudoti jų įvaizdžiu. Rusijoje užtenka, kad afišose sumirgėtų žinomo aktoriaus pavardė, ir - anšlagai. O mes turime labai talentingų, profesionalių aktorių, tokių, kaip Rolandas Kazlas, Vytautas Šapranauskas, bet kas juos labai jau žinotų, jei ne televizija? Lietuvos teatre aktorius seniai tapo nuolankiu vykdytoju, kuriam niekas neleis vaikščioti iškelta galva. Jei taip vaikščiosi, tave labai greitai pamuš per kelius. Gal ir negerai taip kalbėti, bet tokia mano nuomonė.

- Ar jai turi įtakos tai, kad tarp Jūsų ir Lietuvos nacionalinio akademinio dramos teatro direktoriaus Adolfo Večerskio, regis, perbėgo juoda katė? 

- Ne. Tą patį būčiau pasakiusi ir anksčiau.

- Vis dėlto, kas atsitiko su Jūsų darbu Nacionaliniame teatre? Jus atleido iš darbo? Jūs iš jo išėjote? 

- Iš Nacionalinio teatro aš niekada neišeisiu. Nacionalinė scena nėra vieno žmogaus nuosavybė. Kai joje bus rodomi Oskaro Koršunovo spektakliai, aš, žinoma, vaidinsiu.

- O kai rodomi Nacionalinio dramos teatro repertuariniai spektakliai? Jūs tebesate šio teatro etatinė aktorė? 

- Daugiau šia tema nenoriu kalbėti. Gal tegu kol kas kalbasi kompetentingesni žmonės. Pavyzdžiui, advokatai. Tačiau aš tikiu laiminga šios istorijos pabaiga. Aš - optimistė.

- Gimtasis Jūsų miestas yra Kaunas. Ar Jums patinka gyventi Vilniuje? 

- Niekada apie tai nesusimąsčiau. Ar man patinka Vilniuje?.. Vilniuje, ne Vilniuje - koks skirtumas. Ar man patinka gyventi?.. Aš negyvenau. Aš dirbau.

- Kaip atrodo Jūsų gyvenimas po darbo - baigus repetuoti, pasibaigus spektakliui, grįžus iš gastrolių? 

- Anksčiau mano laisvalaikis būdavo lovoje su trim nuotolinio valdymo pulteliais. Vienas - televizoriui, kiti - vaizdo ir muzikos grotuvams. Ir dar knyga prie lovos, kad kartais galėčiau perskaityti vieną kitą protingą tezę. Man visada patiko Rytų filosofai. O pastaruoju metu patinka Platonas. Bet dabar laisvalaikio beveik nebeturiu. Nėra laiko.

- Kas jį suryja? 

- Naujas projektas su viešąja įstaiga “Jaja”. Jis vadinasi “Su “Muzikos garsais” - į Vudstoką”. Reanimavome VšĮ “Jaja” ir plušame su tuo naujuoju projektu. Jis bus muzikinis. Su Vytautu Kernagiu, Rūta Ščiogolevaite, Maksu Melmanu, Linu Adomaičiu, Arkadijum Gotesmanu, Artūru Chalikovu, Paulium Budraičiu, choru “Brevis”... Šiame projekte bus ir daugiau žmonių. Ir aš, ir Arina, ir kiti. Publikai savo darbą pristatysime rugsėjį.

- Su Arina jūs - senos draugės? 

- O taip. Dar prieš mums abiem atsikraustant iš Kauno į Vilnių, prisimenu, sėdėjome pievelėje prie jos namų ir kalbėjome, kad kartu būtinai nuveiksime kažką didelio, gražaus. Gal kaip tik dabar ir atėjo tas laikas? Po... o Dieve, ar tik ne po 20 metų. Nors aš jau nebetikėjau, kad kas nors išeis iš mūsų maksimalistiškų jaunatviškų svajonių.

- Ar tai buvo tie laikai, kai Jus titulavo geriausia Lietuvos ir SSRS breiko šokėja? 

- O, visai pamiršau... Aha, buvau Tarybų Sąjungos breiko čempionė! Tada šokau Algio Stravinsko breiko grupėje, dalyvaudavome festivaliuose, gaudavome visokių apdovanojimų, skindavome prizines vietas. Mes buvome tokios žvaigždės! Nors sau to niekada neprisipažindavome. Populiarumas mums atrodė pigus, šalutinis dalykas. Svarbiausia buvo žinoti, kad tu kietas, kad darai, ką nori, ir esi vos ne disidentas, šokdamas vakarietiškus gatvės šokius. Bet kai eidavome gatve, visi atsigręždavo.

- Vėliau buvo Kauno pantomimos teatras? 

- Taip, pas Kęstutį Adomaitį. O paskui, tais metais, kai rinko grupę Jonas Vaitkus, įstojau į Muzikos akademiją. Kai pagalvoju, visas mano gyvenimas susijęs su scena. Nuo mokyklos laikų. Kitokio pasaulio net nepažįstu.

- Koks Jums atrodo tas kitas pasaulis, kai susiduriate? 

- Keistas... Nueinu į klubą. Techno muzika. Stebiu, kaip bendrauja žmonės. Jie nesikalba. Jie šoka tylėdami. Visa esmė, kaip iškelti pirštuką, kaip nebūti “lūzeriu” ir atskirti vieno didžėjaus stilių nuo kito. Tai ištisas mokslas. Tą reikia išmanyti - visus tuos kodus. Man patinka įvairios patirtys. Ir vis dėlto, jei reikėtų pasirinkti, kur gyventi, rinkčiausi gyvenimą ant jūros kranto, kur lengva kvėpuoti.

- Tai būtų Lietuva? 

- Greičiausiai ne. Gal Graikija. Arba Australija, kurioje dar nebuvau, bet kada nors būtinai nuvyksiu.