Jos žemą, prikimusį balsą, tokį tinkamą dramatiškoms dainoms, pažįsta tūkstančiai Lietuvos klausytojų. Tačiau kai kurie prisipažįsta, kad ši dainininkė pirmiausia pavergia ne savo unikaliu balso tembru, o nuoširdumu. Atrodo, kad dainuodama ji pasakoja tai, ką yra išgyvenusi pati. Išties ta moteris žino, kas yra meilė, neapykanta, netektis ir vienatvė. Bet lygiai taip pat ji žino, kiek daug gyvenimo džiaugsmo gali padovanoti draugystė ir geras humoras. Ji dirba dėstytoja B.Dvariono muzikos mokykloje, o vakarais dainuoja “Neringos” restorane. “Bet visada turiu laiko draugams, be jų aš negalėčiau”, - užtikrina Lietuvos šlagerių karalienė

Birutė DAMBRAUSKAITĖ

- Trejus metus našlaujate. Ar nepasvajojate apie vyrą gražiuose savo namuose?  

- Na, nebent mane laivu kur nors išplukdytų, į kokią nors kelionę... Aš juokauju. Joks vyras mano gyvenime neatsiras, tai gerai žinau.

- O kaip su posakiu - niekada nesakyk “niekada”? 

- Nežinau, kaip su posakiais, bet su vyrais man niekada nesisekė. Nei jaunystėje, nei dabar. Neturiu laimės vyrams. Draugams - taip, susibėgti, pajuokauti - taip, bet meilės reikaluose nieko gero. Neturiu aš gerbėjų kaip moteris. Gal todėl, kad į mane nerimtai žiūri?

- Kaip tai - nerimtai? 

- Tai kad aš visada juokauju, bliuzniju. Gal kad toks mano ratas. Taigi galiu pareikšti: gerų vyrų nėra, bet kokio nenoriu, turėjau vieną vienintelį ir man užteks. Pragyvenome 38 metus... Dabar turiu laisvę, turiu draugų, gerų draugių, yra, kas padeda nustumti tolyn tamsias nuotaikas. Nebenoriu su bet kuo bendrauti ir nervintis. Jei bendrauju, tai tik su tais, kurie man patinka.

- Kiek tokių žmonių aplink Jus? 

- Tiesą pasakius, nelabai daug. Bet yra.

- Ar didelius reikalavimus keliate draugams? 

- Tikras mano draugas yra režisierius Vytenis Pauliukaitis. Jis galvoja apie renginius, kuriuose dalyvauju, galvoja apie mano sveikatą... Kai netyčia papuolu į ligoninę dėl bronchito ar kraujo spaudimo, jis visuomet mane lanko, mes ilgai kalbame, prisijuokiame. Aš iš jo gaunu tiek daug gerų emocijų... Jis tikras draugas.

Suprantate, mano amžiuje jau nėra tokie svarbūs tie visi lovos reikalai. Aš išsikraunu dainuodama. Mano repertuaras toks, kad dainuoju ir drebu. Dainuodama patiriu viską - aistrą, pakilimą, išsiskyrimą, liūdesį.

- Ir tai atstoja realų gyvenimą? 

- Turi atstoti... Likusį savo gyvenimą, kiek man jo duota, aš noriu dainuoti, noriu linksmintis būry draugų, kad man būtų gera, kad nebūtų daugiau jokių išgyvenimų. Išgyvenimų man jau gana.

- Esate daug jų patyrusi? 

- Nemažai. Daugiau jų neoriu. Geriau jau vienai.

- Ar būna, kad pavargusi po darbo, po koncerto, nenorėtumėte grįžti į tuščius namus? 

- Būna. Aš iš viso nemėgstu būti namuose. O ką man čia veikti? Na, padarau valgyti anūkei, kuri gyvena pas mane. Yra moteris, kuri sutvarko butą kartą per savaitę, skalbinius išskalbia skalbimo mašina, aš išlyginu... Labai mėgstu lyginti. Išsiverdu kavos, įsijungiu radiją su muzika ar žiniomis ir lyginu. Man keista, kai žmonės sako, kad lyginimas jiems nepatinka. Man lyginti patinka. O vienatvė - ne. Nemėgstu vienatvės, ginuosi nuo jos.

- Kaip? 

- Dar nebuvo, kad nerasčiau kur nueiti. Galiu nueiti į kokią nors kavinę ir padainuoti. Galiu susitikti su draugais. Jie visi mane nori matyti, tik dažnai nenori atvažiuoti, nes tai kainuoja. Tai tada aš išsikviečiu taksi ir važiuoju. Ir sėdžiu, ir kalbu, ir tiek žmonės nuo manęs pasikrauna, kad galim prasėdėti nors ir iki ryto. Nors svečius priimti mėgstu ir namuose. Tik pirmaisiais metais po vyro mirties buvo nejauku, negalėdavau būti viena namie. Dabar jau pripratau, mano durys visuomet visiems atviros, turiu kur pasodinti, kuo pavaišinti. O galiu ir kur kitur pakviesti ką nors iš draugų papietauti, jei žmogus pinigų neturi. Tik vasarą gal šiek tiek prasčiau man su pinigais, o kai turiu darbo, aš galiu leisti sau būti dosniai.

- Jūsų draugai sutinka, kad už juos mokėtumėte? 

- Ką reiškia sutinka - kartais juk žmogus pinigų neturi. Ne visi jų turi. Bendrauju su buvusiais savo kolegomis, su kažkada kartu grojusiais muzikantais, kurie jau nebegroja, gyvena iš pensijos. Iš kur jie turės tų pinigų? O aš, kai turiu, džiaugiuosi, galėdama pavaišinti. Na, bet turiu ir tokių draugių, kurios vaišina mane.

- O su kuo Jums geriau bendrauti - su vyrais ar su moterimis? 

- Aš didelio skirtumo nematau. Turiu gerų draugių, turiu draugų... Bet dauguma mano draugų vyrų yra gėjai. Kad turbūt visur taip pramogų pasaulyje. O man tie dalykai nesvarbūs, koks man skirtumas, jei jis šaunus žmogus?

- Ar mėgstate save palepinti? 

- Mėgstu. Po gero koncerto, kai normaliai užsidirbu, einu pas dukrą į kirpyklą ir užsisakau masažą kokioms dešimčiai dienų iš eilės. Man masažuoja kūną, veidą, galvą. Tai yra taip malonu, kad nemoku apsakyti. Ir atsipalaiduoju, ir pailsiu. Tik vis neblogstu (juokiasi).

- O stengiatės? 

- Stengiuosi... Man reikėtų atsikratyti kokių 25-30 kilogramų. Bet neišeina. Man viskas skanu, o tiek daug ko negalima - ir vaisių negalima, ir duonos negalima... Tai ar čia gyvenimas? Jei laikausi suėmusi save į rankas, tai būna rezultatas, bet tada reiktų sėdėti užsirakinus namuose arba prašyti, kad kas nors uždarytų mane į vienutę ir neduotų valgyti. Tada gal sublogčiau. O kai nueini į svečius, taigi nenuiminėsi dešros nuo sumuštinių. Kadangi į svečius eiti mėgstu, pavalgyti irgi, tai, ką gi, turiu mylėti save tokią, kokia esu.

- Kaip žiūrite į panašias operacijas, kokiomis, kalbama, savo išvaizdą tobulina Rytis Cicinas ar Ala Pugačiova? 

- Neigiamai. Žinau, kad chirurgai gali “nuimti” pagurklį ar suploninti per liemenį. Bet kas iš to? Pugačiova vėl pastorėjo, ir vėl tokia pati. Be to, tai skausminga. Kam man kankintis? Klausytojai jau priprato prie manęs tokios, tokia ir būsiu. Tik sveikatai kenkia tas svoris, kartais dusina, pakyla spaudimas. Esu iš tų, kuriems ir oras į kūną eina, tai ką dabar padarysi.

Tik dukra mane graužia, o visi kiti, man atrodo, seniai susitaikė su mano svoriu. Draugė Marijana, dailininkė, man pasiuva vis naujų suknelių, turiu kuo pasipuošti eidama į sceną. Kodėl turėčiau jaustis nelaiminga?

- Jums patinka puoštis? 

- O kuriai moteriai nepatinka? Patinka puoštis, patinka būti įvertintai. Šiemet gavau Lietuvos šlagerių karalienės vardą. Tegul metams, bet vis tiek smagu.

- Ar daug įvertinimų esate gavusi per savo dainininkės karjerą? 

- Ne, 30 metų dainavau neįvertinta. Buvau neprestižinė dainininkė - dainuodavau naktiniuose baruose, restoranuose. “Dainavoje”, “Žirmūnuose”, “Šaltinėlyje”. Tik dabar, nepriklausomybės metais, mane Pauliukaitis išvedė į didžiąją sceną, taigi jau dešimt metų esu pripažinta. Rodausi dideliuose koncertuose, renginiuose, atstovavau Lietuvai užsienyje. Pernai, kai švenčiau savo sceninį 40-metį, teatre surengiau savo solinį koncertą. Labai pavyko, grojo J.Cechanovičiaus lengvosios muzikos orkestras, pasirodė šokėjai, mano kolegos dainininkai - Gytis Paškevičius, Stasys Povilaitis, Ovidijus Vyšniauskas, kiti. Geras buvo koncertas, nors rėmėjų, kaip visada, aš neturėjau. Visi mane labai myli, bet kai reikia paremti, tokių neatsiranda. Mane myli ir rankas bučiuoja tik prie vyno taurės. O tokiam koncertui, norint padaryti jį aukščiausiu lygiu, reikia apie 70 tūkstančių litų. Aš tiek neturiu. Man ir nereikia.

- O kiek pinigų Jums reikia, kad galėtumėte jaustis komfortiškai? 

- Dienai kokių 100 litų. Aš automobilio nevairuoju, visur važinėju taksi. Man reikia pinigų, kad galėčiau prisipirkti maisto, sėsti į taksi ir nuvažiuoti pas kurią nors draugę, kuri tupi namuose gaudama 300 Lt atlyginimą ir depresuoja. Mano toks charakteris - kai matau, kad žmogui negerai, turiu jį pralinksminti, pavalgydinti ar nusivesti papietauti į “Neringą”.

- Tai Jūsų mėgstamiausias restoranas? 

- Taip, aš jį mėgstu. Ten renkasi solidi publika, du kartus per savaitę vakarais aš “Neringoje” dainuoju. Kartais matau, kaip žmonės, sumokėję 15 litų už bilietą, nieko net neužsisako - jie ateina paklausyti muzikos, manęs. Jeigu nepatikčiau publikai, man seniai būtų pasakyta viso gero.

- Ar moteris, dainuojanti apie meilę ir aistrą, pastebi salėje sėdinčių vyrų žvilgsnius? 

- Ne, kai aš dainuoju, man vyrų nėra. Restorane tokia jau publika - arba kompanijos, arba poros. Jei vyras sėdi su moterimi, aš niekada nepadarysiu taip, kad ta moteris pajustų kad ir menkiausią pavydo šešėlį. Žinau, nesu nei jauna, nei aukšta, nei liekna, bet yra moterų, kurioms nuotaiką gali sugadinti vyro žodžiai: “Kaip gražiai ji dainuoja”. Aš taip kalbu todėl, jog pati buvau labai pavydi ir labai nenorėjau, kad mano vyras žiūrėtų į kitas.

- Ir jis nežiūrėjo? 

- Žiūrėjo. O aš norėjau, kad mano vyras visą dėmesį skirtų man. Prisikankinau... Užtai labai gerai žinau tą jausmą - pavydo, pažeminimo. Todėl jeigu į mane dainuojančią žiūri koks nors vyras, o šalia jo yra moteris, nebūna jokių žvilgsnių iš mano pusės, tik šypsena ir nieko daugiau.

- Minėjote, kad buvote pavydi žmona, ir ne be pagrindo. Bet sakėte ir tai, kad Jūsų santuoka truko net 38 metus. Vadinasi, buvo ir gerų dalykų? 

- Žinoma. Haris Sokolovskis, mano velionis vyras, turėjo ir labai gerų savybių. Pavyzdžiui, dosnumą. Man patinka nešykštūs žmonės. Jis pirkdavo man drabužius, žiedus su briliantais... Taip, kol mūsų neapiplėšė, aš turėjau brangių papuošalų.

- Jūsų brangenybių dėžutę ištuštino vagys? 

- Tai tokia bjauri istorija, kad net dabar nukrečia šiurpas, kai prisimenu. Į mūsų butą įsilaužė naktį, mums miegant. Papurškė į veidus dujų... Apvogė. Man siaubingiausia ne tai, kad išnešė vertingus daiktus, mano papuošalus, o tai, kad mūsų namuose šeimininkavo visiškai nepažįstami žmonės. Turėčiau būti laiminga, kad mūsų nenužudė. Niekam, net didžiausiam priešui, jei tokį turėčiau, nelinkėčiau patirti kažką panašaus.

- Esate geras žmogus, ar ne? 

- Nežinau, kiek jau čia to gerumo, bet žmonėms visada linkiu laimės, kad jiems pasisektų, kad būtų daugiau džiaugsmo jų gyvenime. Aš noriu didelių koncertų, kad turėtų galimybę dainuoti kuo daugiau mano kolegų. Arba tokių renginių, kokius anksčiau rengdavo Žilvinas Žvagulis “Lietuvos” viešbutyje ir surinkdavo dešimt dainininkų vienoje scenoje. Ir kaip žmonėms gerai! Jie juk iš kiekvieno dainininko kažką pasiima sau - iš vieno grožį, iš kito dainą, iš trečio - balsą ar mokėjimą bendrauti su publika. Dabar mes visi kaip tarakonai išsibėgiojome, retai kada sueiname į vieną krūvą. Na, nesame visai po vieną, aš, sakykime, dainuoju su Viktoru Malinausku. Mes labai susidainavę.

- Tik scenoje ar ir gyvenime? 

- Keisčiausia, kad gyvenime mes su Malinausku bendraujame labai mažai. Už kulisų mūsų santykiai labai minimalūs, “labas-labas”, ir viskas. Kiekvienas turime savo gyvenimą, savo rūpesčių, ir per daug nesikišame vienas į kito reikalus. O išeiname į sceną - aš alpstu. Atrodo, galėčiau jį įsimylėti. Mūsų tembrai taip dera, mes taip vienas kitą jaučiame... Nesvarbu, kad jis dainuoja angliškai, aš - lietuviškai, bet mes vienas kitam pasakome viską, atskleidžiame visus jausmus, kokius tik galima išreikšti. Publika tai jaučia, užtai ir ploja mums.

- Jums svarbi publikos reakcija? 

- Labai. Per šią rinkimų kampaniją aš, kaip ir dauguma dainininkų, truputį uždarbiavau, dainavau politikų užsakymu. Ir buvo toks vienas koncertas, kuriame turėjome dainuoti aš ir Marijonas Mikutavičius. Iš pradžių aš, paskui jis, po to - vėl aš. Jo paklausyti susirinko gal pusšimtis 10-12 metų gerbėjų. Kai Mikutavičius baigė dainuoti, jie visi pradėjo grūstis, išeidami iš salės, nes jis pasakė turįs išvažiuoti, o jie skubėjo į kiemą jo išlydėti, gal paprašyti autografo. Salėje likę žmonės jautėsi nepatogiai, laukė, kol pasibaigs visas tas šurmulys, o aš dainavimo nenutraukiau, nors jausmas buvo baisus. Pagalvojau: jei taip pasielgtų mano publika, jei man dainuojant išeitų iš salės, man būtų krachas.

- Ar turite pravardę? Kaip dažniausiai Jus vadina artimi žmonės? 

- Anūkai mane vadina Bebi. Bebi, ką nupirkai, Bebi, kada atvažiuosi? Turiu dvidešimtmetę anūkę Laurą ir 15 metų anūką Edgarą. Tai mano vienturtės dukros Andželikos vaikai. Kai nori paerzinti, jie vadina mane močiute, “babulia”. Sakau: duosiu aš jums “babulią”! Kad negirdėčiau!

- Kaip sutariate su žentu? 

- Puikiai. Mano žentas yra nuostabus, kur reikia paveža, pavaišina mano draugus. Ir aš visai ne anekdotinė uošvė (juokiasi). Na, kokios yra tos uošvės, apie kurias žmonės kuria anekdotus? Surūgusios, piktos. O aš linksma, mėgstu blevyzgas ir keikiuosi kaip vežikas, kai tinkama proga ir nuotaika.