Eglė GABRĖNAITĖ


2002-08-31
Darius SĖLENIS
Eglė GABRĖNAITĖ

Ji neslėpė, kad išgyvena ne pačius gražiausius ir geriausius savo gyvenimo metus. Tiesa, po netrumpos pauzės, kaip pati sako, - jai būtinos vienatvės, vėl išlindo į dienos šviesą. Vis dar daili, nors ir negalinti paslėpti kartais akyse bei balse šmėkštelėjančio liūdesio. Tuomet išsitraukianti cigaretę ir neskubriai užsirūkanti. Ji žinoma žinomo aktoriaus dukra, filmo “Kelionė į Rojų” bei spektaklio “Vyšnių sodas” žvaigždė Eglė GABRĖNAITĖ

 - Sudėtingas ieškojimų periodas, - patogiai įsitaisiusi Nacionalinio teatro vestibiulyje stovinčiame minkštasuolyje pirma pokalbį pradėjo aktorė Eglė Gabrėnaitė. - Kai nuvažiuodavau namo pas mamą, vis neturėdavau laiko pavaikščioti po gimtąjį Kauną. Neseniai sau leidau šį malonumą... 4-oji vidurinė mokykla, bendrabutis greta Soboro, namo, kuriame gyveno tėvai, kiemas. Supratau, kad kažkoks gyvenimo etapas jau pasibaigė.

- Ko ieško Eglė?

- Savęs. Prieš metus specialiai atsiskyriau nuo žmonių, niekur nedalyvavau, nedaviau interviu.

- Depresija?

- Oi, kodėl visi iškart galvoja, kad depresija? Nesu “tusovščikė”. Jaučiu baimę prieš didelę minią žmonių. Man kaip oro kartais reikia pabūti vienai.

- Hm, aktorė bijo žmonių?

- Labai bijau žiūrovų, premjeros. Juo toliau, juo atsakomybė didesnė. Pamenu, kai teatre pamačiau vieną žinomą aktorę: prieš išėjimą į sceną ji nervingai vaikščiojo, žegnojosi. Nelengva kiekvieną kartą įrodinėti, kad gali, kad esi gabus. Išėjimas į sceną - tarsi aktas.

Neseniai išgirdau savo jaunystės meilės Muslimo Magomajevo mintį. Paklaustas, kodėl beveik nekoncertuoja, jis atsakė: “Nejau nesupratote, kad aš jau išėjau...”

- Bet ar nebėgate nuo savęs?

- Ne-ži-nau (tęsiamai ir tarsi abejodama)... Kažkas pasikeitė. Galima sakyti, kad kartais užeina juodos mintys, depresija. Kad ir kaip aiškintų, jog žmogus privalo duoti kitam nereikalaudamas atlygio, manyje prabunda kita dalis, norinti to saldainio. Buvau pedagoge septynerius metus ir dabar puikiai suprantu jų darbą.

Tiesa, dabar tas atlygis grįžta. Mano vienas mylimiausių mokinių Maskvoje baigė mokslus pas Fomenką. Vieną žiemos vakarą liūdna sėdėjau namuose, suskambo telefonas, ir jis sako: “Egle, noriu pasakyti, kad jei ne tu - manęs nebūtų...”

- O Jūs galite pasakyti: “Jei ne..., Eglės nebūtų?”

- Tėvai, žinoma. Ir... Geras klausimas... Yra labai daug žmonių, kuriems esu dėkinga. Net ir vienam prie manęs priėjusiam senukui, kai, dar jauna būdama, apsiverkusi sėdėjau prie ežero Utenos rajone. Jis paklausė: “Kas yra, vaikiuk?” Bandžiau aiškinti, koks juodas yra gyvenimas. Jis į mane pažiūrėjo ir pasakė: “Rankas turi, kojas turi...”

Labai daug davė kelionės, nors esu namisėda ir nemėgstu keliauti. Išmaišiau visą Europą, buvau Amerikoje. Tačiau kai išlipau iš lėktuvo Korėjoje ir pamačiau jauną verkiančią merginą, supratau saloje gyvenusį atsiskyrėlį estą. “Nesuprantu žmonių, kurie važinėja po visą pasaulį ir giriasi: “Buvau ten, buvau ten...”, - kalbėjo jis. - Aš visur buvau. Pasidedu prieš save ryžio grūdelį, pažvelgiu ir nukeliauju kur tik noriu...”

- Kodėl Jums galima prisiskambinti tik laidinio ryšio telefonu?

- Oi, ne, ne, ne. Nemėgstu mobiliojo ryšio telefonų. Du kartus man juos padovanojo, tačiau išjungiu ir sėdžiu tyliai it kiškis. Klaikiai nekenčiu visos technikos. Neturiu net skalbimo mašinos...

- ?!

- Drabužius puikiai išskalbiu rankomis. Esu pedantė ir skalbiu kiekvieną dieną. Nuo technikos mane krečia. Štai dabar su kortele bandžiau paimti pinigų, kažką padariau ne taip... Televizoriaus nemėgstu, šaldytuvai purto, bijau skraidyti lėktuvu.

- Tai gal Jums reikia gyventi negyvenamoje saloje?

- Gyvenau. Azerbaidžane 20 žmonių keturis mėnesius gyveno ir filmavosi Kaspijos jūroje esančioje negyvenamoje saloje. Aš ten buvau labai gera, labai teisinga, nors mus net rengė psichologas, teigdamas, jog vienas kito pradėsime nekęsti. Tačiau kiekvienas buvome tarsi Jėzus Kristus. Prisiekinėjau sau, kad grįžusi į Vilnių pasikeisiu, neslėpsiu jausmų ir padėkosiu visiems mylimiems žmonėms. Tačiau kai norus bandžiau įgyvendinti, žmonės pažiūrėjo į mane ir pagalvojo, kad kažkas ne taip...

- Beje, ar ne Azerbaidžane pajutote mirties baimę, kai su žveju išplaukėte į jūrą?

- Taip. Į krantą mus atgabendavo sraigtasparnis, rečiau - kateris. Laukėme sraigtasparnio, o senas pražilęs žvejys Lazymas pasiūlė plaukti motorine valtimi.

Nedidukas direktorius, aš ir dar viena aktorė sutikome. Plaukti reikėjo apie 30 minučių, tačiau staiga pakilo štormas, užgeso variklis, o aplink - tuščia. Direktorius išbalo, aktorė užsidengė veidą rankomis, aš pašiurpau, o žvejys pradėjo dainuoti mugamus - liaudies dainas. Pastebėjęs baimę nutilo: “Nesuprantu Jūsų, kas atsitiko? Jūs graži, jauna moteris, gulėsite jūros dugne. Aplink plaukios gražios žuvys, visi Jus prisimins jauną ir gražią. Nejaugi norite mirti palatoje, kentėdama skausmą?” Jo žodžiai mane įkvėpė ir pajutau begalinės laisvės akimirką.

- Tačiau jei leistų pasirinkti, turbūt nesinorėtų...

- Visam laikui? Dar ne.

- O kaip tai turėtų įvykti?

- Pienių vyne. Nenorėčiau mirti iš nuobodulio. Reikia iš visur išeiti laiku.

- Kada sau esate buvusi pati gražiausia?

- Tuomet buvau įsimylėjusi, buvau 36-erių. Užsienyje prausiausi viešbučio duše. Netikėtai prasidarė dušo kabinos durys ir vonios kambario veidrodžiuose pamačiau gražią nuogą moterį. Tik po akimirkos suvokiau, kad tai - aš. Tokios gražios savęs dar nebuvau mačiusi. Stengiuosi save mylėti, bet labai retai sau patinku.

- Kodėl to įsimylėjimo nėra nuolat?

- Vaikystėje galvodavau, kokios čia dainos: “Mylėjau, mylėjau ir pro tave meilė praėjo...” Pasirodo, meilė praeina.

- Kiek kartų mylėjote?

- Mylėti? Ir dabar abejoju, ar kada nors esu mylėjusi. Meilių yra įvairių. Yra moterys meilužės, moterys motinos, moterys... Esu moteris motina. Man buvo įdomu auginti sūnų, stebėti jį, kalbėtis. Įsimylėjimų, aistrų buvo, bet ne meilės. To Dievulis man nedavė.

- Greičiau įsimylėdavo kūnas nei dvasia?

- Ne. Gal net atvirkščiai. Tai arba duota, arba - ne.

- Gal Eglę išlepino jos grožis?

- Ne. Netgi priešingai - buvau kompleksuota. Lietuviškas auklėjimas. Tėtis nesakydavo, kad esu graži. Pamenu, kai gatvėje, tuomet man buvo šešiolika, susitikome Baltušį, jis sako: “Kokia graži tavo dukra.” O tėtis atrėžė: “Ji graži? Karvė kažkokia...”

- ?!

- Kitą kartą puošiausi prieš veidrodį Kauno Dainų slėnyje. Greta - Baltakis, Maldonis, Marcinkevičius, dar kiti žinomi menininkai. Su jais stovėjo tėtis. Patenkinta prieinu, o tėtis sako: “Ką tu čia prisimaliavojai?” Kažkokia prasme dėl to esu dėkinga tėvams, nes man lengviau sutikti senatvę. Žinau labai daug gražių moterų, kurios kenčia košmarus dėl kiekvienos raukšlės.

Prisimenu italų aktorės Manjani žodžius, kai jos paklausė apie plastines operacijas. “Nesupratau klausimo, - pasakė italė. - Žinote, kiek man kainavo ši raukšlė? O jūs siūlote man ją sunaikinti”.

Neseniai važiavau mikroautobusiuku ir pamaniau, jog norėdama pasidažyti išsitepiau nosį. Valau, valau ir staiga supratau - nauja raukšlė. Puikiai atsimenu, dėl ko ji atsirado. Ir tuomet prisiminiau Manjani žodžius.

- Prisipažinsiu, aš taip pat norėjau klausti apie plastines operacijas.

- Gerbiu moteris, kurios ryžtasi plastinei operacijai, sportuoja.

- Ir ranką pridėjusi prie širdies galite pasakyti, kad niekada nesiryšite plastinei operacijai?

- Oi, niekada nesakyk niekada.

- Beje, dėl ko atsirado minėtoji raukšlė?

- Nemačiau ir staiga praregėjau, kad šalia yra žmogus, bet tai labai asmeniška.

- Ar buvo nors vienas vyras Jūsų gyvenime, kurio nepavyko suvilioti?

- Kad aš nenorėjau. Gal nebuvo tokių vyrų? Tai buvo ne kūniškas susižavėjimas. Mane visada labiau traukdavo vidinis grožis. Ir pati stengdavausi likti vyro atminty, nebūti banali. Kaip, pavyzdžiui, kartą vienas žinomas režisierius pasiūlė permiegoti. “Nenoriu”, - atsakiau, o jis stebėjosi, nes už tai siūlė puikų vaidmenį filmuotis Lenkijoje. Ir po daugelio metų, kai lietuvis Lenkijoje ėmė iš jo interviu, jis panoro kalbėti apie Eglę.

- Kūniška meilė - labai blogai?

- Tai gražu, natūralu, bet esu kitokia. Galbūt tokia buvo mano pokarinė karta? Hemingvėjiška, remarkiška.

Visada įjungdavau protą. Prisimenu, kaip viena aktorė repeticijoje prisipažino, kad puikiai išsiverkė. Nuvažiavau namo ir galvoju, kad reikia ir man pasriūbauti. Akyse tvenkėsi ašaros. Padėjau rankinę ir pagalvojau: pirma nusirengti ir po to verkti, ar atvirkščiai? Nusirengiau ir galvoju, kur verkti? Po to pasiėmiau cigaretę, priėjau prie lango, pamačiau gražų rakursą... Nesu nejautri, tačiau scenoje labai daug išsiverkiau...

Kai mirė tėtis, mano akyse ašarų nebuvo. Po savaitės paskambino teatro režisierius ir paklausė, ar galiu važiuoti į gastroles ir vaidinti su Adomaičiu. O ten reikėjo 3 valandas verkti, klykti. Ir visą savaitę klykiau ir verkiau.

- Tiesa, dėl tėčio. Apie jį turbūt girdėjote įvairių gandų?

- Tas, kuris negeria - ne aktorius.

- O tai, kad jis bendradarbiavo su KGB?

- Ai, girdėjau. Bet tėtis buvo išvežtas į Sibirą. Nujaučiu, kas galėjo paskleisti tą gandą. Manau, kad kerštavo.

- Beje, ar tiesa, kad esate turėjusi ne vieną už Jus daug jaunesnį meilužį?

- Daug - ne, vieną - taip. Tai buvo vienas gražiausių mano gyvenimo laikotarpių. Turėjau daugiau nei 40 metų.

- Kodėl vėl sakote buvo?

- Ar gali stebuklas tęstis ilgai? Netikiu. Po to reikia išeiti ir palikti. Taip, tai yra egoistiška, mane graužia sąžinė, galbūt sugadinau jam gyvenimą. Bet mes turėjome vienas kitam padėkoti ir palinkėti laimingo kelio.

- Atleiskite, bet aš vis tiek nesuprantu - kodėl?

- Nenorėjau, kad vėliau man būtų žiauriai skaudu, nors ir buvo skaudu. Tačiau iškenčiau. Nutraukiau net ir telefoninius pokalbius. Nesuprantu draugysčių po skyrybų.

- O Jus kada nors yra palikęs vyras?

- Vienas niekada nebūna kaltas. Ir su tuo jaunu žmogumi buvo kalbėta anksčiau, o ne viskas įvyko akimirksniu. Man patiko pažįstamo japono žodžiai. “Per vestuves pas jus keistai klausia: ar padėsi nelaimėje, ligoje, būsi džiaugsme?.. Pas mus labai paprasta: “Ar greta to žmogaus tu nori numirti?”

Nesutikau žmogaus, kad norėčiau, jog man mirštant jis laikytų ranką. Tačiau tai nėra baisu, nes gyvenimas man davė ir labai daug gerų dalykų. Todėl nesigailiu net juodžiausių savo gyvenimo epizodų.

Labai daug mokiausi ir iš savo studentų. Pamenu, kai viena mergina paprašė pasilikti pusvalandžiui. Pastatė stalą, ant jo - kubą ir vienam studentui sako: “Krisk nugara žemyn. Mes tave pagausime. Pasitikėk mumis”. Pagalvojau, kad tai kvailių grupė. Jis krito, bet kaip visi jį gaudė! Kristi pasiūlė ir man. Ir krisdama aš pajutau tas gaudančias rankas! Grįžusi namo supratau, kad mūsų visuomenėje nyksta pasitikėjimas. Sutaria - neateina, nepaskambina, nepadeda: tai tik šimtai smulkmenų. Aš nekalbu, ar atsirastų žmogus, su kuriuo eitum į žvalgybą.

- Jūs turite žmogų, su kuriuo eitumėte į žvalgybą?

- (Ilga pauzė)... Su savimi. Tai nereiškia, kad jų nėra, bet pirmiausiai pasirinkčiau save.

- Ar kas nors pasirinktų Jus?

- Prieš metus galėjau atsakyti, dabar - ne.

- Jus kalbėjote apie žiūrovų baimę, o kur tas jausmas buvo, kai nuoga maudėtės statinėje garsiame filme “Kelionė į Rojų”?

- Baimės nebuvo, nes buvo Žebriūnas. Pasitikėjau jo skoniu, taktu. Beje, didžioji tos gražios scenos dalis buvo iškirpta ir neparodyta. Pirmą kartą supratau, ką reiškia aktorių partnerystė, - tai buvo Algis Latėnas. Iki dabar Algelis man kaip brolis. Meluočiau sakydama, kad tuomet buvo šlykštu, buvo net labai įdomu. Tiesa, visi labai jaudinosi, nes tokios scenos Lietuvoje dar nebuvo. Po to išgėrėme butelį portveino.

Labai retai sau leidžiu grįžti atgal, nes tai - beprasmiška, tačiau būtų labai įdomu pažiūrėti iškirptą sceną.

- Gyvenime filmo sceną esate pakartojusi?

- Ne, bet idėja labai gera, - šyptelėja.

- Ar kada nors Jūsų aistra įveikė protą?

- Ne. Kartą užsienyje naktį ant pižamos užsivilkusi sijoną lėkiau jūros krantu, nes manęs laukė žmogus. Tačiau save sustabdžiau ir it arklį nuvedžiau už pakarpos atgal. Buvo tokia sekundė, bet iki tikslo nenubėgau.

Bet bijau, kad visa tai neįvyktų dabar. Gražiai kalbu apie savo protą, bet sakoma: pirmoji meilė sudega pati, nuo paskutiniosios sudegame mes. To sau nelinkiu.

- Vis tie užsieniečiai vyrai. Lietuviai - ne tokie?

- Nesakau, kad mano santykiai negatyvūs, bet kažkas kitaip.

- Vedusių vyrų Eglės kelyje taip pat buvo?

- Ačiū Dievui, tokios nuodėmės nepadariau.

- O kokią padarėte?

- Prieš vyrus nejaučiu jokios kaltės.

- Hm... Vadinasi, vyrus išsunkdavote it citrinas.

- Va, va... Visi kažkodėl taip galvoja. Buvo ir taip, bet buvo ir kitaip.

- Ar tikrai buvo kitaip?

- Nežinau, - juokiasi.

- Kas buvo gražiausia Jūsų gyvenime?

- Nekenčiu savęs, kai įsimylėjusi pametu rankinukus, asmens dokumentus, šalikus, nieko nematau, man reikia į ką nors įsikabinti rankomis, atrodo, ant manęs nugrius namas. Gražiausi metai man buvo po išsiskyrimo, kai vėl pasijutau stipri.

Žinoma, pati gražiausia akimirka, kai pagimdžiau sūnų. Pusvalandį Kaunas man skambėjo varpų muzika. Žinojau, kad negali tuo metu groti Kuprevičius, tačiau aš girdėjau varpus. Tuomet buvau it bandomas triušis, nes gimdymo metu dalyvavo apie 20 studentų. Girdžiu bum - vienas nukrito, bum - antras. Kažkokia mergina virpančiomis rankomis davė atsigerti kakavos...

- Tiesa, kiek esate pametusi pirštinių?

- Nesakysiu, bet nepadoriai mažai, - juokiasi.

- Kas Jums nepadoru?

- Melas. Klaikiai nekenčiu. Kartais ir aš meluoju, bet labai smulkmeniškai. Telefonu sutariu susitikti rytoj, nors puikiai žinau, kad sutartu laiku aš neateisiu.

- Tokių, kaip Jūs, moterys nemėgsta? Ir greta savo vyrų, matyt, nenorėtų matyti?

- Taip. Turėjau labai gerą draugę, kuri man tiesiai šviesiai pasakė: “Egle, prašau niekada neateiti, kai namuose bus mano vyras”. Net ir su gimtadieniu ją sveikindavau, kai greta nebūdavo jos vyro. Buvo, kad moterys man kerštavo. Mano draugai buvo tik vyrai. Nors vyro ir moters draugyste netikiu. Vienas visada kenčia ir yra nuskriaustasis.

- Kokia esate viena, pavyzdžiui, stovėdama prieš veidrodį?

- Esu įsitempęs ir sunkiai atsipalaiduojantis žmogus. Net ir alkoholis nepadėdavo gyvenime, o jo vienu metu buvo daug. Tiesa, tuo metu buvo labai gražus laikotarpis. “Vyšnių sodas”, nuostabi grupės, kurią vadino sekta, meilė.

- Tuomet, kai gastroliuodama Švedijoje “Vyšnių sode” vaidinote turėdama beveik 40 laipsnių temperatūros?

- Ir balsas dingo... Tačiau tai buvo patys nuostabiausi gyvenimo metai.

- Bet dabar Jūs esate labai liūdna.

- (Pauzė)... Mane liūdina visa šiandieninė situacija...

- Egle, aš ne apie tai.

- Aš... Labai sunki buvo vasara. Turėjau įvairių asmeniškų problemų.

- Beveik visos gražios moterys yra nelaimingos?

- Gražios moterys beveik visos yra vienišos. Nežinau kodėl, bet taip turi būti.

- Geriau būti negražiai, bet...

- Negimk gražia, bet gimk laiminga, - sako rusišką posakį. - Ne. Geriau tegul būna taip, kaip turi būti.