Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Daina GUDZINEVIČIŪTĖ
2006-10-21
Remigijus JURGELAITIS
Olimpinis čempionas - šiuo titulu gali pasigirti labai mažai Lietuvos sportininkų. Tačiau ji viena tokių. Sportas - ne vienintelis užsiėmimas šios moters gyvenime. Pastaraisiais metais sportininkę galima išvysti TV laidose ir aukštuomenės vakarėliuose. Rugsėjį ji nusprendė išbandyti dar vieną sritį - šokius. “Dariau viską, ką galiu, ko galima reikalauti iš keturiasdešimtmetės moters, visą gyvenimą tampiusios šautuvą ir šovinius”, - nesėkmių šokių aikštelėje nelinkusi sureikšminti pašnekovė. Ji - optimistė, todėl lengvai atsitiesia po visų nesėkmių. “Retai pratrūkstu”, - tikina šaulė, pastaruoju metu pasinėrusi į psichologijos studijas.
- Ką savaitgalį veikėte Rygoje?
- Latvijos sostinėje mokausi trečius metus. Studijuoju psichologiją. Iš pradžių nežadėjo jokių baigimo dokumentų, tačiau dabar aiškėja, kad gausiu antrą magistrantūros diplomą. Kai 1999 metais ieškojau sporto psichologo, ilgai neradau žmogaus, kuris galėtų padėti. Juk nenueisi pas bet kurį specialistą, norisi turėti savo žmogų. Galiausiai susiradau puikų profesionalą. Jis labai padėjo. Vis dėlto pati nusprendžiau pagilinti žinias šioje srityje.
- Sprendėte asmenines ar profesines problemas?
- Manau, kad šie dalykai labai susiję. Jei gyvenime esi lepšis, nieko nepasieksi ir sporte. Daugelis sportininkų - užsispyrę, tvirti, kartais bjaurūs. Nenorėčiau atskleisti visų problemų, kurias aptarinėjome su psichologu.
- Ar Rygos mokykla nėra dar viena aukštojo mokslo diplomus žadanti parapsichologų akademija?
- Ne. Nereikia šaipytis ir iš tokių dalykų. Pasaulyje yra įvairių žmonių, turinčių tam tikrų sugebėjimų. Jei nesuprantame kinų kalbos, nereiškia, kad jos nėra. Rygoje įsikūręs Naujosios psichologijos centras siūlo daugiausiai paskaitų - kartais keistų, kartais labai žemiškų. Tiesą sakant, apie parapsichologiją tose paskaitose nieko nesu girdėjusi.
- Nusprendėte keisti profesiją?
- Mano gautas diplomas suteiks teisę praktikuoti psichoterapiją. Į Rygą patekau visai atsitiktinai. Nuvažiavau, nes neturėjau, ką veikti, o taip jau treji metai. Viskas labai įdomu, naujoviška, paskaitas skaito charizmatiški ir šiuolaikiški dėstytojai. Kitaip tariant, dar kartą pasitvirtino posakis, kad viskas, kas genialu, yra paprasta.
- Ar iškilus sunkumams pagalbos ieškotumėte pas bioenergetikus, parapsichologus, ar pas profesionalius gydytojus?
- Nereikia atmesti to, ko nesuprantame. Daugiau tikiu tokiais dalykais, nei netikiu. Nereikėtų galvoti, kad visi žmonės turi neįprastų sugebėjimų. Pagaliau medikai pripažįsta vadinamojo placebo poveikį, kitaip tariant, mūsų pačių nusiteikimas gali įveikti sunkiausias ligas. Kartais sakau, kad visos ligos nuo nervų. Visi tai pripažįsta, nematau nieko antgamtiško.
- Norite pasakyti, kad sunegalavusi praėjusią savaitę nevartojote jokių vaistų?
- Stengiuosi apsieiti be antibiotikų. Nenoriu slėpti, esu buvusi pas bioenergetikę. Su ja bičiuliaujamės iki šiol. Mano manymu, gerokai efektyviau gastritą gydytis pas ją, nei ryti krūvas tablečių. Norit tikėkit, norit - ne. Juk visi žinome, kad laimingas, patenkintas, įsimylėjęs žmogus neserga jokiomis peršalimo ligomis.
- Nejaugi esate nelaiminga ir neįsimylėjusi?
- Oi ne. Nereikėtų mano žodžių suprasti tiesiogiai. Jei iš treniruotės išeini šlapia, neturi kada persirengti ar išgerti arbatos, sunku tikėtis, kad nepradėsi kosėti ir čiaudėti. Nors, tiesą sakant, sergu labai retai.
- Ar tiesa, kad pasižymite neprognozuojamu charakteriu?
- Didysis sportas yra žmogiškų galimybių riba, todėl nieko jame neįmanoma prognozuoti. Manau, kad esu prognozuojama. Tikrai nuoga neišeisiu į gatvę. Taip, galima iš kantrybės išvesti ir mane, bet reikėtų labai stipriai padirbėti. Tikrai nešliūkštelsiu kava, jei mane ne taip pavadinsite. Atsistočiau ir nueičiau.
- Vadinasi, slepiate tikrąsias emocijas.
- Kartais paburnoju, pasiplūstu. Na, tarkime, kai kitas automobilis užtveria kelią, pasakau, kad vairuotoja - kvaila blondinė, bet to niekas negirdi.
- Rusų ar lietuvių kalba?
- Įvairiai.
- Kaip reagavote, kai žiūrovai Jus išbalsavo iš “Lietuvos šokių dešimtuko”?
- Niekada nemokėjau šokti. Matyt, ir Lietuvos televizijos laidoje pernelyg nesublizgėjau. Iki šiol žinojau tik elementarų pasikratymą, nieko nenutuokiau net apie kaimuose šokamą valsą. Manau, kad labai daug išmokau, bet nesu šokėjėlė. Dirbau, liejau prakaitą, stengiausi pasiekti kiek įmanoma geresnių rezultatų. Bet nereikėtų į tai žiūrėti labai rimtai.
- Gal namuose repetuodavote kartu su vyru?
- Gal geriau su kate, - juokiasi. - Televizijos laidoje viskas atrodo labai paprasta. Ką čia reiškia minutė? Tačiau iš kitos srities atėjusiam žmogui reikia įtemptai dirbti. Ką aš galiu mokyti, jei iki šiol neskiriu ča ča ča nuo rumbos.
- Kodėl apskritai dalyvavote televizijos laidoje?
- Visuomet norisi išbandyti ką nors naujo. Be to, mokslai skatina nervinių ląstelių atsinaujinimą. Gyvenime privalai kažkuo domėtis, išbandyti naujus dalykus. Daugybė žmonių prastai jaučiasi vien todėl, kad juos išvargino rutina. Kai pasiūlo, visuomet norisi išbandyti.
- Jūsų pasirodymai turėjo daugiausiai šou elementų. Ar šypseną keliančios pasirodymų detalės buvo Jūsų sumanymas?
- Mano partneris - labai šaunus vaikinas. Visuomet palaiko, supranta mano idėjas. Kita vertus, kažkas turėjo demonstruoti šokius, o kai kas - daryti šou. Tikrai žaviuosi savo partneriu. Sunku pasakyti, kodėl mūsų pasirodymai neįtiko komisijai, bet pastebėjau, kad jie dažnai prieštarauja patys sau. Visi suprantame, kad tai yra šou, todėl kai kurie komisijos vertinimai buvo netikėti. Ar galima lyginti 25-erių profesionalios dainininkės ir 40-metės sportininkės pasirodymus? Pati suprantu, kad visą gyvenimą nešiojau šautuvą ir jo šovinių dėklą, blaiviai vertinu savo galimybes. Dariau, ką galiu. Galiu tik paraginti - dažniau šypsokimės, juk TV laida nėra rimties ir susikaupimo šventė.
- Koks apibūdinimas Jums tiktų labiau - “šoumenė” ar sportininkė?
- Šou versle esu mėgėja, sporte - profesionalė. Aiškiai sudėlioju prioritetus. Gal pasikartosiu, bet kai gaunu įdomų pasiūlymą, visuomet jį priimu. Tas pats buvo ir su TV laida. Kai pasiūlė tapti realybės šou “Farai” vedėja, ilgai nesvarsčiau. Dėl to niekada nesigailėjau, išmokau daug naujų dalykų. Puikiai suprantu, kas visa tai man duoda. Sporto pasiekimai.
- Sportas suteikia galimybę susitikti su išskirtiniais žmonėmis. Ar tiesa, kad turėjote galimybę treniruoti Jungtinių Arabų Emyratų (JAE) sosto įpėdinį?
- Visiška nesąmonė, nors buvo pasirodžiusi tokia informacija. Tai žurnalistų paleisti gandai. Nesuprantu, kam jie buvo naudingi. Iš tiesų prieš kelerius metus treniravausi JAE. Sosto įpėdinis kultivuoja visai kitą pratimą, tiesiog pakvietė į rengtą stovyklą.
- O kalbos apie randais nusėtą Jūsų kūną irgi tik prasimanymai?
- Randų turiu tik dėl savo žioplumo. Mūsų sportas taip pat palieka pasekmių, bet ne tokių ryškių kaip kitos šakos. Daugeliui šaulių skauda nugaras, esame kreivi. Šaudymas turi įtakos klausai. Galiu prisipažinti, kad prastai girdžiu. Mano draugė kažkada juokavo: “Jūs turite vieną mėgstamą žodį - ką”. Aišku, ant lentos neguliu, bet viešbutyje kyla problemų dėl lovų. Su treneriu visuomet aptariame šį klausimą. Negaliu ilgai važiuoti automobiliu, ilgai skristi lėktuvu.
- Gal laikas baigti sportinę karjerą?
- Tikrai pabodo. Man keista, kai kontorose dirbantys žmonės pavydi mano gyvenimo. Kol kas neketinu baigti karjeros, gali atsirasti abstinencijos sindromas. Apskritai nemėgstu sporto. Esu priversta domėtis kolegų pasiekimais, bet tai nėra mėgstamiausias užsiėmimas. Labiausiai nemėgstu krepšinio. Daugelis sportininkų nesupranta, kodėl kitos sporto šakos, kuriose lietuviai iškovoja dar įspūdingesnių pergalių, tarsi nustumiamos į šoną. Jei rodo futbolą, neskubu perjungti kanalą.
- Bet jei tuo metu kita televizija rodo kultinį moterų serialą?
- Tik ne muilo operos. Kartais pasišaipome, tikrai nesu tokių filmų gerbėja. Aišku, nepraleidžiu “Nusivylusių namų šeimininkių”. Ir šį pirmadienį kartu su vyru žiūrėjome šį serialą. Tiesa, kai būnu Italijoje, žiūriu viską iš eilės.
- Kodėl būtent Italijoje?
- Esu italofilė. Toje šalyje man viskas patinka - maistas, dainos, TV laidos. Turiu priklausomybę nuo Italijos.
- Kaip ir nuo naminių gyvūnų, kurie kartais apdrasko rankas?
- Pastaruoju metu katės tapo ramesnės. Visuomet kartu miegame. Ar neprieštarauja vyras? O ko jam priekaištauti? Katės su manimi miega dažniau nei jis. Vyras dirba naktimis, kartais nakvoja Vilniuje, mūsų bute. Aš daugiau laiko praleidžiu sodyboje.
- Valdote daug nekilnojamojo turto. Atrodo, kad puikiai investavote gautą premiją už Sidnėjaus auksą.
- Po olimpinių žaidynių nusipirkome sodybą. Joje norėtume gyventi visus metus, bet dalies kelio žiemą niekas nevalo, todėl persikeliame į miestą. Nenoriu kalbėti apie pinigus. Kodėl visiems tai labai rūpi?
- O olimpinės čempionės titulas Jus įpareigoja?
- Be abejonės. Žmonės yra labai smalsūs ir dažnai daro keistas išvadas. Apie skyrybas, vedybas ir galimą mirtį girdėjau ne kartą, todėl privalau pasitempti, kad niekam nekiltų tokių minčių. Negaliu sau leisti mieste vaikščioti dėvėdama suplėšytus džinsus. Be to, sulaukiu daug kvietimų, stengiuosi niekam neatsakyti. Važiuoju ir į mokyklas, ir į vadinamojo elito vakarėlius, niekada neatsisakau.
- Net užpildyti donoro kortelę?
- Labai seniai apie tai galvojau, kalbėjomės su vyru. Kelis kartus nustebino visuomenės reakcija - smerkti žmones, kurie paaukoja savo artimųjų organus. Lietuviai aktyviau turėtų pildyti donorų korteles.
- Kuri Jūsų kūno dalis pati vertingiausia?
- Piktavaliai sako, kad liežuvis. Jis - labai išlavintas. Ar kur nors būtų galima panaudoti kitas mano kūno dalis? Nežinau, tačiau visuomet su savimi turiu donoro kortelę.
- Ar aktyvus visuomeninis gyvenimas neturėjo neigiamos įtakos Jūsų pasiekimams šaudymo aikštelėje?
- Mūsų sporto šaka - visai kitokia. Matome fenomenalų Virgilijų Alekną ir norime visus į jį lygiuoti. Šaudyme karjera trunka gerokai ilgiau nei kitose sporto šakose, todėl būtu sunku visą laiką išlaikyti geriausią formą. Sportininkas pasaulio čempionatą gali laimėti kas penkerius metus.
- Nepagalvojate apie vaikus?
- Sąlyginai. Savo neturiu. Man labiau patinka bendrauti su vyresniais vaikais. Puikiai sutariu su brolio atžalomis. Man keista, kad klausimus, kodėl neturiu vaikų, pateikia ne tik žurnalistai, bet ir nepažįstami žmonės. Negaliu suvokti stereotipų - būtinai reikia turėti vyrą, vaikų. Ypač jaunesnės merginos ant to užkimba, visai nesvarbu, kad tas vyras nuolat geria ir į darbą paleidžia rankas. Bet būtinai reikia jį turėti.
- Esate maištautoja?
- Nemaištauju. Gyvenu, kaip noriu ir sugebu. Neketinu niekam įrodinėti savo asmeninio gyvenimo pasirinkimų. Kaip matote, nevaikštau su žalia skiautere. Esu liberalė, tačiau negaliu pakęsti, kai knaisiojamasi po žmogaus asmeninį gyvenimą.
- Už kiek parduotumėte asmeninius memuarus, kuriuose atskleistumėte visas savo gyvenimo smulkmenas?
- Viskas priklauso nuo kainos. Galbūt yra kai kurių dalykų, kurių nepriverstų padaryti už jokius pinigus. Sakytų, imk ginklą ir nušauk praeivį. Buvo ir tokių klausimų, ar galėčiau šauti į žmogų? Gindamasi galėčiau. Klausė, ko nereklamuočiau. Viskas priklauso tik nuo to, kiek už tai sumokėtų. Aišku, nereklamuočiau apatinių drabužių, bet jei gerai sumokėtų, kodėl ne. Tegul juokiasi, kad atrodau ne kaip modelis, bet ką padarysi.
- Beje, be ko negalėtumėte gyventi?
- Be savęs. Su savimi sutariu geriausiai. Neneigiu gamtos dėsnių, pirmiausiai suveikia savisaugos instinktas.
