Ją iškart visi pažino. Atakavo geraširdiškais žvilgsniais, šypsenomis ir sveikinimais. Drąsesni prašė autografų, fotografavosi. Ji kukliai dairėsi aplink, šypsojosi, nuoširdžiai dėkojo.

Po akimirkos, prisėdus Vilniaus “literatuose”, ant stalo atsirado dvi šampano taurės. “Čia Jus vaišiname”, - tarė barmenė,
o mano pašnekovė laiminga nušvito ir tyliai sušnabždėjo: “Kaip gera! Kaip malonu!”

Bet ji to buvo verta, nes ji - Atėnų olimpinių žaidynių sidabro medalio laimėtoja, lengvaatletė, 25 metų

Austra SKUJYTĖ  

- Nesitikėjau, kad mane pažins ir sveikins visoje Lietuvoje, - pokalbio pradžioje šypsodamasi prisipažino Austra. - Biržuose - taip, suprantu, bet kad visur?! Galvojau, kad lietuviai santūresni, - Austra greta pasidėjo švarkelį, krepšį ir rankinuką.

- Ar nebuvo baisu dopingo kontrolės kabinete, ypač kai pasaulį sudrebino skandalai su vengrų “prieskoniu”? 

- Nebaisu. Bet kai stebi kiekvieną tavo žingsnį - trikdo ir nemalonu.

- Jūs gerkite šampaną, dabar jau galite. Darbas baigėsi, atostogos. 

- (Sportininkė neryžtingai žvelgė į šampano taurę.) Taip, jau baigėsi, nors aš beveik negeriu, - šyptelėjo medalininkė, tačiau šampano gurkštelėjo. - Atpratau nuo alkoholio, nors ir anksčiau mažai vartodavau.

- Biržai garsėja alumi. 

- Gėriau, gėriau alaus, - rankomis užsidengia veidą ir nusijuokia. - Tačiau galima linksmintis ir be alkoholio. Ir niekada nebuvau pasigėrusi, kad kitą dieną nieko neprisiminčiau ar labai skaudėtų galvą. O mūsų giminėje alaus gamintojų nėra, galbūt vyno.

- Olimpinė euforija dar tęsiasi ar jau baigėsi? 

- Dar dalelė liko. Iš pradžių nesuvokiau to, ką pasiekiau. Pirmą naktį beveik neužmigau. Po dopingo kontrolės namo grįžau apie 3 valandą. Atšvenčiau tik simboliškai, po to - į dušą ir į lovą. Ir tik kitą dieną apėmė euforija.

- Namiškiai pasitiko su “Napoleonu”? Aš - apie tortą. 

- Ooo, močiutės tortą žino visi. Iškepė didelį didelį, - kvatojasi ir rankomis rodo įspūdingą dydį. - Dar šiek tiek liko, bet niekam neduodu, čėdau.

- Beje, kuo labiau jautiesi: lietuve, amerikiete ar latve? Kur Tavo namai? 

- Pagal tėvus turėčiau jaustis latve. Mat tėtis - latvis, mama - lietuvė. Moku latviškai, turiu ten giminių, tačiau, žinoma, esu lietuvė. Amerikonė? Na kokia aš amerikonė? O namai? Kai vykstu į Ameriką, sakau, kad važiuoju namo. Kai į Lietuvą - namo namo, - juokiasi.

- Latviai turbūt taip pat didžiavosi Tavo pergale? 

- Rašė daug, minėjo, kad turiu ir latviško kraujo.

- Dabar amerikiečiai Tave gali sugundyti pilietybe? 

- Kam aš jiems? Medalininkė? Tokių kaip aš... - Austra rodo daugybės ženklą. - ... Amerikoje daug. Jie atrenka po keturis labai pajėgius sportininkus, o iš jų trys vyksta į Olimpiadą.

- Beje, apie Tavąją sporto šaką. Suprantu, kai pasirenka krepšinį, futbolą, rankinį, dar kitas populiarias sporto šakas. Galų gale bėgimą ar šuolį į tolį. O Tu kodėl taip - viską iškart? 

- Biržuose neturėjau pasirinkimo - tik lengvoji atletika ir krepšinis. Iš pradžių atrodė, kad esu didelė. Bet kai dalyvavau varžybose, o iš pradžių lankiau krepšinį, pamačiau tokių merginų... Pasijutau mažyte, nes mane stoguoti pradėjo. “Ką aš čia veikiu?” - pagalvojau, - sportininkė nusijuokė. - Krepšinis - komandinis sportas, suklysi, kentės visa komanda. Čia aš žinau, kad padariusi klaidą atsakysiu tik aš viena.

- Gal įtakos turėjo ir Tavo Zodiako ženklo, Liūto, savybės? Ne tik atsakai už savo klaidas, bet ir viena mėgaujiesi laurais? 

- Gal? - šypteli. - Puikiai sutariau su lengvosios atletikos treneriu, nors krepšinis taip pat patiko.

- Bet daugiakovėje - daug rungčių. 

- Kai nesi gabus vienam dalykui, gali užsikabinti daugiakovėje, - nusijuokė sidabro medalininkė. - Čia galbūt nereikia labai daug gabumų vienai, o užtenka vidutinių gabumų daugeliui sričių. Daugiakovė nenusibosta. Na, taip, kai bėgu 800 metrų iškišusi liežuvį - nelengva ir neįdomu, tačiau po to junti malonumą - aš iškentėjau ir vėl galiu treniruotis.

- Hm... Turbūt jokio pikantiškumo, kai tenka bėgti 800 metrų? 

- (Juokiasi.) Pikantiškiausia situacija, kai paskutinius penkis metrus man teko įveikti ropomis.

- Ar galėtum su kuo nors palyginti jausmą, kai stovi prieš daugiatūkstantinę minią, Tau ant galvos uždeda laurų vainiką, ant kaklo užkabina medalį, skamba šalies himnas? 

- (Akys sužimba, bet abejojančiai purto galvą...) Net nežinau, neįsivaizduoju. Aš negimdžiau, bet gal tai galėčiau palyginti su motinyste? Kai moteris daug iškenčia, ištveria, o po to pajunta palaimą?

- Ta jausmą, matyt, būtų gera užkonservuoti... 

- Ir ištraukti iš kišenės, kai užsinori, - juokiasi. - Fantastika!

- Kaip save apibūdintum nepažįstamiems žmonėms? 

- Ooo, kokie įdomūs klausimai... - šypteli ir susimąsto. - Užsispyrusi ir atkakliai siekianti savo tikslo. Kas dar? Nežinau... - kaltai skėsteli rankomis.

- Žinau, kad mėgsti susirašinėti internetu. Kaip elektroniniame laiške save apibūdintum nepažįstamam vyrui? 

- Aukšta... Ką aš žinau? - taria žaismingai. - Humorą labai mėgstu.

- Dar, dar. Juk vyras prie interneto laukia... 

- Tuomet parašyčiau ženklą “hm” ir... - sportininkė kvatojasi. - Anksčiau buvau pavydi. Neturėjau daug vyrų, tad aš kalbu ne apie pavydą vyrams. Pavydėjau sėkmės, pasiekimų. Maždaug taip: kaimyno karvė daugiau pieno duoda, ir pavydžiu, - vėl nusikvatoja. - Tačiau intensyviai dirbdama, pasikeičiau ir dabar labai džiaugiuosi kitų sėkme.

- Beje, o koks tas vyras turėtų būti? 

- Aukštas! Žinoma, ne pagal ūgį vertinu žmogų, bet... (Austros ūgis - 188,5 cm - D.S.) Iš pradžių žmogų vertiname pagal išvaizdą, o po to - bendravimas, elgesys, pagarba.

- Jis gali būti, sakykim, juodaodis? 

- Gali, gali, - kalba rimtai. - Neskirstau žmonių pagal rases. Tiesa, juodaodžio nebuvau įsimylėjusi, bet teko matyti žavių juodaodžių Olimpiadoje. Labai patinka ir aktorius Denzelis Vašingtonas. Keli kinų krepšininkai gi neblogai atrodo. Nepatinka nepatikimi, melagiai. Kartais būna, kai viena sako, antra daro, o trečia galvoja.

- Beje, apie tas karves. Ganei gyvulius, moki melžti karves? 

- Oi, ne, ne... - juokiasi. - Gyvenau ne kaime, bet Biržuose, penkiaukštyje. Amerikoje mačiau žmonių, kurie visą gyvenimą dirba fermose ir niekur iš savo namų nebuvo išvažiavę, nematę netgi netoliese esančio vandenyno. Ir nieko jiems nereikia. Buvau šokiruota.

- Esi emocionali ir gavusi medalį nesulaikei ašarų. 

- Oi, aš dažnai žliumbiu, - mosteli ranka. - Ir su mama žiūrėdamos filmus verkiame. Apsikabiname ir verkiame.

- Tuomet Tave lengva įžeisti? 

- Nesunku. Mane broliai mėgdavo per dantį patraukti. Kartą, pasakojo mama, kai buvau maža, broliai mane erzino ir įrodinėjo, kad balta - tai juoda. Iš apmaudo apsiverkiau. Tiesa, dabar tokio nepasitikėjimo savimi nejaučiu.

- Vis dėlto sidabro medalio laimėtoja. 

- Ai, kad aš jaučiuosi netyčia užkopusi ant tos pakylos. Tokia mažutę jaučiuosi, - nuoširdžiai kalbėjo Austra. - Dirbau labai daug, bet vis dėlto...

- Kam dėkotum už šią pergalę? 

- Dievui, - taria labai rimtai.

- Todėl neatsitiktinai nuolat vežiojiesi Bibliją? 

- Ji beveik visada kartu.

- Pameni prieš paskutinę rungtį ar po pergalės skaitytą frazę? 

- Nepamenu, nes ją perskaičiau ne vieną kartą. O jei dabar turėčiau pasakyti kažkokią įsimintiną frazę? - susimąsto. - Tai nėra idealiai tikslūs Biblijos žodžiai, bet skamba panašiai: jei turi tikėjimą tokio dydžio kaip ryžio grūdelis, tuomet įkopk į kalną ir mesk jį į jūrą, ir jis pakils.

- O kokiam žmogui esi dėkinga? 

- Gydytojui Daliui Barkauskui. Jis labai daug padėjo ir dirbo nematomą darbą.

- Galbūt slapta esi juo susižavėjusi? 

- Ne, jis vedęs ir turi vaikų, - šiek tiek sutrikusi šypteli.

- Gal, kaip daugelis moterų, esi įsimylėjusi kitą lengvaatletį - Alekną? 

- Jaučiu jam simpatiją, nes jis labai malonus žmogus. Žaviuosi jo kantrybe, kai jis bendrauja su kitais, dalija autografus. Tai labai gražu.

- Beje, ar prieš daug prakaito kainavusias varžybas Austra Skujytė pasidažydavo?

- Taip, nors dažausi retai. Ir prieš medalio įteikimą pagalvojau, kad reikia pasidažyti. Tvanku, karšta, prakaitas srūva. Vėliau gydytojas Dalius pasakė, kad reikėjo pasiimti krūvą ledų ir išsitrinti veidą. “Aha, pagalvojau, o tuomet visas tušas nubėgs”, - prunkšteli.

- Kur dabar Tavo medalis? 

- Rankinuke, - parodo akimis į greta, ant kitos kėdės, padėtą rankinuką. - Jau nučiupinėtas ir nužiūrėtas. Graikijoje laikiau užrakintą stalčiuke.

- To sidabrinio medalio vertė - 200 tūkstančių litų... -

Austra tarsi rengėsi atsakyti, kur žada išleisti pinigus. - Ne, ne, aš kol kas neklausiu, kur investuosi pinigus. Jei Tau duotų pasirinkti: pakyla, stadionas, olimpinis medalis, garbė ar ši nemenka suma?  

- (Susimąsto...) Vis dėlto pasiimčiau medalį, nes žinau, kiek įdėjau darbo. Pinigai, žinoma, labai malonus priedas, tačiau kovodama galvojau ne apie pinigus, o apie šalį, kuriai atstovauju. Ir ašaros sruvo iš laimės, kad pavyko tai pasiekti, o ne dėl pinigų. Turtuoliai irgi verkia, - šypteli.

- Tu ne tik žodžiais myli Lietuvą? Beje, himną giedoti moki? 

- Moku! Gal smulkią klaidelę padaryčiau. Ir stadione užmesdavau akį, kur plevėsuodavo mūsų vėliava: tai padėdavo susitelkti. Ir tolimesnę ateitį sieju tik su Lietuva, - persibraukia ranka geltonus segtuku susegtus plaukus.

- Esi kuo nors nepatenkinta savimi?

- Oi, labai sudėtinga apie save kalbėti. Turbūt turiu kažko tokio, nes visi tai turi, ar ne? - susimąsto. - Anksčiau labai kompleksavau dėl išvaizdos, ūgio. Bet tai - praeitis. Buvau ir melagiukė. Tačiau sutikau gyvenime žmonių, kurie vadovaujasi Biblija, yra nuostabūs ir sąžiningi žmonės.

- Melagiukė? Gal ką galėtum papasakoti ir atsiprašyti? 

- Hm... Na, gerai, buvo tokia situacija... 1998 metais mokiausi KTU, mane mokė Romualdas Petruškevičius. Įvykdžiau normatyvus važiuoti į Pasaulio jaunių čempionatą. Vėliau įsikalbėjome, jis pasiteiravo, o aš prisipažinau, kad norėčiau treniruotis Vilniuje pas Romaną Pšikolskį. “Gerai, paspaudžiam draugiškai rankas ir išsiskiriam”, - teigė kaunietis, bet aš sutrikau, nes po poros savaičių - čempionatas. “Ne, ne, aš čia tik taip. Liksiu su jumis, niekur nesiruošiu išvažiuoti”. Žodžiu, kažką melavau, išsisukinėjau, bet po čempionato iškart išvykau mokytis į VPU.

- Kodėl nėra greta to, kuris iškovojusią medalį Tave apkabintų, pabučiuotų ir sveikintų kitaip nei tėvai ir draugai? 

- Kiek čia man dar liko laiko? - juokdamasi tarė Austra. - Niekas dar neužkariavo mano širdies. Gal kam atrodo, kad kas nors su manim negerai? Aplink visi tuokiasi, draugauja, myli... Nesutikau dar išrinktojo. Ir nežinau, kas yra meilė, - dar niekada nemylėjau.

- Išrankumas, kompleksai, energija ir laisvas laikas - paaukotas sportui? 

- Gal viskas kartu? - svarstė lengvaatletė.

- Dabar bus dar sunkiau. Juk esi ir turtinga nuotaka su 200 tūkstančių kraičiu? 

- (Juokiasi.) Nežinau, bet tikiu meile. Turbūt net iš pirmo žvilgsnio. Noriu patirti šį jausmą.

- O kada sidabro medalininkė bučiavosi paskutinį kartą? 

- Ohoho! - kvatojasi ir apie kažką pagalvojusi sako: - O galima neatsakyti?

- Žinoma, galima. Gal dabar pakalbėkime apie tuos pinigus. Smalsu, ar turi kokių planų? 

- Kažkada norėjau paslidinėti Austrijoje, bet neturėjau pinigų, dabar turiu pinigų, bet nėra laiko, - juokiasi. - Norėčiau iš lėktuvo su parašiutu iššokti, esu adrenalino mėgėja. Noriu kuo geriau išleisti pinigus. Paskaičiuosiu, gal kur investuosiu?

- Austra, galima pateikti nekuklų klausimą? Išdrįstum pozuoti nuoga su medaliu, kaip prieš Olimpines žaidynes žurnalui “Playboy” pozavo kai kurių, tarp jų ir Latvijos, šalių sportininkės? 

- Žinau, girdėjau. Gal tai ir gražu, menas, bet nesutikčiau.

- ? 

- Tam prieštarauja Biblija.

- Tu išties esi religinga ir nuoširdžiai tiki Dievą bei Biblija? 

- Taip. Labai rimtai.

- Ko tuomet sau palinkėtų Atėnų olimpinių žaidynių sidabro medalio laimėtoja Austra Skujytė? 

- Kad ateityje būtų dar geriau, kad neužmigčiau ant laurų, kad greta visą laiką būtų žmonės, kurie man neleistų to padaryti ir pabaksnotų į petį.

- Tokių žmonių dabar yra greta? 

- Taip.