Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Eduardas KANIAVA
2004-03-06
Jūratė KUZMICKAITĖ
“Figaro šen, Figaro ten” - šį kupletą galima vadinti jo vizitine kortele. Dainininkas, kurio 45 metai prabėgo scenoje, sako, kad ypatingoji jo meilė yra operetė. Tačiau kaip tik jos dėka jis apipintas pikantiškais gandais ir širdžių ėdiko reputacija. Jis yra gastroliavęs daugiau nei 70 pasaulio šalių, pelnęs ne vieną apdovanojimą - nuo lietuviškųjų iki apdovanojimų Vokietijoje ir Kembridže. Dainuodamas Nacionaliniame operos ir baleto teatre ir būdamas Seimo nariu, jis, kaip Muzikos akademijos profesorius, spėja pasidžiaugti savo studentų talentais. Regis, studentai jam “neprilipdė” jokios pravardės. Tai
Eduardas KANIAVA
- Ar tikrai vaikystėje Jūs buvote klapčiukas?
- Buvau. Kaune, Švento Antano bažnyčioje. Mes visai šalia gyvenome. Mano tėvus turbūt derėjo vadinti tikinčiais, bet nepraktikuojančiais. Jie manęs nevertė, bet kunigai už patarnavimą Mišioms duodavo po kelis rublius, ir tai, turiu prisipažinti, buvo šioks toks stimulas. Nors ir ne pagrindinis tikslas. Mes klapčiukavome kartu su tragiško likimo Ričardu Mikutavičium. Man tuo metu buvo devyneri ar dešimt metų. Bet po kelerių metų ta mano bažnytinė veikla nutrūko, nes apie tai sužinojo mokykloje.
- Gal slapta svajojote tapti kunigu?
- O ne, ne kunigu. Aš svajojau tapti gydytoju. Ir ne šiaip gydytoju, bet chirurgu.
- Ir kas gi Jums sumaišė kortas? Kodėl vietoje operacinės atsidūrėte scenoje?
- Viską lėmė atsitiktinumas. Lemtingų atsitiktinumų mano gyvenime apskritai labai daug. Baigęs mokyklą, “Aušros” gimnaziją, aš susidūriau su nelinksma realybe. Mano pažymiai buvo labai vidutiniški, ir įstoti į anuometinį Kauno medicinos institutą neturėjau jokių šansų. Vis dėlto vilties tapti chirurgu nepalaidojau, nes mačiau neblogą išeitį: tuomet būdavo galima įstoti į Veterinarijos akademiją, o po pirmo kurso pereiti į Medicinos institutą. Ta mintis man patiko. Įstojau studijuoti veterinarijos.
- Bet veterinarijos studijos ir scena irgi ganėtinai tolimi dalykai, ar ne?
- Veterinarijos akademijoje manęs ir laukė pirmasis lemtingasis atsitiktinumas, pakreipęs mano gyvenimą visai ne ten, kur svajojau. Tuo metu Veterinarijos akademija garsėjo savo vyrų choru, vadovaujamu Andriaus Kairio. Jis patikrino mano balsą, ir aš pradėjau ne tik dainuoti chore, bet netgi tapau Veterinarijos akademijos choro solistu. Bet apie dainininko karjerą negalėjo būti net kalbos.
- Kodėl?
- Aš turėjau labai rimtą kalbos defektą. Neištariau garso “r”. Visiškai. Bet jo didenybei atsitiktinumui tai nesukliudė. Atsitiko labai netikėtas dalykas.
- Norite pasakyti, kad staiga nustojote grebluoti?
- Ne, nenustojau. Mes su Veterinarijos akademijos vyrų choru atvykome į Vilnių, į tokį tradicinį ataskaitinį koncertą, pasirodyti. Na, koncertuojame. Aš su choru dainuoju Jono Švedo dainą “Baltos gėlės”. Atsitiktinai salėje sėdi Kipras Petrauskas... Po pirmosios koncerto dalies jis susiranda mane ir sako: brolau, teks tau atvykti į Vilnių ir susirasti mane, tau Veterinarijos akademijoje visai ne vieta, tu privalai dainuoti. Tais pačiais 1955-aisiais aš ir įstojau į Konservatoriją.
- Ir per stojamuosius niekam neužkliuvo Jūsų kalbos defektas?
- Aš šį tą sugalvojau. Per stojamuosius dainavau mano paties iš rusų kalbos išverstą romansą “Man liūdna”. Ne todėl, kad būčiau norėjęs sugraudinti komisiją, bet todėl, kad mano vertime nebuvo nė vienos “r” raidės. “Man liūdna tik todėl, kad aš tave taip myliu...” ir taip toliau, gražiai, lyriškai aplenkiant visas “r”. Niekas nieko nepastebėjo, buvau priimtas į Konservatoriją.
- O kada toji lyriška apgaulė paaiškėjo?
- Vos tik nuėjau pas savo pedagogą ir ištariau: “Labą dieną maesthlo”. Jis sukluso. Liepė: sakyk “r”. Aš - “hl”.
- Jūsų neišmetė?
- Ne. Man buvo liepta dirbti su logopedu. Pirmieji metai Konservatorijoje buvo be galo sunkūs - Peterburgas, logopedai... Žinoma, aš padariau milžinišką pažangą, bet buvo sunku. Turėdavau dirbti po 8-9 valandas kasdien. O kur jas surasi? Tai, būdavo, einu gatve ir pusbalsiu kartoju logopedų rekomenduotus pratimus. Pamatęs iš priekio ateinantį žmogų nutildavau, bet iš nugaros mane aplenkiantys reaguodavo įvairiai... Tačiau jau po pirmųjų metų “r” manęs nebegąsdino. Štai kaip prasidėjo dainininko istorija.
- Kodėl išėjote iš Operos ir baleto teatro?
- Išėjau, ir tiek. Niekas manęs nevijo, nebuvo jokių užuominų. Tiesiog man pasiūlė pedagoginį darbą, ir, būdamas 49 metų, aš su teatru atsisveikinau. Tai nereiškia, kad lioviausi dainuoti. Dainuoju, Operos ir baleto teatre taip pat. Tik aš jau, kaip sakoma, neetatinis. Nepririštas. Ir tai yra gerai, nes darbo teatre ir darbo su studentais suderinti neįmanoma. Dirbti su studentu žinant, kad vakare tavęs laukia spektaklis, yra per sunku. Vis tiek mintys suksis apie pasirodymą vakare ir būsi mažiau dėmesingas savo mokiniui. Dabar, kai pagrindinės mano pareigos yra darbas Seime, turiu pusę krūvio, pusę dainavimo klasės Lietuvos muzikos akademijoje.
- Ar atsisveikinimui su Operos ir baleto teatru neturėjo įtakos kova ir intrigos dėl valdžios teatre?
- Tikrai ne.
- Tai gal kalbos apie Jūsų meilės romanus?
- O tokių buvo? (Juokiasi).
- Tik nesakykite, kad nieko negirdėjote apie Jūsų romaną kad ir su dainininke Judita Leitaite.
- Na, tokiu atveju galiu pasakyti tiek: šnekų buvo ne tik apie Leitaitę, šnekėdavo ir apie kitas mano scenos partneres. Kone apie visas, ypač operetėje. Operetė toks jau žanras - su aistrom, su bučiniais scenoje, su glamonėmis. Kadangi aš šiam žanrui ypač neabejingas, tai kaip tik naujas spektaklis - ar “Šikšnosparnis”, ar Kaune “Marica”, arba programa su Leitaite - taip ir kalbos apie naują mano “meilės objektą”.
- Kaip į tai reaguodavo Jūsų žmona?
- Mano žmona Barbora Abramavičiūtė yra aktorė, per 10 metų ji dirbo Lietuvos televizijos teatre. Ji mūsų su Judita Leitaite operetinės programos “Tau, vien tik tau” vedėja. Tad galėjo betarpiškai matyti visą mūsų “romaną”. Galima sakyti, net pati jame dalyvaudama.
- Ar ir asmeniniame gyvenime Jus lydėjo atsitiktinumai?
- Taip. Kartais pagalvoju, kad, matyt, tokia jau mano žvaigždė. Su Barbora aš susipažinau visiškai atsitiktinai - svečiuose. Iki tol ji mane buvo mačiusi keletą kartų scenoje. Aš jos nebuvau matęs nė karto. Mes atsidūrėme kartu svečiuose, ir tas vakaras mums abiem buvo lemtingas. Man buvo 31 metai, jai - 25. Jau kitą dieną mes susitikome. Ir jau 35 metai, kaip kartu.
- Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?
- Aš tikiu meile iš pirmo žvilgsnio. Ir mūsų su Barbora susitikimas to nepaneigia. Tai buvo staigu. O 35 mūsų bendri metai sako, kad tai buvo ne tik lemtingas, bet ir laimingas atsitiktinumas. Tik gaila, kad mes turėjome šeimas.
- Taigi to lemtingojo susitikimo kaina buvo dvejos skyrybos?
- Taip, abu mes skyrėmės. Buvo labai daug triukšmo.
- Kvietimai “ant kilimėlio”, svarstymai darbovietėse?
- Taip, taip. Svarstymai, grasinimai. Triukšmas buvo ilgai netylantis. Bandė bausti, nors aš tuo metu jau buvau pripažintas dainininkas. Išėjome abu iš savo namų su lagaminėliais, o anuometinės valdžios verdiktas buvo - jokiu būdu nesuteikti mums gyvenamojo ploto. Tais laikais butus skirdavo. Už bausmę mes negalėjome tikėtis jokio skyrimo. Prisiglaudėme pas Barboros pažįstamą, kuri turėjo gal 15 kvadratų butelį.
- O kaip partinė ir vykdomoji Jus nubaudusi valdžia suminkštėjo?
- Laikas padaro savo. Be to, mano, kaip dainininko, pavardė vis dėlto buvo žinoma. Operos teatre dainavau pagrindines partijas... Turėjo suminkštėti.
- Jūs tuo metu jau buvote nusipelnęs ir liaudies artistas?
- Taip, aš turėjau visus sovietinius artisto titulus. Tuo metu buvau nusipelnęs artistas, po kelerių metų man buvo suteiktas Lietuvos liaudies artisto, paskui - Tarybų Sąjungos liaudies artisto vardas. Bausmės pasimiršo.
- Ar Jūs tikite fatališkais dalykais, slypinčiais žodžiuose “lemtinga moteris”, “gyvenimo žmogus”?
- Jau tikiu. Jaunystėje užvaldo aistra, žmogus tau be galo patinka, jis tau tampa būtinybe. Bet kai kartu prabėga daugybė metų, pajunti, kad vienus dalykus keičia kiti, bet tie jus sujungę saitai nė kiek nesilpsta. Jie netgi stiprėja. Ir supranti, kad šalia savęs turi draugą, kuriam patiki savo slapčiausias mintis. Net jei jos ne visuomet tokios, kurias norisi išsakyti balsu.
- Ar Keistuolių teatro aktorius Andrius Kaniava Jūsų sūnus?
- Taip, mano vyresnysis. Jis be galo talentingas aktorius, gėriuosi, matydamas jo visapusiškumą. Neturi muzikinio išsilavinimo, o kuria tokias nuostabias dainas. Didžiuojuosi juo. Andrius - mano pirmosios santuokos sūnus. O kitas sūnus - jau antrosios santuokos vaikas. Jo profesinė veikla susiklostė kitaip. Vaikystėje buvo be galo artistiškas berniukas, paskui stojo mokytis aktoriaus specialybės, bet labai greitai ja nusivylė. Po beveik trijų aktorinio kursų viską metė, vėliau Gedimino technikos universitete įgijo transportininko specialybę. Dabar su menais neturi nieko bendro, išskyrus tai, kad lanko savo brolio ir tėvo spektaklius bei koncertus.
- Kaip bendrauja abu skirtingų santuokų Jūsų sūnūs?
- Labai gerai. Mums, suaugusiems, buvo problemų, bet jie draugai nuo pat mažens, nors tarp jų septynerių metų skirtumas. Mes visur kartu važiuodavome, atostogaudavome. Kai vyresnysis sūnus tapo žinomas aktorius, mano su juo kontaktas susilpnėjo, mes rečiau susitinkame, o sūnūs bendrauja artimai, jie yra draugai. Mažasis (geras mažasis - 33 metų) sėdi vyresniojo repeticijose, nėra praleidęs nė vieno spektaklio. O vyresnysis su juo tariasi visokiais automobilių klausimais.
- Ar yra Jūsų gyvenime dalykų, apie kuriuos pagalvotumėte - gaila, bet praėjo pro šalį?
- Kalbant apie dainavimą, pakartosiu daugelio mintį - mums visuomet atrodo, kad turime be galo daug laiko. Tačiau atsigręžęs pamatai, kad tas laikas panaudotas labai neracionaliai. Aš buvau užsižaidęs gastrolėmis. Mane daug kur kviesdavo, esu labai daug apkeliavęs. Tos kelionės turėjo įtakos artisto vardo garsinimui ir finansams, bet menininkui gastrolės - neproduktyvus laikas. Tas nepadainuota, tas vaidmuo nesukurtas... Ir tokių “ne” susikaupia daug. Dabar aš tai bandau aiškinti savo studentams.
- Popdainininkas Deivis - Jūsų mokinys, tiesa?
- Taip, jis yra mano studentas. Labai gabus vaikinas. Dabar mes su juo įrašinėjame bendrą dainą.
- Panašiai kaip Virgilijus Noreika ir Lukas?
- Projektas panašus, tačiau daina visiškai kitokia. Muzika - “Perlų žvejo”.
- Su Virgilijumi Noreika ir Vladimiru Prudnikovu esate “Trys tigrai”. Kodėl tigrai, o ne, pavyzdžiui, briedžiai?
- Vėl atsitiktinumas. Per pirmąjį mūsų trio pasirodymą Sigutis Jačėnas turėjo paskelbti “Tikro garso koncertas”. Bet vietoje “tikro” jis pasakė “tigro”. Ir “užsikabinome”. Beje, su tais “Trimis tigrais” nutinka juokingų istorijų. Kartą Prudnikovas vedžioja Senamiestyje savo šunį, o ten darbininkai tiesia vamzdžius. Vienas kreipiasi į Prudnikovą: “Pone Kaniava, kokios veislės jūsų šuo?” Prudnikovas - o jis turi gerą humoro jausmą - sako: “Šuo tai mini kurtas, bet kaip jūs mane pažinote?” Darbininkas: “Na, kas jau “Trijų tigrų” nepažįsta!”
